Trys karo Ukrainoje baigties scenarijai

Pradėti karą, anot žurnalistų, yra lengva, tačiau jį užbaigti nepalyginamai sunkiau. Karo pradžioje visada egzistuoja iliuzija, kad pasiekti pergalę bus santykinai nesudėtinga. „Der Spiegel“ žurnalistai šiandienę Rusijos invaziją į Ukrainą lygina su Adolfo Hitlerio nacistinės Vokietijos svajonėmis apie greitą karą – Blitzkrieg – 1941-aisiais.

„Kai Vokietijos kariai 1941 m. rugpjūtį judėjo į frontą, jie savo traukinio vagonuose šaukė: „Atostogos – Paryžiuje!“ Tačiau Hitlerio Blitzkrieg užtruko šešerius metus. Kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2022 m. vasario 24-ąją įsiveržė į Ukrainą, jis akivaizdžiai tikėjo, kad jam pavyks per kelias dienas užimti Kyjivą ir ten įtvirtinti marionetinę vyriausybę. Tai buvo iliuzija, kuri greitai išsisklaidė prieštankinių raketų, Ukrainą pasiekusių iš Vakarų sąjungininkų, dūmuose. Rusijos armija, kaip greitai tapo akivaizdu, nėra tokia galinga, kad pavergtų žmones, kurie pasirengę kovoti už savo laisvę. Be to, augant ukrainiečių pasiekimams mūšio lauke, kito ir jų karo tikslai. Vieninteliu tikslu jau nebebuvo išlikti. Dabar jie jau nori laimėti“, – rašo „Der Spiegel“.

Žurnalistų teigimu, V. Putino tikslas buvo akivaizdus – išpildyti savo svajonę prikelti Sovietų Sąjungą, tačiau dabar jam jau tenka kovoti ir dėl savo paties politinio išlikimo. O Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, 2019 m. savo rinkimų kampanijoje žadėjęs rasti taikų konflikto su Rusija sprendimą, dabar demonstruoja ryžtą išlaisvinti visą Ukrainą, įskaitant ir Krymo pusiasalį. 

Žurnalistų teigimu, esminis pokytis yra tas, kad Ukraina dar visai neseniai buvo valstybė, dėl kurios likimo Europoje rūpinosi mažai kas. Dabar Ukraina tapo esminiu faktoriumi globalioje politikoje. „Jei mes užmerksime akis karui Ukrainoje, tai taps pavyzdžiu kitiems“, – „Der Spiegel“ cituoja aukšto rango JAV Valstybės departamento pareigūną. Jei Putinui pavyktų pavergti Ukrainą, kodėl tada jis turėtų susilaikyti nepadaręs to paties su kitomis valstybėmis, kurios kadaise buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje – pavyzdžiui, Moldova ar Baltijos šalimis? Be to, anot žurnalistų, Vašingtonas įsitikinęs, jog Putino pergalė Ukrainoje būtų ir paskata Pekinui pabandyti savo laimę užkariaujant Taivaną.

Tad, rašo „Der Spiegel“, prabėgus metams nuo karinės invazijos pradžios ir suvokiant visus konflikto padarinius, kurie neapsiriboja tik Rusija, Ukraina ir kaimyninėmis valstybėmis, esminis klausimas kyla dėl to, kaip karas gali baigtis. Žurnalistai pateikia ir aptaria tris galimus scenarijus – Ukrainos pergalės, Rusijos pergalės bei kruvinos aklavietės.

Pirmasis scenarijus – Ukrainos pergalė

Aptardami pirmąjį scenarijų, žurnalistai kelia svarbų klausimą – ką Ukraina apskritai laikytų pergale. Ar pergale būtų galima laikyti dalies teritorijų netektį, tačiau išlikimą nepriklausoma valstybe, apginkluota Vakarų tiek, kad ateityje Rusija paprasčiausiai nebedrįstų pakartotinai pulti?

Ukrainos prezidentui ir daugumai ukrainiečių, kaip rašo „Der Spiegel“, yra tik vienas priimtinas scenarijus – visiškas Rusijos karių pasitraukimas iš kiekvieno Ukrainos teritorijos centimetro. Ar tai pasiekiama, ar ne, tačiau tikslas yra akivaizdus. 

Žurnalistai pabrėžia, kad praėjusį pavasarį V. Zelenskis buvo pasiryžęs derėtis su V. Putinu dėl Donbaso ir Krymo, tačiau dabar derybų su Rusijos lyderiu galimybę jau atmeta. Taip pat 85 proc. ukrainiečių atmeta galimybę suteikti bet kokių teritorinių nuolaidų režimui, kuris prieš ukrainiečių civilius vykdė brutalias žudynes. „Nusikaltimai Bučoje sukėlė stiprų antirusišką nusiteikimą šalyje. Šie jausmai vaidina svarbų vaidmenį kalbant apie tai, kaip ukrainiečiai ir V. Zelenskis apibrėžia pergalę“, – „Der Spiegel“ teigė Kyjive dirbantis politologas Volodymyras Fesenka. 

Rusija vis dar yra okupavusi apie penktadalį Ukrainos teritorijos. Kuo daugiau teritorijos Ukraina sugebės atsikovoti, tuo, anot žurnalistų, yra geresni šansai galutinei pergalei, o ilgalaikėje perspektyvoje ir politinei bei ekonominei situacijai. Tačiau esminis klausimas, pabrėžia autoriai, yra toks – ar Ukraina išties gali nugalėti Rusiją karo lauke?

Dalies Vakarų karinių ekspertų atsargų optimizmą šiuo klausimu skatina faktas, kad Rusija nuolatos klumpa mūšio lauke, o Ukrainos kariuomenė sugebėjo atsikovoti pusę teritorijos, kurią po vasario 24-osios invazijos buvo užėmusi Maskva. Ukrainos kariuomenė apgynė Kyjivą, atsiėmė Chersoną ir nustūmė Rusijos armiją kitapus Dnipro upės, dalijančios šalį šiaurės ir pietų ašimi.

Tačiau dabar, pabrėžia žurnalistai, Rusijos kontrolėje dar likusius 2000 kaimų ir miestų Ukrainai išlaisvinti bus sunkiau, nes Rusijos kariai ten ne vieną mėnesį stiprino savo įtvirtinimus, be to, Rusija sustiprino savo karo meto ekonomiką, o Putinas praėjusį rudenį mobilizavo daugiau kaip 300 000 karių, iš kurių kol kas tik pusė buvo nusiųsti į mūšio lauką.

Amerikiečių karo eksperto Michaelo Kofmano teigimu, Rusijos taktika yra paprasta – siekti pergalės nors ir prastai parengtų kovotojų skaičiumi. Jo manymu, kad Ukraina atlaikytų Rusijos puolimą, būtina gauti daugiau ginklų ir amunicijos. Dar gruodį Ukrainos kariuomenės vadai pareiškė, kad norint pradėti kontrpuolimą jiems reikia 300 tankų. Tačiau tokio kiekio, pabrėžia „Der Spiegel“, artimiausiu metu nebus. Vokietijos kariuomenė iki kovo pabaigos Ukrainai planuoja nusiųsti 14 „Leopard 2“ tankų ir 40 „Marder“ pėstininkų mašinų. Be to, netoli Miunsterio miesto šiuo metu vyksta ir būtini Ukrainos karių apmokymai. 

Tačiau, rašo „Der Spiegel“, senesnio modelio „Leopard“ tankų pristatymas Ukrainai užtruks gerokai ilgiau. Kadangi šie tankai yra Šaltojo karo laikų, tai pirmiausia turi būti atnaujinti, tad pirmieji 20 „Leopard 1“ tankų Ukrainą veikiausiai pasieks tik antroje šių metų pusėje. 31 JAV pažadėtas „Abrams“ tankas Ukrainą veikiausiai pasieks šių metų pabaigoje, o dauguma „Leopard 1“ vokiškų tankų – kitąmet.

Žvelgdami į tokį tiekimo grafiką, „Der Spiegel“ žurnalistai atvirai klausia: ar Ukrainos rėmėjai išties nori Kyjivo pergalės? JAV prezidento Joe Bideno taktiką jie įvardija kaip dvilypę, susidedančią iš dosnumo ir atsargumo. Jis pritarė 30 mlrd. dolerių vertės karinės pagalbos paketui, tačiau tik palaipsniui didino Ukrainai siunčiamos ginkluotės kiekį. Po prieštankinių raketų ėjo haubicos, o po jų – raketų paleidikai ir dabar tankai. Kol kas atmetama galimybė siųsti naikintuvus. 

„Mes bandome patenkinti ukrainiečių poreikius karo lauke“, – „Der Spiegel“ cituoja JAV Valstybės departamento pareigūną. Tačiau Vašingtonas pabrėžia, kad jis nekariauja su Rusija. J. Bideno administracija siekia padėti Ukrainai neeskaluodama konflikto su Kremliumi. Žurnalistai teigia, kad tokia politika vadovaujasi ir Vokietija bei Prancūzija, pastarosios parodė dar daugiau dvejonių dėl ginklų siuntimo Ukrainai. 

Žurnalistai pastebi tai, kad toks dalies Vakarų valstybių delsimas sukėlė nusivylimą Vidurio Europoje – Čekijoje, Lenkijoje, Baltijos valstybėse ir, be abejo, Ukrainoje. Nusivylimas esą jaučiamas ir J. Bideno rėmėjų Vašingtone gretose. Štai buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas sausio mėnesį rašytame straipsnyje žurnalui „Foreign Affairs“ paragino, kad NATO karo metines sutiktų paskelbdama apie „Didįjį sprogimą“ – didžiulį paramos Ukrainai paketą, kuris apimtų ir tolimojo nuotolio raketas, ginkluotus bepiločius, tankus ir karinius lėktuvus. Jis taip pat paragino, kad visi Rusijos valstybės aparato nariai būtų įtraukti į sankcijų sąrašus. Anot M. McFaulo, jei ekonominė bei karinė parama Ukrainai bus tiekiama tokiu tempu, tai lems, kad karas niekada nesibaigs. Panašiai neseniai savaitraštyje „The Economist“ rašė ir buvęs JAV karinių pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas, kuris net pateikė scenarijų, kaip Ukraina galėtų atsikovoti Krymą.

Apibendrindami „Der Spiegel‘ žurnalistai konstatuoja, kad Ukraina karine prasme išties gali laimėti šį karą, tačiau tai turėtų būti ne tik Kyjivo, tačiau ir Vakarų sąjungininkų tikslas. Taip dabar, deja, nėra. Ukrainos pergalei reikia daugiau Vakarų paramos.

Antrasis scenarijus – Rusijos pergalė

Kalbėdami apie antrąjį scenarijų, „Der Spiegel“ žurnalistai akcentuoja, kad pagrindinis nežinomasis yra tai, kaip V. Putinas gali apsibrėžti pergalę. Jis niekada nėra oficialiai pareiškęs, kad Rusijos siekis yra užkariauti visą šalį, įskaitant ir sostinę, nors karo pradžioje jo kariai ir siekė užimti Kyjivą. „Pradinis Rusijos karo pateisinimas buvo siekis apsaugoti Donbaso gyventojus nuo Ukrainos „nenonacių“. V. Putinas ne kartą taip pat kvestionavo Ukrainos kaip nepriklausomos valstybės egzistavimą. Atrodo, kad šio karo tikslai mažiau susiję su siekiu užimti tam tikrus Ukrainos regionus – labiau su troškimu įgyti visišką politinę Ukrainos kontrolę paverčiant šią valstybę satelitine, panašia į Baltarusiją“, – rašo žurnalistai.

Putino pergalė, anot jų, visada būtų trapi. Net jei Kyjivas ir būtų nugalėtas bei priverstas pasiduoti primestam taikos susitarimui, tačiau partizanai ir sabotuotojai, be abejonės, apsunkintų Rusijos okupantams gyvenimą. Sunku įsivaizduoti, kad dauguma ukrainiečių taptų klusnūs okupaciniam režimui.

Tačiau, rašoma, V. Putinas gali bandyti kaip pergalę pateikti ir mažesnius pasiekimus. „Jei jam ir jo kariams pavyktų atgauti visišką keturių regionų – Luhansko, Donecko, Chersono ir Zaporižios – kontrolę bei įgyti tam tikrą tarptautinį pripažinimą, to galėtų pakakti norint išsaugoti savo veidą prieš vidaus auditoriją. Tačiau net tai, akcentuoja ekspertai, bus labai sunkiai įgyvendinamas uždavinys.

Straipsnyje pabrėžiama, kad karo metu itin sustiprėjo negausi, tačiau itin garsi nacionalistinė vanagų grupė. Šie ultranacionalistai tikrai nepasitenkintų menka pergale, būtent jie yra didžiausias iššūkis V. Putino režimui. 

Žurnalistai atkreipia dėmesį ir į Vakarų nerimą dėl Rusijos grasinimų panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Tačiau toks žingsnis patį V. Putiną esą paliktų akistatoje su daugeliu rizikų, kurių jis negali suvaldyti. Be to, tai nebūtinai padėtų ir mūšio lauke, nes ukrainiečių kariai yra išdėstyti per plačiai, kad vienas smūgis smarkiai susilpnintų Ukrainos kariuomenę. Be to, kiltų branduolinės eskalacijos grėsmė. Tiesa, pabrėžia autoriai, panika gali kilti ir Vakaruose, o padidėjęs spaudimas galėtų nulemti ginklų tiekimą Ukrainai. 

Jei artilerijos ir prieštankinių raketų tiekimas Ukrainai sumažėtų dėl menkstančios Vakarų paramos Ukrainai, autorių teigimu, tik savaičių klausimas būtų, kada Kyjivas kristų ar V. Zelenskis būtų priverstas daryti milžiniškas nuolaidas. Tačiau kol kas nėra jokių ženklų, kad J. Bidenas ar kiti Ukrainos rėmėjai atsitrauktų. 

Tačiau, rašoma straipsnyje, V. Putinas gali žaisti ilgalaikį žaidimą. Jis, anot buvusio aukšto rango Pentagono pareigūno, o dabar „Atlantic Council“ analitinio centro eksperto Williamo Wechslerio, tikisi, kad Vakarų parama laikui bėgant išseks. V. Putinas vadovaujasi sekinimo taktika. „Tai yra labai rusiškas karybos būdas. Taip jie nugalėjo Napoleoną, taip jie nugalėjo Hitlerį – tverdami ilgiau nei priešai“, – konstatuoja W. Wechsleris. 

„Der Spiegel“ pažymi, kad Rusijos kariuomenė gal ir nėra itin motyvuota, tačiau V. Putinas valdo šalį su 143 mln. gyventojų, tarp kurių yra 25 mln. karo tarybai tinkamo amžiaus vyrų. Tuo tarpu Ukrainos gyventojų skaičius siekia 40 mln. Be to, Maskvoje veikiančio Levados centro duomenimis, beveik trys ketvirtadaliai rusų remia tai, ką pats V. Putinas vadina specialiąja karine operacija. Beveik visi rimti politiniai V. Putino oponentai yra arba mirę, arba gyvena išeivijoje, arba sėdi kalėjime kaip Aleksejus Navalnas.

Beje, Vakaruose, pabrėžia „Der Spiegel“, viešoji nuomonė nėra vienareikšmė. Vokietijoje karo pradžioje dauguma gyventojų rėmė ginklų tiekimą Ukrainai, o dabar tankų siuntimui pritaria tik kiek daugiau nei pusė.

Žurnalistai cituoja bulgarų filosofą Ivaną Krastevą, kurio pastebėjimu, daugelis karų nėra laimimi mūšio lauke ar prie derybų stalo. Lemiama vieta yra balsavimo kabina, kai šalyje, kuri neturi intereso tęsti karą, išrenkamas naujas lyderis. Taip teoriškai gali nutikti Rusijoje, tačiau realiau, kad toks scenarijus gali išsipildyti Vakaruose, ypač JAV, kur 2024-aisiais vyks prezidento rinkimai. „Jei J. Bidenas pralaimėtų nacionalistiškai nusiteikusiam respublikonų kandidatui, pavyzdžiui, Donaldui Trumpui ar Ronui DeSantisui, Amerikos politika Ukrainos atžvilgiu pasikeistų dramatiškai. Ir Europa, kuri karine prasme yra vis dar priklausoma nuo Vašingtono, beveik garantuotai neturėtų stiprybės bei valios pati viena remti Kyjivą“, – rašo „Der Spiegel“.

Trečias scenarijus – kruvina aklavietė

Tačiau kas nutiks, jei, kaip dabar atrodo, nė viena pusė greitu metu nepasieks pergalės, klausia žurnalistai. „Yra vienas scenarijus, kuris Europai ir Ukrainai būtų kone taip pat nenorimas, kaip ir Rusijos pergalė – iš dalies įšaldytas konfliktas, gili žaizda Europos kūne su naujais kasdieniais mūšiais. Tokia situacija Ukrainai pažįstama nuo 2014-ųjų Donbase, tačiau šiuo atveju viskas būtų didesnio masto“, – rašo žurnalistai. 

Rusijos ekspertė Angela Stent teigia, kad Rusija šiandien vis dar mano, kad gali kontroliuoti visą Ukrainą, o Ukraina nenori atsisakyti teritorijų, kurias po vasario 24-osios užėmė Rusija. Būtent tai lemia, kad šiandien abi šalys yra toliau nuo taikos susitarimo nei bet kada anksčiau. Žurnalistai pastebi, kad Vakaruose kai kuriuos politikus tokia situacija paskatino teigti, jog Ukraina turi būti priversta siekti diplomatinio sprendimo. Viena apklausa parodė, kad maždaug pusė vokiečių mano, jog vyriausybė Berlyne privalo daryti daugiau, kad rastų diplomatinį konflikto sprendimą, nors apskritai nėra aišku, ką tai reikštų.

„Korėjos karo pabaiga daugelio yra laikoma įšaldyto konflikto modeliu. 1953 m. paliaubų susitarimas tarp šiaurės ir pietų sukūrė 4 kilometrų pločio demilitarizuotą zoną, per kurią šiandien vieni į kitus žvelgia tūkstančiai karių. Tarp jų guli maždaug milijonas žemės minų. JAV administracijoje yra tokių, kurie būtent tokio scenarijaus norėtų ir Ukrainai. Jų teigimu, taip „Ukraina būtų paversta dygliakiaule“. Remiantis šiuo principu, Ukrainos gynybiniai pajėgumai turėtų būti sustiprinti tiek, kad Rusija nė nebesvajotų kvestionuoti Ukrainos sienų – sienų, kurios būtų nustatytos prie derybų stalo ar eitų pagal paliaubų liniją“, – rašo „Der Spiegel“. 

Vis dėlto kol kas Vakarai kartoja, kad dėl karo baigties turi spręsti tik pati Ukraina. Tačiau karo ekspertas M. Kofmanas kelia klausimą, kas nutiktų, jei ateityje Rusija viešai pasiūlytų paliaubas. Būtent tuomet imtų aiškėti, kas yra kas. 

„Der Spiegel“ rašo, kad V. Putinas gali pateikti siūlymą dėl tarptautinio Luhansko ir Donecko „liaudies respublikų“ pripažinimo, taip pat atidėti bet kokį sprendimą dėl Krymo statuso. Kol kas nėra jokių indikacijų, kad Kyjivas galėtų priimti tokį siūlymą, tačiau kas bus, jei karas tęsis ir 2024 m. rudenį, o J. Bideno antroji kadencija priklausys nuo to, ar jam pavyks pasiekti paliaubas, klausia žurnalistai. 

Bet koks paliaubų susitarimas, žurnalistų pastebėjimu, veikiausiai būtų nestabilus. Ukraina mainais už dalies teritorijų netekimą reikalautų tvirtų Vakarų saugumo garantijų. Tačiau visa tai V. Zelenskiui būtų itin sunku perduoti savo šalies piliečiams. Toks scenarijus, be to, praktiškai užkirstų kelią Ukrainai būti priimtai į NATO arba Europos Sąjungą. 

2015 m. Minsko susitarimai, kuriems tarpininkavo Vakarai, pasirodė nesantys pajėgūs numaldyti konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos. Pats susitarimas niekada nebuvo galutinai priimtas. „Niekas Ukrainoje nėra suinteresuotas dar vienu Minsko susitarimu, nes tai kelia niekada nesibaigiančio karo riziką“, – „Der Spiegel“ cituoja V. Fesenką. Tačiau būtent toks scenarijus gali būti patraukliausias V. Putino režimui.

Pagal „Der Spiegel“ parengė Donatas Puslys.