„Tu durnas“, arba Misija susikalbėti (I)

Racionalaus dialogo viršukalnė

„Tu durnas“, – tai frazė, kurią išgirdus peršasi išvada, kad racionali diskusija ir susikalbėjimas kapituliavo. Bet tai nebūtinai tiesa. Ši frazė, nors ir vulgari, tačiau, atmetus emocinį krūvį, racionalumo požiūriu – neutrali. Tai – ne diskusijos kapituliacija, o diskusijos pabaiga. Ir nebūtinai blogiausia. Mat galvojimas, kad kitas yra durnas, gali reikšti du skirtingus dalykus – pagrįstą ir nepagrįstą kito pažinimo ir suvokimo gebos sumenkinimą.

Būtent nuo tinkamai atliekamo kito suvokimo gebos įvertinimo ir prasideda kopimas į ūkanotą racionalios diskusijos viršūnę. Juk nesutariant su oponentu yra racionalu likti prie savo pozicijos, kai jai priešingų nuostatų laikosi menkesnės pažinimo ir suvokimo gebos oponentas; racionalu priimti oponento poziciją, jei jis yra pajėgesnis spręsti aktualios temos klausimus; ir galiausiai – racionalu permąstyti savo poziciją ir tęsti diskusiją, jei priešingos pozicijos laikosi lygiavertis oponentas. Tad kaipgi įkopti į išsvajotą viršūnę?

Pasidalinti informacija, kuria pasidalinti įmanoma

Kalno papėdėje – informacija. Jonas ir Viltė nėra lygiaverčiai oponentai diskutuojant apie popietės orus, jei Viltė ką tik peržvelgė orų prognozes, o Jonas – ne. Situacija, be abejo, lengvai išsprendžiama – Viltei tereikia pasidalinti savo naujomis žiniomis su Jonu. Tikėtina, kad tuomet jiedu prieis prie bendros išvados apie tai, ką rengtis einant pasivaikščioti.

Tačiau iš pažiūros nepavojingoje papėdėje taip pat galima išsinarinti čiurną ar nusibrozdinti kelius. Pavyzdžiui, čia gali pasitaikyti aštrių uolų – informacijos, kuria sunku pasidalinti ir dar sunkiau įvertinti kaip įprastus argumentus. Tarkime, ateisto ir tikinčiojo diskusijoje tikintysis su ateistu gali pasidalinti informacija apie savo tikėjimo patirtį, tačiau negali pasidalinti pačia patirtimi. Juo labiau pašnekovai negali tokios patirties pasverti ant įrodymų svarstyklių, nes tai – kitos kategorijos informacija.

Arba įsivaizduokime mums intelektualiai lygiavertį izoliuotos genties žynį, besiremiantį jo gentyje išvystyto mokslo argumentais ir grindžiantį teiginį, kuris prieštarauja mūsų žinioms. Mes galime apsikeisti informacija, tačiau skirtingi atspirties taškai neleis mums jos vienodai įvertinti. Tiek informacijos, kuria negalima tinkamai pasidalinti, tiek skirtingų atspirties taškų negalima įtraukti į diskusiją taip, kaip įtraukiami įprasti argumentai. Juk informacija, kurios oponentas negali deramai įvertinti, savo esme negali būti diskusijos, kurios tikslas prieiti bendrų išvadų, dalimi.

Tokios situacijos gali lemti paradoksalų rezultatą. Oponentai supranta, kad dėl skirtingų atspirties taškų intelektualiai lygiaverčiai pašnekovai tą pačią informaciją gali vertinti skirtingai. Todėl nesumenkina oponento pažinimo ir suvokimo gebos statuso. Tačiau po išsamios diskusijos jie vis tiek lieka prie savo pozicijos, nes mano turintys ją pagrindžiančių neatremtų argumentų. Tokiu atveju lygiaverčiai oponentai, besilaikydami nesuderinamų pozicijų, vis tiek elgiasi racionaliai. Tačiau diskusija, nors ir racionali, niekur nenuveda.

Laimė, aptarto tipo aštriabriaunių uolų pasitaiko ne taip dažnai. Kartais pavojus yra priešingas – sustoti pamanius, kad užkliūta už kaip tik tokios uolos, nors išties žengiama žvyruotu takeliu. Dažnai kyla pagunda ne palaikyti oponentą nelygiaverčiu, o teigti, jog jo pasaulėžiūra pernelyg svetima, kad būtų galima sutarti bent dėl klausimo nevienareikšmiškumo. Tačiau išties dažniausiai diskutuojame su oponentais, kurių atspirties taškai jei ir ne tokie patys, tai bent panašūs. Todėl skirtingos prielaidos pirmiausia turi paskatinti atsigręžti į dar ankstesnes, pamatines prielaidas, dėl kurių sutariama.

Per pandeminius metus dažnas susidūrėme su priešingą nuomonę skiepų ar net paties viruso klausimais turinčiais žmonėmis. Net ir tada, kai atrodė, jog skirtingi (nors ir sunkiai užčiuopiami) atspirties taškai neleidžia tęsti diskusijos, veikiausiai buvo galima surasti bendrų prielaidų – manymo, kad pasaulis bent iš dalies pažinus, bent dalinio pasitikėjimo žmonių geranoriškumu, supratimo, kas yra mokslinis metodas ir t. t. Be abejo, jei oponentas išties yra panašių intelektinių pajėgumų.

Deramai įvertinti oponento intelektualinę gebą

Visas dalinimosi aktualia informacija reikalas gali niekur nenuvesti, jei pašnekovai aptariamoje srityje nėra intelektualiai lygiaverčiai. Tarkime, sinoptikas, žvelgdamas į orų žemėlapį, yra intelektualiai pajėgesnis už mane, dėl to elgsis racionaliai likdamas prie savo pozicijos, jei jam prieštaraučiau dėl rytdienos orų. Bėda, žinoma, ta, kad tai, kas akivaizdu kalbant apie gamtinę geografiją, astrofiziką ar kitus gamtos mokslus, nėra akivaizdu kalbant apie, tarkime, politinius klausimus. Būtent politiniuose kloduose dažniausiai susiduriama su situacija, kai abu pašnekovai vienas kitą laiko intelektualiai menkesniais. Kita vertus, per šiuos metus išryškėjo ir dar viena problema – griežtąja prasme nepolitinių klausimų perkėlimas į politinę areną. Šitaip buvo nublukintos iki šiol ryškios ribos tarp diskusijos dalyvių intelektualinių pajėgumų konkrečioje srityje.

Jei vis dar vilioja racionalios diskusijos viršūnė, šiame kopimo etape reikia atkreipti dėmesį į dar kelis dalykus. Pirma, autoritetą, tačiau prie jo dar grįšime. Antra, pavojų iš anksto sumenkinti pašnekovo intelektualinius gebėjimus vien dėl priklausymo konkrečiai grupei žmonių. Čia akivaizdžiausi rasisto ir seksisto pavyzdžiai. Šiandien tokių apraiškų jau mažiau, bet vis dar nesunku įsivaizduoti tokią situaciją: po eismo įvykio iš susidūrusių automobilių išlipa vyras ir moteris; aiškinantis, kas iš judviejų kaltas, vyras, jei ir ne garsiai, lepteli – „ką čia ta boba supranta“ ir, išsiskyrus nuomonėms, lieka prie savo pozicijos. Trečia, oponentą lygiaverčiu reikia laikyti, kai pajėgumai yra apylygiai, nes jie niekada nebūna vienodi. Čia gali padėti tiek savirefleksija – ar man atrodo, kad, atsirėmę į tas pačias prielaidas ir informaciją, mes galėtume prieiti prie vienodų išvadų, – tiek objektyvūs kriterijai kaip kad išsilavinimas.

Laikytis nepriklausomumo principo

Tai, kad krepšininkas žaidžia Eurolygoje ar NBA, negarantuoja, jog jo neištiks diena, kai rungtynių žiūrovai pamanys, kad žaidžia ne jis. Kamuolys slysta, lankas lyg užrištas ir t. t. Panašiai gali nutikti ir diskusijoje. Tarkime, konferencijoje diskutuoja matematikai Jonas ir Viltė – lygiaverčiai pašnekovai ir universiteto kolegos. Abu pasidalina argumentais ir turi prieigą prie tos pačios informacijos, ankstesnės diskusijos nė vienam iš jų neleidžia abejoti kolegos intelektualiniais pajėgumais. Tik štai – Jonas taip prašauna pro šalį, kad tai pastebi net ir diskusijos klausantys pirmakursiai. Žinoma, tikėtina, jog pataisytas Jonas atsiprašys suklydęs. O jei ne?

Ką daryti Viltei? Viena vertus, kodėl ji turėtų atsisakyti savo pozicijos ar rimtai ja suabejoti, kai oponentas, nors iki šiol laikytas lygiaverčiu, akivaizdžiai negirdi jos argumentų ir daro nepagrįstas išvadas. Kita vertus, čia kopimas į racionalios diskusijos kalną tampa itin pavojingas – Viltė, sumenkinusi Jono pažinimo ir suvokimo gebos statusą, nesilaikytų to, kas nesutarimą nagrinėjančių mokslininkų vadinama nepriklausomumo principu. Pasak šio principo, jei Viltė Joną laikė lygiaverčiu oponentu iki diskusijos, ji negali sumenkinti jo statuso ad hoc – vien todėl, kad jai nepatiko, ką Jonas sako diskusijos metu. Šio principo svarba akivaizdi – nesilaikydami jo galime lengvai nusiristi nuo racionalios diskusijos kalno. Juk kai vyksta diskusija ir oponentai nesutaria, iš pradžių visada atrodo, kad kitas klysta, t. y., kad kitas nederamai vertina argumentus. Nesilaikant nepriklausomumo principo kitas visąlaik atrodys kvailas, nesilaikydami šio principo tiek Viltė, tiek Jonas jausis teisūs.

Bet tuomet ką daryti Viltei atsidūrus aptariamoje situacijoje? Čia į pagalbą ateina autoritetas. Viltė turėtų laikytis nepriklausomumo principo. Kitaip tariant, išgirdusi su jos nuostatomis nesuderinamą, bet nelogišką lygiaverčio pašnekovo Jono teiginį, Viltė turėtų permąstyti savo poziciją, ja suabejoti ir tęsti diskusiją. Tačiau likti prie savo pagrįstos pozicijos Viltei padėtų bendruomenės autoritetas. Juk Jonas ir Viltė abu priklauso matematikų bendruomenei. Iki šiol Jonas sutiko su tuo, kas matematikų bendruomenės laikyta neabejotinai teisinga tol, kol neįrodyta kitaip. Tad, jei Jono teiginys išties akivaizdžiai klaidingas, Viltė, net ir laikydamasi nepriklausomumo principo, t. y. ad hoc nesumenkindama Jono kaip pašnekovo statuso, gali remtis bendruomenės autoritetu ir pagrįstai likti prie savo pozicijos. O štai Jonas, neįtikinęs nei Viltės, nei kitų matematikų bendruomenės kolegų, elgsis nepagrįstai likdamas prie savo pozicijos. Juk jo ir oponentų atspirties taškai – vienodi, ir jie apsikeitė visa reikiama informacija. Tad vienintelis pagrįsta būdas Jonui likti prie savo pozicijos – sumenkinti Viltės pažinimo ir suvokimo gebos statusą. Šiuo atveju jis tam neturi pagrindo.

Svarbu pabrėžti, kad Viltė gali remtis tik tos bendruomenės autoritetu, kuriai priklauso tiek ji, tiek Jonas. Jei Viltė būtų tikinčioji, o Jonas – ateistas ir jiedu diskutuotų apie Dievo buvimą, Viltė negalėtų remtis, tarkime, Bažnyčia kaip neginčijamu autoritetu. Kita vertus, Viltė galėtų remtis Bažnyčios tėvų argumentais, kurie pagrįsti, logikos taisyklėmis, kuriomis remiasi ir Jono bendruomenė. Žinoma, galioja ir atvirkštinis ryšys, kurį ir iliustruoja aptartas matematikų diskusijos atvejis.