2022 04 27

Magnificat.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Trys Vilniaus kankiniai: šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijas

Vilniaus kankiniai Šv. Dvasios cerkvėje. Wikipedia.org nuotrauka

Pačioje Vilniaus širdyje, šalia Aušros Vartų esančioje Šv. Dvasios cerkvėje, ilsisi trys Vilniaus kankiniai – Antanas (Antonijus), Jonas ir Eustatijas (Eustachijus). Jų kūnai atsisako paklusti laikui jau daugiau kaip 660 metų. Šie trys krikščionys 1346 ar 1347 m. buvo nužudyti valdant Algirdui.

Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių kulto istorija prasideda 1364 m., kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų minėjimo dieną. Istorikai laikosi nuomonės, kad Antanas, Eustatijus ir Jonas buvo nužudyti 1346 ar 1347 m., valdant Algirdui. Stačiatikių tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių kilmės didžiojo kunigaikščio dvariškių, buvusių „ugnies garbintojų“ (pagonių), slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais.


Kadangi broliai Antanas ir Jonas buvo valdovo aplinkos žmonės, Algirdui negalėjo nerūpėti jų lojalumas. Pirmiausia į akis krito tai, kad jie, kitaip nei pagonys, ėmė auginti barzdas ir plaukus. Proga dvariškių „patikimumui“ patikrinti pasitaikė per bendrą puotą. Atsisakę valgyti į stalą patiektą mėsą, nes buvo pasninko metas, jie pažeidė solidarumo principą ir už tai buvo įmesti kalėjiman. Nors Algirdas religijos atžvilgiu neturėjo nei simpatijų, nei antipatijų, atsisakymas paklusti jį įsiutino. Galiausiai iškentę bausmes ir kankinimus, tačiau, neišsižadėję tikėjimo, abu broliai buvo pakarti: Antanas sausio 14 d., Jonas balandžio 24 d. Kaip skelbia padavimas, po tikėjimo brolių egzekucijos dar dešimt dienų jų nužudymo vietoje į dangų stiebėsi ugninis stulpas. Trečiojo kankinio, septyniolikmečio Eustatijaus, kelias kankinystės link buvo panašus: jis po ilgų kankinimų pakartas gruodžio 13 d.

Visi trys tikėjimo broliai, anot padavimo, buvo pakarti ten pat – ant ąžuolo, kuris Vilniuje buvo tradicinė egzekucijų vieta. Kitas padavimas skelbia, kad Eustatijas buvo paskutinis myriop nuteistas žmogus, pakartas ant to ąžuolo. Po jo bausmės čia nebebuvo vykdomos. Padavimuose taip pat pasakojama, kad kankinant krikščionis jų kūnai per naktį stebuklingai sugydavo. Pakorus Eustatiją jo kūno nelietė laukiniai žvėrys. Jau šie ženklai liudijo jų šventumą.

Paradoksalu, tačiau kankinių palaikų ir jų atminimo išsaugojimu itin rūpinosi Algirdo sūnūs, taip pat ortodoksai: „Iš tos vietos naujai tikėjimo apšviesti kankintojo sūnūs garbingus jo [Eustatijo] palaikus nakties metu slapta nuėmė ir garbingai palaidojo su aukščiau minėtais šventaisiais kankiniais, kurie darė garsius stebuklus ir gydė.“

Pamažu vietinis kankinių kultas tapo tarptautinis. 1374 metais kankinių palaikų dalys buvo nugabentos į Konstantinopolį, kur jas iškilmingai priėmė patriarchas Filotėjas. Algirdas suprato, kad naujieji kankiniai gali būti politiškai naudingi ir net pats prisidėjo prie to, kad kankinystės vietoje būtų pastatyta medinė cerkvė.


Antanas, Jonas ir Eustatijas Ortodoksų Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais per gana trumpą laiką, jie įtraukti į visus stačiatikių religinių švenčių kalendorius, sukurta šių šventųjų vaizdavimo tradicija.

Šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijus. Wikipedia.org nuotrauka

Ikonografiją pirmasis aprašė A. Vijūkas-Kojelavičius, vėlesni jėzuitų ir unitų rašytojai išplėtojo jų gyvenimo ir kankinystės istoriją. Antaną, Eustatiją ir Joną, kaip vietinius tikėjimo kankinius krikščionis, pripažino ir garbino Lietuvos unitų tradicija.

Antano, Jono ir Eustatijaus kankinystė pasitarnavo kontaktams tarp Lietuvos ir Bizantijos. Apie 1374 m. buvo sukurti pirmieji liturginiai tekstai graikų kalba, kurie šiuo metu žinomi tik vertimų į bažnytinę slavų kalbą pavidalu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien


Apie 1394–1397 m. Mykolas Balsamonas jų garbei sukūrė „Pagiriamąjį žodį“ graikų kalba. Kankinių atvaizdai papuošė Rusios metropolito Fotijaus liturginį drabužį didįjį sakosą, o jų gyvenimo aprašymai XV a. paplito nuo Serbijos ir Bulgarijos iki šiaurės rytų Rusios.

Esama daug skirtingų nuomonių, kur pirmiausia buvo saugomi trijų kankinių palaikai. Vieni šaltiniai nurodo Šv. Mikalojaus cerkvę, kiti – Šv. Trejybės cerkvę.

XIX a. pradžioje kankinių relikvijos – nesunykę kūnai – buvo rasti Šventosios Dvasios cerkvės rūsyje. Tai įvyko greičiausiai 1814 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą trijų Vilniaus kankinių kūnai evakuoti į Maskvą, iš kur sugrįžo tik 1946 m. liepos 26 d.

Mūsų dienomis trijų Vilniaus kankinių relikvijos laikomos didžiausiu Lietuvos ortodoksų lobiu, o jų XIX a. iš naujo atrasti palaikai sulaukia gausių maldininkų Vilniaus Šv. Dvasios cerkvėje.

Plačiau apie tris Vilniaus kankinius skaitykite Dariaus Barono knygoje „Trys Vilniaus kankiniai: istorija ir gyvenimas“ (istorinė studija ir šaltiniai), monografija, Vilnius: Aidai, 2000 m.

„Magnificat“ redakcija, 2015 m. Nr 2