Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 06

Dorota Sokolovska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Trys Vakarų klaidos Rusijos propagandos akivaizdoje

Dorota Sokolovska. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Baltijos valstybėms, Lenkijai ir Suomijai uždarius savo sienas Rusijos piliečiams, informacinėje erdvėje pasirodė gausybė epitetų, apibūdinančių šį sprendimą.

Visi žinojome, kaip į tokį ėjimą reaguos Kremlius. Tad kur kas iškalbingesnės buvo Rusijos opozicionieriais vadinamų asmenų – tarp jų Maksimo Katzo ir Liubovės Sobol – dejonės, kurgi dingo europietiškos atvirumo vertybės. Nors Vakaruose buvo skatinusių visą bendriją sekti Baltijos šalių, Lenkijos ir Suomijos pavyzdžiu, netrūko ir atkartojusių minėtas raudas. Ši priešprieša atspindi ne tik požiūrių susidūrimą, bet ir kovą tarp tiesos ir melo.

Iki vasario 24 dienos apie Rusijos skleidžiamą propagandą dažniausiai kalbėjome priešiškų medijų kontekste. Ne kartą nagrinėta, kiek vakariečių vartoja, tarkime, „Russia Today“ (RT), turinį. Jų skaičius dar neseniai kėlė didelį nerimą:  2021 m. rugsėjo mėn. duomenimis, Kremliaus finansuojama medija „Sputnik Lietuva: Baltijos Naujienos“ pagal vartotojų įsitraukimą buvo 7 vietoje lietuviškame feisbuke.

Svarbu pastebėti, kad Rusijos propagandos mašina turinį kuria ir vietinėmis kalbomis. „New York Times“ neseniai atkreipė dėmesį, kad rusiški propagandiniai puslapiai buvo apriboti Europoje, bet likusiame pasaulyje jie toliau klesti. Pavyzdžiui, karui prasidėjus RT arabų padalinio sekėjų ir skaitytojų socialiniuose tinkluose skaičiai pastebimai paaugo.

Tačiau Rusijos propaganda yra įveikusi ne tik kalbos barjerą. Kremliaus naratyvas persismelkia į iš pažiūros nepriklausomas mintis ir žodžius. Pagrindiniai naratyvai, į kurių platinimą Maskva gausiai investuoja, gyvena savo gyvenimą ir gali būti aptikti bet kokioje medijoje, nepriklausomai nuo jos kilmės ar finansavimo šaltinio.

„Agresyvus“ Kremlius ir „nekalti“ rusai

Vienas tokių naratyvų – tai mitas apie nekaltus ir nieko nesuvokiančius Rusijos civilius gyventojus. Ši idėja, deja, randa skambų atgarsį Vakarų žiniasklaidoje. Esą rusai nežino, kas vyksta, todėl nenusipelno jokių sankcijų už karą – sankcijų, kurios, be abejo, yra skaudžios Kremliaus režimui.

Pradėjus dar griežčiau riboti nesistemines rusų medijas, žinia apie virtualų privatų tinklą (VPN), ko gero, neaplenkė nei vieno Rusijos gyventojo, besinaudojančio skaitmeninėmis technologijomis. Nepaisant to, nepriklausomos rusakalbės medijos, turėjusios palikti šalį, skundžiasi sumažėjusiu skaitytojų skaičiumi. VPN pagalba rusai jų svetaines galėtų pasiekti, bet noras skaityti nešališką informaciją nėra toks stiprus kaip abejingumas.

Be to, Rusijos žmonių abejingumas atsispindi ir jų nuomonėje apie vykdomą agresiją. Kovo pradžioje „Levados“ centro atliktos apklausos duomenimis beveik 60 proc. apklaustųjų pritarė karui prieš Ukrainą. O Putino palankumo reitingas tuo metu padidėjo ir sumušė 2018 m. rekordą. Paskelbus mobilizaciją, šis reitingas, tikėtina, kris, bet ne dėl to, kad rusų tauta „atsibudo“. Tiesiog karas pradeda liesti juos tiesiogiai, giminaičiams ir pažįstamiems važiuojant į frontą. Todėl svarbu, kad mūsų, Vakarų, žiniasklaida nebandytų kylančių rusų rūpesčio pavaizduoti kaip atgailos arba prodemokratinių siekių.

Putinui paskelbus „dalinę“ mobilizaciją, Rusijos gyventojai suskubo palikti šalį ir persikėlė į kaimynines valstybes – daugiausia Kazachstaną ir Sakartvelą. Viešojoje erdvėje pasigirsta svarstymų, kad galbūt tose šalyse rusai išreikš savo pilietinę poziciją ir nebijodami represijų susiburs į mitingus. Kol kas apie tokius precedentus negirdėti.

Didesnių pilietinio nepasitenkinimo akcijų nebuvo ir šalies viduje. Per visą laiką nuo invazijos pradžios nei viename didesniame Rusijos mieste nesurengtas nei vienas bent 10 000 žmonių pritraukęs protestas. Visi mažesni bandymai reikšti nepasitenkinimą tėra lašas jūroje, turint omenyje tai, kad vien Maskvoje gyvena beveik 12 mln. žmonių.

Ko gero, dauguma rusų arba atsiriboja nuo karo (ir reaguoja į jį tik tada, kai jis paliečia juos tiesiogiai – gavus šaukimą į kariuomenę), arba jį palaiko. O mintis, kad dauguma pasipriešintų karui, jei turėtų geresnę prieigą prie tinkamos informacijos, tėra Kremliaus sukurta  propaganda.

„Rossiya Segodnya“ („Russia Today“) būstinė Maskvoje. EPA nuotrauka

Objektyvumas nelygu neutralumui

Antra klaida, kuri dažnai daroma Vakaruose – tai Kremliaus poziciją palaikančių ar įgarsinančių asmenybių žodžių atpasakojimas. Žinoma, žurnalistikoje svarbus objektyvumas ir abiejų pusių pristatymo principas. Tačiau problema kyla tuomet, kai pristatymas virsta aklu bet kokios gaunamos informacijos atkartojimu.

Toks nekritiškumas lemia, kad jokio pagrindo neturinti informacija pateikiama taip, tarsi būtų tik dar viena lygiavertė nuomonė arba galimas, nors ir nepatikrintas faktas. Pavyzdžiui, amerikiečių „Fox News“ pranešė apie JAV finansuojamas biolaboratorijas Ukrainoje – jau klasika tapusį Kremliaus melą. Tai propagandinė klišė, ant kurios drąsiai galima uždėti kokybės ženklą: „Pagaminta Rusijoje. Su meile“.

Nekritiškų atkartojimų pasitaiko ir cituojant Rusijos politikus – Putiną, Lavrovą ar kitus aukšto rango pareigūnus. Redakcijos, nepasirinkusios tinkamų žodžių jų pasisakymams pristatyti, suteikia Kremliui balsą ir platformą perteikti jam palankius teiginius. Bene šviežiausias to pavyzdys – žinia apie Ukrainos teritorijų aneksiją ir juos lydėjusius „referendumus“. Lietuvoje jie buvo vadinami „pseudoreferendumais“, šitaip tiksliai nurodant jų esmę, tačiau pasaulinėje žiniasklaidoje atitinkami epitetai ne visada būdavo vartojami. Be to, vietoje „karo“ iki šiol dar kalbama apie „konfliktą“, tačiau žodis „konfliktas“ nutrina ribą tarp agresoriaus ir nukentėjusio – tai neabejotinai paranku Kremliui. Taip iš didelio noro būti objektyvi, žiniasklaida rizikuoja tapti pataikaujanti režimui ir daranti nenumatytą žalą.

Teisė naratyvų kovose

Rusijai palankios nuostatos palaikomos ne tik pristatant politinius įvykius medijose ar socialiniuose tinkluose. Informacinė kova vyksta ir teisėje, kurioje ne ką mažiau nei žiniasklaidoje svarbios formuluotės, jų traktuotės ir įkontekstinimai.

Jau 2014 m. po Krymo aneksijos rusų autoriai, rašantys apie tarptautinę teisę, siekė pateisinti pusiasalio aneksiją. Pavyzdžiui, vienas jų argumentų buvo, kad į valdžią Kyjive atėjus naujai proeuropietiškai vyriausybei Ukrainoje įvyko „revoliucija“ ir tai jau nebe ta pati valstybė, kuri 1991 m. paskelbė nepriklausomybę nuo SSRS. Todėl esą ir su Rusija pasirašytos sutartys negalioja – juk Maskva su „nauja“ Ukrainos valstybe nieko nepasirašinėjo. Maža to, rusų teisininkai kalbėjo apie atskirą nuo ukrainiečių „Krymo tautą“, kuri turi teisę apsispręsti ir šią teisę panaudojo savanoriškai prisijungdama prie didžiosios kaimynės.

„Aš myliu Krymą“. Rusijos piliečiai švenčia Krymo okupacijos („susigrąžinimo“) antrąsias metines, 2016 m. EPA nuotrauka

Tai – ryškus vadinamojo lawfare pavyzdys, kai teisinė sistema panaudojama saviems, dažnai agresyviems ir neteisėtams tikslams pateisinti. Šiuo metu panašios teisinės batalijos vyksta dėl draudimo Rusijos piliečiams įvažiuoti į kai kurių Europos valstybių, taip pat ir Lietuvos teritoriją. Tik kritika draudimą įvedusioms valstybėms girdėti toli gražu ne vien iš Rusijos teisininkų.

Pasak kai kurių Vakarų akademikų, bėgantys nuo prievolės rusų rekrutai turi būti prilyginti politiniams pabėgėliams ir priimti į Senąjį žemyną. Šiai nuomonei antrina rusų opozicionieriai, jau kurį laiką apsistoję Vakaruose ir mėgstantys prilyginti Rusijos piliečių mobilumo ribojimus genocidui ar Holokaustui. Taip net ir nuo Maskvos tiesiogiai nepriklausomi balsai de facto įgarsina Kremliaus propagandines klišes apie „rusofobiškus Vakarus“, dėl kurių esą ir prasidėjo „specialioji karinė operacija“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien