TSPMI gimtadienis. Apie lapes, ežius ir elitą

Mano paties tapsmui kertinis buvo laikas, praleistas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI). Pusšeštų metų bakalauro ir magistro studijų. Vasario 7-ąją institutas minėjo savo 31-ąjį gimtadienį. Tad, pamaniau, šis pavėluotas sveikinimas ir padėka už palydą ieškant savojo pašaukimo tebūnie ir trumpa refleksija apie tai, kokią gi ugdymo misiją įkūnija institutas. Ar ne pernelyg pretenzinga tvirtinti, kad institute rengiamas elitas?

Esate būsimasis elitas. Ne kartą per paskaitas studentams teko ir, tikiu, tebetenka girdėti šią frazę. Ir gerai, nors tada dažniausiai jausdavausi nejaukiai. Koks dar elitas? Paprasti savo gyvenimo kelio vis dar ieškantys studentai. Kas čia žino, kuo mes dar tapsime? Tačiau problema buvo ne dėstytojų tariami žodžiai, o tai, kaip iškreiptai aš pats tuomet suvokiau elito sąvoką. Eiti įtakingas pareigas, turėti galios priimti svarbius sprendimus, išsikovoti tam tikrą statusą, pagarbą, aišku, gauti gerą algą. Štai kaip tuomet suvokiau, ką reiškia būti elitu. Toks suvokimas, deja, ir dabar gana dažnai aptinkamas mūsų viešojoje erdvėje.

Šiame apibrėžime trūko bent dviejų esminių dedamųjų. Būtent jos ir yra esminės, o visa, kas išvardinta anksčiau – visiškai nebūtina arba pasitarnauja tik kaip instrumentas. Juk elitą galiausiai apibrėžia ne užimama pozicija, ne sutelkti galios instrumentai, ne tai, ar kartais sušmėžuoji žiniasklaidos puslapiuose, ar turi sukaupęs būrį sekėjų socialiniuose tinkluose. Pirma trūkstama dedamoji yra atsakomybė. Atsakomybė už kažką daugiau nei tu pats – savo bendruomenę, miestą, valstybę. Atsakomybė už žmogaus teisių, demokratijos būklę, efektyvų viešojo sektoriaus veikimą, žiniasklaidos situaciją. Kiek ir ko pajėgi pakelti. 

Antra dedamoji – moralinis stuburas. Įsipareigojimas vertybėms, idealams, pagal kuriuos ne tiek matuotum kitus, regėdamas krislus jų akyse, bet visų pirma matuotumeisi pats, kad išsiimtum rąstą iš savosios akies. Ne stengtis būti centre ir reikalauti dėmesio, o iškelti į centrą tai, ko link norėtųsi stiebtis, augti. 

Perdėčiau sakydamas, kad TSPMI sustatė viską į savo vietas, nes juk, kaip sako patarlė, vienam vaikui užauginti reikalingas visas kaimas. Taigi yra šeima, draugai, bendruomenės – terpės, kuriose taip pat vyksta mokymas ir asmeninis augimas. Vis dėlto TSPMI dėstytojai buvo tie, kurie akcentavo ir įtvirtino, kad politika yra ne tik technika, tačiau ir moralė, kad viešoji erdvė yra ne tik kažkas, kur vienišas „aš“ išlenda pareikalauti ir išsikovoti ką nors sau, tačiau ir rūpinimasis tuo, kas mes esame ir kaip sugyvename kaip bendruomenė su visomis savo skirtybėmis. 

Kartais viešojoje erdvėje pasigirsta pasišaipymų iš instituto siekio ugdyti elitą. Kartais tie kirčiai būna taiklūs, kai pataiko į konkrečios puikybės apraiškas, kai identifikuoja iškreiptą elito suvokimą. Tačiau esminė problema galiausiai yra ne tai, kad identifikuojamas siekis ugdyti elitą, o tai, jog aukštajame moksle kaip tik trūksta ambicijos ne tik dalinti diplomus, ne tik rengti specialistus, tačiau ir ruošti elitą, kuris būtų ne tik atviras imtis atsakomybės už save, bet ir iš dėmesio lauko nepaleistų bendro reikalo, respublikos. 

TSPMI dažnai juokaudavome, kad studijos čia nesuteikia profesijos, bet suteikia išsilavinimą. Ne veltui buvusių absolventų sutikti galima ir ministerijų koridoriuose, ir ant „Humoro klubo“ scenos. Filosofas Isaiah Berlinas viename savo tekstų cituoja graikų poetą Archilochą, teigusį, kad lapė žino daug dalykų, tačiau ežys žino vieną didelį. Institutas ugdo lapes, kurios susipažįsta su skirtingais dalykais – politine filosofija, ekonomika, teise, socialinių mokslų tyrimo metodais, viešuoju administravimu, tarptautinių santykių teorijomis. Vieną didelį dalyką žinantysis gali būti linkęs suabsoliutinti savąją prieigą ir taip matyti ne visą paveikslą arba jį iškreipti. Pavyzdžiui, taikli istoriko Tony Judto pastaba apie tai, kad prarandame gebėjimą kalbėti apie politiką ją paversdami ekonomikos tarnaite, kur sprendimus lemia tik kaštų skaičiavimas, o ne platesni moraliniai svarstymai, kuriuose ta pati kaštų ir naudos analizė atliktų savąjį vaidmenį. 

Tad daugelį dalykų išmanantysis yra linkęs ieškoti sąsajų, skirtingų paveikslo dedamųjų, matyti kiekvienos disciplinos privalumus, tačiau kartu ir ribotumą. Kartu jis yra laisvas rinktis kryptį, kur gilintų savo žinias, tačiau nerdamas gilyn vis dėlto išsaugotų ir platesnę perspektyvą. Ypač filosofinę, atskleidžiančią, kaip tam tikrų idėjų apie laisvę, žmogaus asmenį, tautą ir t. t. įsitvirtinimas formuoja mūsų gyvenamąjį laiką. Lapės, priešingai nei ežiai, man regis, susiduria su didesne rizika pasiduoti Leonido Donskio NĖJA apibūdintam fenomenui, skelbiančiam, kad „nėra jokių alternatyvų“, ir taip atvedančiam mus į naująjį dogmatizmą be kritinės refleksijos.

Kaip būtų galima atskirti žmogų, baigusį TSPMI? „Trūksta duomenų“, – toks bus trumpas jo atsakymas į klausimą, į kurį jis negali atsakyti. TSPMI nepabaigsi neišmokęs sklandžiai rašyti ir aiškiai žodžiu dėstyti savo minčių. Vienas iš „Financial Times“ redaktorių Simonas Kuperis nuogąstavo, jog Jungtinę Karalystę į „Brexitą“ nuvarė konservatoriai, savo elitiniuose klubuose išmokę debatuoti taip, kad sugebėtų parduoti bet kokią idėją. Girdint tokius nuogąstavimus, svarbu puoselėti idealą, kad nepatikrintas kalbėjimas, kalbėjimas tiesiog stengiantis atkreipti dėmesį į save, gauti dividendų yra paprasčiausia šūdmala. O pastarosios mūsų viešojoje erdvėje yra per daug, ir, deja, nemaža dalis atsakomybės čia tenka ir savo kaip filtro funkciją pamiršusiai žiniasklaidai. Tačiau apie tai jau kitame rašinyje. Su gimtadieniu, TSPMI.