Trys šventieji karaliai magai

Jėzų lanko Rytų išminčiai (Mt 2, 1–12)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.

Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.“ Išklausę karalių, išminčiai leidosi kelionėn.

Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies…

Kas buvo šie karaliai magai? Ogi pagonių pirmieji vaisiai. Piemenys buvo izraelitai, o magai – pagonys; šie atvyko iš arti, o anie – iš toli. Tačiau abu atsidūrė prie vieno kertinio akmens. Akmuo – tai piemenims prisiglausti skrirta užuovėja, apsauga, pagalbos vieta. Magams – tai paieškos vadinamojo alcheminio akmens, prie kurio viskas pasikeičia, nes jis turi begalinę jėgą, galią viską perkeisti ir atgaivinti.

Jėzus nebuvo apreikštas nei teisuoliams, nei mokslininkams, nei šio pasaulio galingiesiems ir išmintingiesiems: piemenys yra neišmanėliai dėl savo menkos, kaimiškos, ganytojiškos kilmės; magai, burtininkai stokoja teisingo pamaldumo ir savo paieškomis daro įvairiausias šventvagystes. Juos kertinis akmuo pritraukė prie savęs, nes Jėzus atėjo išsirinkti kvailųjų, sugėdinti išmintingųjų, pašaukti nusidėjėlių, o ne teisiųjų. Nuo šiol Jėzuje nė vienas didis žmogus neturėtų savęs aukštinti, nė vienas silpnas žmogus neturėtų pulti į neviltį (plg. Augustiną).

Yra įvairių nuomonių apie šiuos magus. Kai kurie sako, jog jie buvo chaldėjai, nes chaldėjai garbino žvaigždę kaip dievą. Sakoma, kad jų vadinamasis dievas parodė jiems, jog gimė tikrasis Dievas. Kiti sako, kad magai buvo persai. Treti – kad atvyko iš tolimiausių žemės pakraščių. Dar kiti sako, kad jie buvo Balaamo vaikaičiai, ir tai yra labiausiai tikėtina versija. Juk Balaamas, be kita ko, pranašavo: „Iš Jokūbo iškils žvaigždė“ (Sk 24, 17). Kai magai, žinoję pranašystę, pamatė naują žvaigždę, greitai suprato, kad gimė karalius (plg. Grigalių Didįjį).

Čia labai svarbi užuomina Skaičių knygos 22–24 skyriuose, kaip Balakas, Dievo tautos priešas, nori pasamdyti magą Balaamą ir pasitelkęs jo magines galias, prilygstančias nuostabioms dieviškoms galioms ir pažinimui, gauna tikrojo Dievo paraginimą verčiau laiminti, o ne prakeikti Dievo tautą, jo pamiltą ir išsirinktą. Ir taip esti su visais, kurie eina tikrojo Dievo keliais, kad jokia magija jiems nepakenktų.

Žinoma, kyla klausimas: jei jie buvo chaldėjai ar persai arba atvyko iš žemės pakraščių, kaip galėjo per tokį trumpą laiką pasiekti Jeruzalę (plg. Jeronimą)?

Kai kurie mokytojai atsako, kad tuo metu gimęs kūdikis galėjo patraukti juos pas save iš visų žemės pakraščių. Jėzus mirdamas tarė, kad pakildamas (ant kryžiaus ar po prisikėlimo į dangų) visus patrauks prie savęs, o dabar šis traukimas vyksta mažuosiuose (plg. Grigalių Didįjį, Glosą).

Gali būti, kad karaliai buvo ruošiami iš anksto ir iškeliavo likus dvejiems metams iki Kristaus gimimo. Žvaigždė juos paslaptingai aplenkė, kad šiems netrūktų nei maisto, nei gėrimų, nei jėgų, nei laiko. Tai nuostabiai kreipiamas žmogaus gyvenimas į gilų susitikimą su Dievu (plg. Pseudoauksaburnį, Opus imperf.).

Galiausiai – jei karaliai buvo Balaamo įpėdiniai, jie nebuvo labai toli nuo Pažadėtosios žemės, taigi Jeruzalę galėjo pasiekti per trumpą laiką (plg. Grigalių Didįjį).

…ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“

Karaliai ieško, todėl skelbia tai, ko trokšta, ir prašo pagalbos, taigi tiki ir ieško. Jie reiškia tuos, kurie trokšta matyti, nors ir apgraibomis. Tikintieji astrologija teigia, kad kiekvienas žmogus gimsta pagal žvaigždyną; šie klaidingi mokytojai naujos žvaigždės pasirodymą per Viešpaties kūnišką gimimą laiko argumentu, patvirtinančiu klaidą. Jie tiki, kad jo likimas sutampa su pasirodžiusia žvaigžde. Tačiau tai svetima tikintiesiems, tarsi žvaigždės lemtų likimą (plg. Augustiną, Grigalių Didįjį).

Jei mūsų, paprastų žmonių, gimimas nepavaldus žvaigždžių burtams, nes mūsų laisva valia apsaugota nuo bet kokio priverstinio suvaržymo, tai juo labiau netikime, kad laikinas gimimas To, kuris yra amžinasis Kūrėjas ir visatos Viešpats, priklauso nuo žvaigždžių! Žvaigždė, kurią matė išminčiai, neturėjo lemiamos įtakos kūne gimusiam Kristui, ji tarnavo Jam, liudydama apie Jį. Tai nebuvo viena iš tų žvaigždžių, kurios nuo pat sukūrimo pradžios ryškiai spindi ir paklūsta Kūrėjo įsakymui, nauja žvaigždė pasirodė gimimo iš tyros Mergelės proga. Ji pasitarnavo karaliams, besiilgintiems Kristaus, kai ėjo pirma jų, vesdama ten, kur dieviškasis Žodis buvo kaip vaikas, kuris dar nemokėjo kalbėti.

Kristus gimė ne todėl, kad žvaigždė pakilo, bet žvaigždė pasirodė todėl, kad gimė Kristus. Kristus yra žvaigždės egzistavimo priežastis, o ne atvirkščiai. Apie Kristų piemenims praneša angelai, o išminčiams – žvaigždė. Ir vieniems, ir kitiems kalba dangaus balsas, nes pranašų balsas nutilęs. Angelai gyvena danguje, žvaigždės jį puošia. Abiem atvejais „dangūs skelbia Viešpaties šlovę“ (plg. Augustiną).

Akivaizdu, kad ši žvaigždė nebuvo viena iš dangaus žvaigždžių. Jokia kita žvaigždė taip nekeliauja: iš rytų į pietus, nes tokia yra Palestinos geografinė padėtis Persijos atžvilgiu. Be to, žvaigždė buvo matoma ne tik naktį, bet ir dieną, o tai pranoksta ne tik žvaigždės, bet net ir mėnulio galią. Ji pasirodė ir vėl pasislėpė: kai karaliai įžengė į Jeruzalę, ji pasislėpė; kai tik jie paliko Erodą, ji vėl pasirodė. Žvaigždė visada judėjo pirma karalių, klaidžiojo kartu su jais ir sustojo, kai jie turėjo stovėti, taip kaip debesies stulpas dykumoje priešais Dievo tautą ir palapinę. Nurodydama gimimo iš Mergelės vietą, žvaigždė nusileido. Taip juda ne žvaigždė, o racionalios, protingos, tikslingos ir geranoriškos jėgos ženklas. Taigi atrodo, kad ši žvaigždė susiformavo kaip nematomos galingos dieviškos jėgos regima apraiška (plg. Joną Auksaburnį).

Pasak kai kurių, ši žvaigždė buvo Šventoji Dvasia – ta, kuri vėliau Viešpaties Krikšto metu nusileido ant jo balandžio pavidalu, magams pasirodė žvaigždės pavidalu. Kiti sako, kad žvaigždė buvo angelas – tas pats, kuris pasirodė piemenims (plg. Grigalių Didįjį).

Ar magai nežinojo, kad Jeruzalėje karaliavo Erodas? Ar jie nesuprato, kad kiekvienas, gyvenime skelbiantis ar garbinantis kitą karalių, bus baudžiamas mirtimi? Kadangi galvojo apie būsimąjį karalių, išminčiai nebijojo dabartinio. Taigi juos veikė Dievo malonė, ji juos keitė. Galima sakyti, karaliai dar nebuvo matę Kristaus, bet jau buvo pasirengę už jį mirti. O palaimintieji magai! Žiauraus tirono akivaizdoje jūs tapote Kristaus išpažinėjais dar prieš jį pažindami (plg. Pseudoauksaburnį, Opus imperf.)!

Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.

Erodas išsigando išgirdęs, kad žydams gimė karalius iš jų giminės, iš Judėjos, nes pats buvo idumietis. Jis baiminosi, kad valdžia vėl atiteks žydams, kad pats bus išvarytas, o jo palikuonys negalės valdyti. Didelė galia visada kelia ir didelę baimę. Kaip aukštų medžių šakos juda viršūnėse, net kai pučia švelnus vėjelis, taip ir aukštas pareigas einančius vyrus išgąsdina menka naujiena. Nuolankieji, kurie yra tarsi slėnyje, labai dažnai išlieka ramūs (plg. Pseudoauksaburnį, Opus imperf.).

Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį.“

Jei Kristus būtų pasirinkęs didįjį Romos miestą, Žemės skritulio pasikeitimą būtų lėmusi daugybė jo gyventojų. Jei būtų buvęs imperatoriaus sūnus, valdžia būtų buvusi paskelbta greitai. O ką Kristus padarė? Jis pasirinko vargšus ir niekam tikusius, kad būtų matyti, jog Dievo galia perkeičia pasaulį. Motina jis pasirinko vargšę moterį, dar vargingesnį gimtąjį miestą, jis neturėjo pinigų – štai ką mums liudija ėdžios (plg. Teodotą, 1-ąjį pamokslą Efezo susirinkime).

Pažiūrėkite, kaip nuostabiai viskas dėliojasi: žydai ir magai pamoko vieni kitus. Žydai iš magų išgirsta, kad žvaigždė rytuose paskelbė apie Kristų; magai iš žydų išgirsta, kad pranašai apie jį skelbė jau seniai. Dvigubo liudijimo sustiprinti jie turėtų su dar karštesniu tikėjimu ieškoti to, kurį atskleidė žvaigždės aiškumas ir pranašystė (plg. Joną Auksaburnį).

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.“ Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.

Magai paklausė Erodo ir iškeliavo ieškoti Viešpaties. Jie įkūnija geruosius klausytojus, kurie girdėdami blogus pamokslininkus daro gera, o ne mėgdžioja jų darbus. Kaip ragina Kristus: todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro (plg. Grigalių Didįjį).

Žvaigždė, kurią karaliai matė kylant, nuėjo pirma jų ton vieton, kur buvo kūdikis, ir ten sustojo. Ši žvaigždė yra kelias, o kelias yra Kristus. Pagal Įsikūnijimo slėpinį Kristus yra žvaigždė – spindinti žvaigždė, ryto žvaigždė. Taigi ten, kur yra Erodas, žvaigždė nematoma, o ten, kur Kristus, – matoma ir rodo kelią (plg. Ambraziejų).

Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija…

Jei išminčiai būtų ieškoję žemiškojo karaliaus, būtų veikiau sutrikę, o ne džiaugęsi. Jiems galėjo atrodyti, kad į šią sunkią kelionę leidosi be jokio tikslo. Bet kadangi ieškojo dangiškojo Karaliaus, jiems užteko vien žvaigždės liudijimo, nematant jokio kito karaliavimo ženklo. Ir jų akys gėrėdamosi žvelgė į kūdikį, kurio galėjo ir nepaisyti. Jie puolė ir pagarbino. Pamatė žmogų ir atpažino Dievą (plg. Pseudoauksaburnį, Opus imperf.).

…ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.

Karalių dovanos tikrai atitinka tautą, iš kurios yra kilę, nes arabai turi daug aukso, smilkalų ir įvairių prieskonių. Be to, šios dovanos turėjo reikšti paslėptą prasmę (plg. Glosą).

Auksas priklauso karaliui, smilkalai aukojami Dievui, mira naudojama mirusiojo kūnui patepti, taigi žmogui (plg. Grigalių Didįjį).

Tačiau čia galima įžvelgti ir kai ką kita. Kaip liudija Saliamonas: „Išmintingųjų lūpose glūdi trokštamas lobis“ (Pr 21, 40 Vulgata). Dievui uždegti smilkalai išreiškia maldos galią: „Kaip smilkalai mano malda kyla prieš tavo veidą“ (Ps 141, 2). Mira simbolizuoja kūno numarinimą. Mes atnešame aukso naujai gimusiam Karaliui, kai spindime Jam prieš veidą išminties šviesa; mes atnešame smilkalų, kai savo maldomis kvepiame Dievo akivaizdoje; mes atnešame miros, kai susilaikydami naikiname savo kūno ydas (plg. Grigalių Didįjį).

Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Jei išminčiai būtų ieškoję Kristaus kaip žemiškojo karaliaus, jie būtų pasilikę su Juo vos radę. Tačiau jie pagarbino jį ir grįžo. O sugrįžę dar atkakliau nei anksčiau garbino Dievą, skelbė apie tai ir daugelį mokė. Kai šventasis Tomas apaštalas pagaliau atvyko į tą provinciją, jie prisijungė prie jo. Jie buvo pakrikštyti ir veikė pagal jo pamokslą (plg. Pseudoauksaburnį, Opus imperf.).