Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Tu irgi ateistas, tik tiki vienu dievu daugiau nei aš“

Laurynas Jacevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kalbantis su ateistais kartkartėmis tenka išgirsti tokią frazę: „Tu irgi ateistas, tik tiki vienu dievu daugiau nei aš.“ Mintis tokia: gerai, vargšas krikščioni, tu netiki visokiausiais dievais: Dzeusu, Ra, Toru ir pan. Bet dėl savo siauro mąstymo, religinio paklydimo, psichologinio ir emocinio prisirišimo negali atsisakyti to savo dievulio. Jei būtum nuoseklus ir protingas, toks kaip aš, ir tą paliktum.

Kad šita plačiai paplitusi klišė, ypač populiari anglakalbių pasaulyje, tačiau pasiekusi ir mus, pati yra stipriai paklydusi, įrodyti nesunku. Užtenka tokio pavyzdžio.

Įsivaizduokim, kad nesusituokęs asmuo, pasitelkdamas tą pačią logiką, bando man įrodyti, kad ir aš esu (beveik) nevedęs. Tad sako: „Tu irgi viengungis, tik turi viena žmona daugiau nei aš.“ Na, skirtumas tarp viengungio ir susituokusio vyro būtent toks ir yra – žmona. Užtenka vienos. Čia argumentas ir griūva. Tačiau filmukas išeitų labai jau trumpas, jei čia sustotume. Paknibinėsim už jo slypinčias prielaidas, tačiau su pavyzdžiu dar ne visai baigta.

Negi dabar viengungis sakys: „Būk nuoseklus ir protingas, atsisakyk savo žmonos ir būk viengungis, kaip aš?“ Neaišku, kodėl klausiantysis nenori turėti žmonos, bet aš ją turiu ir su ja skirtis nenoriu. Kodėl? Nes myliu. Ir, taip, esu prisirišęs, tačiau ko kito santuokoje reiktų tikėtis? Kad atsisakyčiau žmonos tik dėl to, kad viengungiui taip atrodo?

Žinoma, čia ateistas atsakys, kad žmona yra ne tas pat kaip Dievas. Žmoną galima matyti, pačiupinėti, su ja bendrauji, ji tau atsako ir t. t. O Dievulis? Jo nesimato, pačiupinėti neišeina, o, jei jį girdi, tai tada gal jau ir kokio vaistuko reikėtų. Remiantis tokia logika, Dievo nėra ir net negali būti. Arba bent jau negalima žinoti, kad Jis yra. Tad prisirišęs esi prie nematomo ir neegzistuojančio draugo.

Viena vertus, tiesa, kad žmonos buvimas man ir net kitiems tam tikra prasme yra apčiuopiamesnis. Bent jau tiems, kurie turi gerai veikiančius pojūčius: regą, klausą, lytėjimą ir pan. Trumpai tariant, remiantis jais, žmonos buvimą priimti lengviau nei Dievo, nes ji visatoje yra fizinis objektas, kuris mums matomas. Kita vertus, tokia pozicija išduoda natūralistinę arba materialistinę nuostatą, kuri iš principo reiškia, kad egzistuoja tik materialūs dalykai, ir nieko daugiau. Arba, jei kas daugiau ir yra, jokio būdo tam sužinoti neturime. Mat visa, ką žinome ar galime žinoti, gali būti išsiaiškinama tik pasitelkiant pojūčius ir gamtamokslinį metodą.

Apologetika.lt iliustracija

Toks įsitikinimas paprasčiausiai klaidingas, mat yra įvairiausių dalykų, kuriuos priimame, jais tikime ar net sakome, kad žinome, kurie niekaip nepasiduoda fiziniams pojūčiams ir niekaip negali būti išsiaiškinti moksliniu metodu. Tarp pavyzdžių būtų etinės, estetinės, metafizinės bei loginės ir matematinės tiesos, kurių laikomės, tačiau minėtais būdais išsiaiškinti ar pagrįsti negalime. Nei vien fiziniais savo pojūčiais, nei gamtamoksliniu metodu negalime prieiti prie išvadų, kad prievartauti ir žudyti mažus vaikus dėl savo malonumo yra blogai, kad yra toks dalykas kaip grožis, kad egzistuoja išorinis pasaulis ir pan. O mokslas iš anksto priima tam tikras logines ir matematines tiesas, kurių įrodyti negali, bet be jų mokslo daryti tiesiog neišeitų.

Negana to, skirtingai nei Dievą traktuotų kai kurie ateistai, Jis nėra dar vienas objektas visatoje, tik nematomas ir turintis supergalių, bet yra tai, ką būtų galima pavadinti galutine realybe: pirmoji visa ko priežastis, nemateriali, antlaikiška, visagalė, visavaldė, visur esanti, savaime egzistuojanti, tobula būtybė, kuri suteikė egzistenciją viskam, kas egzistuoja. Griežtai gamtamokslinis metodas neturi jokių įrankių nei įrodyti tokios būtybės egzistavimo, nei jo nuneigti. Dievo buvimui pagrįsti vartojami vadinamosios filosofinės teologijos argumentai, kurie remiasi protavimu ir tuo, kas aplink mus, kitaip tariant – bendruoju apreiškimu. Argumentų per istoriją buvo pasiūlyta ne viena dešimtis, o gamtos mokslų vietą šiame kontekste Williamas Lane Craigas nusako taip: „Mokslas gali pagrįsti prielaidą filosofiniame argumente, turinčiame teologinės svarbos.“

Kalbant apie vadinamąją krikščioniškąją Dievo koncepciją, ji nėra plėtojama pasitelkiant vien filosofinės teologijos argumentus. Jei keliame Dievo buvimo klausimą ir į jį atsakome teigiamai, kitas klausimas, kuris kyla, yra toks: ar Jis yra kalbėjęs? Jei taip, kaip ir ką pasakęs? Krikščionis priima, kad Dievas yra gyvas ir su savo kūrinija sąveikaujantis Dievas, kuris nori būti pažintas. Žinoma, Jo pažinti pilnai negalime, nes begalinio Dievo išsemti neįmanoma, tačiau galima kažkiek; tiek, kiek Jis mums apie save yra atskleidęs, ir tiek, kiek leidžia mūsų ribotas suvokimas. Ir tai Jis padarė ne dėl to, kad Jam to reikėtų, bet dėl to, kad žmogus tam ir buvo sukurtas – pažinti Dievą, Jį šlovinti ir mėgautis Juo amžinai.

Į kitus klausimus galima atsakyti taip: Dievas yra kalbėjęs ne tik per gamtos knygą, t. y. bendrąjį apreiškimą, tačiau ir per užrašytą žodį – Šventąjį Raštą bei – svarbiausia – per įsikūnijusį savo Žodį – Jėzų iš Nazareto, kuriame apsigyveno Dievo pilnatvė ir per kurį Dievo charakteris buvo apreikštas mums kūne. Tad krikščioniška Dievo samprata nesiremia vien išmąstymu ar samprotavimais, tačiau ir tolesne gyvo Dievo kalba, kuris nusprendė mums apie save prabilti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tradicinė teistinė Dievo, kaip visagalio Kūrėjo, samprata bei tam tikri jo atributai gali būti prieiti protaujant, tačiau irgi tik Dievui apšviečiant mūsų protus. O kad tokia būtybė apskritai yra, ir tuo, ką Kalvinas vadino sensus divinitatis – tam tikra dieviškumo pajauta, kuri yra kone universali. Kita vertus, jei Dievas iš tikrųjų apie save prabilo ir kitais mano minėtais būdais, mes apie Jį galime sužinoti ir su Juo susipažinti dar iš arčiau, taip, kaip niekad negalėtume vien protaudami ar pasikliaudami dieviškąja pajauta.

Negana to, tiek bendrai teistinei Dievo sampratai, tiek krikščionybei (mat ji apeliuoja ir į istoriją) pagrįsti yra gerų argumentų, tad bet kokiu atveju ateistas savo teiginiu lieka nieko nepešęs. Be to, kad šita klišė gali būti sugriaunama vienu pavyzdžiu, ją taikantis nesupranta ir tradicinės Dievo koncepcijos, kuri neturi nieko bendra su sukurtais, laikinais, amoraliais, baigtiniais ir pan. pagoniškais dievais.

Galiausiai, nors krikščionis ir yra prisirišęs prie Dievo, apsireiškusio Jėzuje, jis yra prisirišęs ne prie kažkokio nematomo draugo, bet prie to, kuris YRA, to, kurio esmė yra būti, prie to, kuris visa palaiko, ir to, kuris yra tiesa. Krikščionis tiki, tiksliau, pasitiki Dievu, nes Jis ir yra vertas pasitikėjimo. Ne veltui krikščioniškoje sampratoje tikintieji – Bažnyčia – yra Kristaus nuotaka. Visi tie, kurie savo pasirinkimu, Jo meilės kvietimu ir Jo galia, įeina į įsipareigojusį, pasitikėjimu grįstą santykį su Juo. Kaip tad nebūti prie Dievo prisirišus? Tiek krikščionis, tiek ateistas gyvena tik dėl to, kad Dievas taip panorėjo, o visa visata laikosi tik Jo galia. Argi ne didžiausia nesąmonė būtų nuo Jo bėgti?