Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 01 14

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Tu durnas“, arba Misija susikalbėti (II). Vaisingos diskusijos link

Simonas Baliukonis. Bernardinai.lt nuotrauka

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia.

Į racionalios diskusijos kalną – užkopta. Tarkime, kad su oponentu argumentais apsikeista ir informacija pasidalinta. Veikiausiai ji ar jis – lygiavertis oponentas, tad nors ir užsitęsęs nesutarimas galiausiai išspręstas.

Atskleistas klausimo sudėtingumas, pasidalinta įžvalgomis. Kopiant į kalną pasitaikė aštrių uolų, tačiau būdama(s) racionali (-us) jūs iš anksto nenuvertinot oponento intelektualinių gabumų dėl jo(s) priklausymo tam tikrai grupei bei nuosekliai laikėtės nepriklausomumo principo. Rodos, jūs jau viršūnėje. Tačiau, užkopus į viršūnę, ūkanos nesisklaido. Apsidairius vis dar neaišku, ko čia kopėte, nes nuo viršūnės mažai kas matyti.

Vaisingos diskusijos link

Pasitvirtino tai, ko ir bijota – racionalumo kriterijai įgyvendinti, bet vis tiek išėjo šnipštas. „Tu manęs nesupranti!“, – beviltiškai vienas kitam taria oponentai. Priežasčių gali būti bent kelios – galbūt paslysta ant emocijų uolos, galbūt pats diskusijos objektas – amžinas ir neįveikiamas. Bet pasižvalgykime po alpinizmo įrangos parduotuvę – joje neabejotinai yra dar nepanaudotų įrankių, kurie palengvins kopimą ne tik į racionalios, bet ir vaisingos diskusijos viršūnę. Joje, tikėkimės, išsisklaidys ūkanos.

Nepagrįsta nuostata ar nepagrįsta pasaulėžiūra?

Štai nauji karabinai, kurie tvirtai laikys virvę, kai netyčia padėsite koją ant netvirtos asmeniškumų uolos. Kaip šie karabinai veikia? Formuluojant savo argumentą negalima jo remti argumentu prieš vieną konkrečią pasaulio sampratą, jei oponento pozicija galima remiantis kitokia pasaulio samprata. Pavyzdžiui, jei diskutuojate apie Dievo buvimą, negalima savo argumento prieš Dievo buvimą remti argumentu prieš krikščionybę, nes yra ir kitų religijų, kurios teigia Dievo buvimą ir kurioms jūsų argumentas negaliotų. Nebent diskutuojama būtent apie krikščionišką Dievo sampratą.

Arba, tarkime, kad diskutuojate apie konkrečios rašytojos kūrinius, kurie jums nepatinka. Ieškodami argumentų, pasitelkiate patį akivaizdžiausią – ši rašytoja yra prasta, nes ją skaito neišsilavinę, prastą supratimą apie literatūrą turintys žmonės. Tačiau jūsų argumentas bus nepagrįstas, jei šią rašytoją mėgsta ir humanitarinį išsilavinimą turintys skaitytojai, kurių literatūrinėms nuostatoms, jei ir nepritariate, tai negalite jų pavadinti prastomis, nepagrįstomis.

Marcello Bacciarelli, „Alkibijadas mokomas Sokrato“ (1776-77, drobė, aliejus). Wikimedia Commons nuotrauka

Tvirtas argumentų pamatas ir nesutarimo šaknys

Toliau lentynoje – puikūs kalnų batai, leidžiantys tvirtai stovėti net ir ant nestabilaus paviršiaus. Kaip su jais vaikščioti? Formuluojant savo argumentą reikia atrasti bendrus taškus su oponento pozicija, remtis sąvokomis, dėl kurių sutariama, ir išskirti esminius pasaulėžiūrinius skirtumus, nuo kurių priklauso kiti nesutarimai.

Ką tai reiškia? Daug kam pažįstamas scenarijus – dėdė šeimos šventėje, kalbus taksistas vėlų vakarą, ar, ginkdie, kunigas socialiniuose tinkluose uoliai darbuojasi bandydami įrodyti, kad Sorosas su Gatesu rezga pasaulinį sąmokslą. Įprastas atsakas pirmą kartą – ilga ir nevaisinga diskusija. Antrą arba trečią kartą – kapituliacija ir nesileidimas į kalbas. Dažnai tai lemia elementari kaštų, šiuo atveju – jėgų, ir negautos naudos, šiuo atveju – vaisingos diskusijos, analizė. Tačiau įmanomas ir kitoks scenarijus.

Kopiant vaisingos diskusijos link, koja nesudrebės, jei argumentuodami atsispirsite nuo sąvokų, dėl kurių sutariama arba dėl jų sutarsite – šiuo atveju, pavyzdžiui, ką reiškia būti atsakingam, t. y. ką reiškia priežastinis ryšys. Be to, nereikia diskutuoti apie konkretų atvejį, veikiau ieškoti esminių skirtumų, kuriuos išsprendus bus išspręsti ir kiti klausimai. Pavyzdžiui, kodėl teorija, kurios neįmanoma paneigti, yra tikėjimo, o ne argumentais grįstos diskusijos klausimas, kokią galią turi pinigai, ar galingi žmonės būtinai blogi, ir t. t.

Rūpinimasis oponento argumentais

Galiausiai, kopiant į kalną reikia ne tik geros įrangos, bet ir bičiulių savitarpio pagalbos. Savaime suprantama, geranoriškumo. Tačiau ir kai ko daugiau. Diskusijose reikia kreipti dėmesį ne tik į tai, kas svarbu mano pozicijai, bet ir į tai, kas svarbu kito pasaulėžiūrai ir pozicijai. Net jei tai tiesiogiai nesusiję su diskusijos objektu.

Tarkime, jūs jau dešimtą kartą girdite tą pačią sąmokslo teoriją tik su kitais kintamaisiais toje pačioje formulėje. Kaip aptarta aukščiau, daug svarbiau diskutuoti ne apie konkretų atvejį, o apie esmines, nesutarimą lemiančias prielaidas. Tad elgsitės racionaliai nesigilindami į kiekvieną sąmokslo teorijos detalę, jei jau identifikavote esminius jūsų ir oponento pozicijų skirtumus. Ir vis dėlto, užkopus į racionalios diskusijos kalną, ūkanos gali uždengti bet kokį vaizdą. Nes racionali diskusija nelygu vaisingai diskusijai.

Papildoma pastanga įsigilinti į pašnekovo sritį paskatins jo(s) įsigilinimą į jūsų poziciją ir, svarbiausia, sumažins potencialų nesusikalbėjimo lauką. Be klaidų atpasakotos ir geriau suprastos pašnekovo nuostatos kaip tik leis nekliūti už smulkmenų ir iškart pereiti prie esminių klausimų.

Asmeniniai svarstymai – autoritetas ir viršų paėmusios emocijos

Tai, kas parašyta viršuje ir pirmojoje straipsnio dalyje – tikinčiųjų ir ateistų dialogą bei platonišką šio dialogo modelį nagrinėjančio mokslinio straipsnio atgarsiai. Šį straipsnį rašiau per pandemijos ir kartu pakrikusio viešojo diskurso įkarštį. Neišvengiau asmeninių svarstymų – pastebėjau, kada diskusijose taikydavau iš dalies nepagrįstus argumentacijos metodus.

Tačiau labiausiai susimąstyti privertė du susiję klausimai. Pirmasis, girdėtas ir bent iš kelių bičiulių, – kodėl kai kurie žmonės, tiek pažįstami, tiek ne, kuriuos laikėme lygiaverčiais pašnekovais, kalba tai, kas atrodo akivaizdžiai neteisinga. Su tuo susijęs kitas klausimas – jei jie klysta, kur jie klysta.

Gilindamasis į nesutarimo ir racionalios diskusijos sritį, šiuos klausimus uždaviau itin nuoširdžiai, nes buvau priverstas pamatyti visų pirma savo paties argumentacinius riktus. Nė į vieną iš minėtų klausimų negalima rasti universalaus ar vienareikšmiško atsakymo tiek dėl atvejų skirtingumo, tiek dėl laiko ir kompetencijų stokos – juk čia į sceną žengia psichologija, politika ir dar galybė kitų sričių. Tad tolimesni svarstymai – veikiau apie galimus žmonių tipus, o ne apie konkrečius žmones.

Platono Akademija. Romėniška mozaika iš Pompėjų (I a. 86 x 85 cm.). Saugoma Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje. Wikimedia Commons nuotrauka

Į pirmąjį klausimą atsakymą padėjo rasti Platonas. Dažnas, girdėjęs keletą vadovėlinių teiginių apie etiką, žino, kuo skiriasi sokratiška ir platoniška etikos samprata. Pasak pirmosios, etika ir pažinimas beveik sutampa. Viena vertus, etika prasideda nuo savojo žinojimo ribotumo suvokimo. Kita vertus, jei tikrai žinai, kas yra gerai, tai ir elgsiesi gerai.

Platonas savo trilype sielos teorija bei gausiomis analogijomis teigia ką kitą – žinoti nepakanka. Siela – kaip vežimas, tempiamas dviejų žirgų; vienas – pasiduodantis geismams ir lekiantis, kur papuola, o kitas – racionalus ir prilaikantis iracionalųjį. Siela – kaip lėlė, tampoma auksinės ir geležinės stygų; auksinė – subtili ir racionali, tačiau ją nesunkiai nustelbia geležinės stygos – emocijos. Tad norint priimti racionalų sprendimą reikia pažaboti emocijas ir geismus arba jas pajungti protingajam pradui.

Kodėl profesionalus krepšininkas per vienas rungtynes žaidžia lyg nesavas? Galbūt neišsimiegojo, galbūt koją pakišo jaudulys ar rūpestis dėl asmeninių problemų. Panašiai ir čia. Kodėl pašnekovas iki šiol laikytas lygiaverčiu staiga ima nusišnekėti? Tarkime, jis arba ji – jūsų pažįstama(s). Neabejojate kolegos geranoriškumu, intelektualiniais sugebėjimais ir t. t. Tačiau ne tik nuo jų priklauso argumentai ir pasirinkta pozicija. Vakcinacijos kontekste visų pirma veikia baimė ir nerimas, kuriuos sustiprina paties klausimo aktualumas. Klasikinis Platono aprašytas atvejis, tik vietoje geismo su racionaliuoju pradu kovoja nerimas.

Tačiau tokiose situacijose iškyla ir kitas klausimas – ar kartais neklystu aš pats? Kaip būti tikram, kad akivaizdus kolegos nusišnekėjimas išties yra nusišnekėjimas? Juoba kad nesunku savo gyvenime aptikti momentų, kai racionalusis sielos pradas buvo užgožtas.

Lygiaverčiu laikyto, tačiau nusišnekančio pašnekovo atvejis primena pirmojoje teksto dalyje minėtą kolegų matematikų atvejį. Jei jūs oponentą išties laikėte lygiaverčiu prieš diskusiją, net jei jis, rodos, akivaizdžiai nusišneka, būtina permąstyti savo poziciją. Tačiau racionaliai pasirinkti tarp savo ir oponento pozicijos, kai jos nesuderinamos, padeda bendruomenės autoritetas.

Tarkime, vakcinų atveju jūs ir jūsų oponentas veikiausiai priklauso tai pačiai Vakarų mokslu pasitikinčių žmonių bendruomenei, tad galite pasiremti mokslininkų autoritetu. Čia svarbu nesupainioti dviejų dalykų. Viena yra pasitelkti bendruomenės, o tiksliau, jai atstovaujančių profesionalų autoritetą, kita – apeliuoti į autoritetą darant neformalią logikos klaidą. Tai, kad autoritetas teigia, jog X, nepadaro X logiškai būtino. Tačiau jei jūs esate matematikas ir jūsų kolega, iki šiol laikytas lygiaverčiu pašnekovu, teigia kažką, kam prieštarauja matematikų bendruomenė, jūs pagrįstai liksite prie savo pozicijos remdamasi(s) bendruomenės autoritetu.

Būtinybė kopti

Perskaičius veikiausiai kyla klausimas, ar laikydamasis racionalaus ir vaisingo dialogo principų tikrai užkopsiu į kalną, nuo kurio atsivers horizontas? Nebūtinai. Koją pakišti gali daug kas – minėtas paties dialogo daugialypumas, episteminio, t. y. žinojimo, racionalumo bei praktinio racionalumo nesutapimas, pačių klausimų nevienareikšmiškumas. Galiausiai, esame ribotos būtybės ir dviejų racionaliai diskutuojančių oponentų pasiektas sutarimas dar negarantuoja, kad šis sutarimas atrodys teisingas, kai jį patikrins laikas. Juo labiau negarantuoja tiesos iš didžiosios T. Ir vis dėlto racionalus ir vaisingas dialogas – tai kelias, kuris jei ir neatves prie tikslo čia ir dabar, tai bent jau ves jo link. Racionalus ir vaisingas dialogas – tai kalnas, į kurį turime kopti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Post Scriptum

Šį tekstą parašiau dar praeitą savaitę. Vakar, po bjaurių ir gėdingų protestų, užgožusių Sausio 13-tosios aukų atminimą bei Laisvės premijos laureatų pagerbimą, kolega pastebėjo, kad kvietimas dialogui gali būti skaitomas jau kitaip. Tačiau šis tekstas tikrai nekviečia dialogui su žmonėmis, neva protestuojantiems už laisvę, bet nušvilpusiais gyvą kovos už laisvę simbolį – sesę Bernadetą. Su žmonėmis, esančiais neva prieš priespaudą, bet bandžiusiais pasisavinti laisvę. Nes racionaliam ir pagrįstam dialogui, diskusijai, visada reikia bent dviejų. Bent minimalaus racionalumo grūdo.

Nesiimsiu spėlioti, kas iš tų, kurie paniekino žuvusiųjų už laisvę atminimą, suprato, ką daro. Kai kurių žmonių sielose, matyt, panieka, pavydas, veikiausiai ir baimė – tos geležinės stygos – ėmė viršų. Kitų sielose racionalusis pradas tam tikra prasme veikė visu pajėgumu – intensyviai skaičiavo, kaip pakenkti valstybei, kaip įgyti galios. Tačiau nepaskaičiavo kitko. Kad pjauna šaką ant kurios sėdi.

Paradoksaliai grįžtame prie to, nuo ko pradėjome. „Tu durnas“, – tai ne visada neracionali frazė. Likti prie savo pozicijos, kai oponentas yra ne tik menkesnės pažinimo ir suvokimo gebos, bet ir piktybiškas, yra racionalu tiek žinojimo (epistemine), tiek praktine prasme.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.