Tūkstantmečio biržietis mokytojas Stanislovas Stonkus 

Biržuose jį pažinojo daugelis. Aukštas, tiesus, iš kitų išsiskiriantis inteligentiškumu. Mandagus ir dėmesingas, visada pasiruošęs patarti, pasidalinti savo prisiminimais. Toks išliko atmintyje, nors nuo jo išėjimo prabėgo jau dvi dešimtys metų.

Gimė mokytojas 1906 m.  balandžio 19 d. Žemaitijoje, dideliame, pilname paslapčių ir nekasdieniškų žmonių Notėnų kaime (Skuodo r.). Po daugelio metų gimtąjį kaimą ir jo žmones aprašė etnografinėje apybraižoje. Prisimenu, pasigardžiuodamas skaičiau kaligrafiškai tvarkinga mokytojo S. Stonkaus rašysena prirašytus tris sąsiuvinius apie gimtąjį Notėnų kaimą. Padvelkė etnografiška seno lietuviško kaimo dvasia, liaudiškai sodriu ir gyvu, kai kur šmaikščiai nuspalvintu stiliumi, vaizdinga ir įtaigia pasakojimo maniera.

Notėnų kaime prasidėjo Stanislovo mokslo kelias. Visam gyvenimui įsiminė tokios dvi davatkėlės Monika ir Amelija Ramanauskaitės, slaptoje kaimo mokyklėlėje mokiusios vaikus skaityti lietuviškai. Skaitė notėniškiai iš maldaknygės ar elementoriaus. Viename M. Ramanauskaitės namelio gale mokėsi vaikai, o kitame gale kriuksėjo kiaulaitė, kaip prisiminė S. Stonkus, tokia nuplauta ir iškasyta. Kai kaime pasirodydavo žandaras, vaikams su savo elementoriais tekdavo slėptis tvartelyje.

Kiekvieną rytą pamokos prasidėdavo šventa giesme. Neklusniesiems prie lango kabėjo sudrausminimo priemonė – nedidelė rykštelė, surišta iš smulkių beržo šakelių. Neklaužada pats turėjęs tą rykštelę nukabinti nuo vinies, ją pabučiuoti ir įteikti mokytojai, kad ji kailį išdirtų. O po bausmės – visiems nusikaltėliams skirtas pagraudenimas, kad štai tavo tėvai tokie geri, o pats niekam tikęs augi.

Kiek pasimokęs čia, atėjo į Notėnų pradžios mokyklą. Čia trys skyriai, bet, kol patenki į pirmą skyrių, metus reikia išbūti parengiamajame, vadinamajame kramskyriuje. Nors Stanislovas jau mokėjo skaityti ir rašyti ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai, tačiau jaunas mokytojas baltarusis vis tiek jį, kaip patį jauniausią, pasodino į kramskyrių.

„Mano bendraklasiai rašaluotais nagais ir nosimis, prakaituodami brėžia sąsiuviniuose lazdas ir kriogius, o aš paišau šunis, kates, net ir patį mokytoją su uniformine kepure, – yra sakęs S. Stonkus. – Mokytojas pasižiūri, ką aš darau, bet lazdų rašyti neliepia.“

Pomėgis piešti labai pravertė vėliau, kai baigęs Plungės gimnaziją įstojo į Kauno universitetą. Nelengva buvo verstis studentui, todėl teko dirbti korepetitoriaus darbą, bet daugiausia – piešti aliejiniais dažais iškabas įvairioms Šančių ir Panemunės parduotuvėlėms. Reikėjo skaičiuoti kiekvieną litą, tačiau, kai esi jaunas, sveikas, turi daug draugų, o atėjęs į universitetą klausaisi Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Mykolaičio-Putino, Sofijos Čiurlionienės paskaitų – esi laimingas.

Paprašytas mokytojas S. Stonkus man yra plačiau papasakojęs apie mūsų krašto rašytoją Balį Sruogą ir jo vadovaujamą teatro seminarą. Šį seminarą universiteto studentams reikėjo lankyti vieną semestrą, tačiau S. Stonkui seminare užsiėmimai patiko, ir jis juos lankė net keturis semestrus. Ne jis vienas. Susidarė grupė žmonių, tarp kurių buvo rašytojas Kazys Jankauskas, poetas Henrikas Radauskas, rašytojas ir dramaturgas Viktoras Miliūnas, menotyrininkas Antanas Vengrys bei kiti, kurie kas šeštadienį rinkdavosi į fligelyje esančius du kambarius. Viename kambaryje stovėjo didžiulis stalas, prie kurio vykdavo diskusijos. Kartais B. Sruoga atėjęs išprovokuodavo ginčą, pasiklausydavo, kaip studentai kapojasi, pasėdėdavo ir išeidavo, o likę vieni studentai ginčydavosi iki nakties. O dažniausiai profesorius liepdavęs paruošti referatą nurodyta tema. Tas referatas duodavęs seminaro užsiėmimui kryptį. Profesorius dažnai pasakodavęs studentams apie užsienio valstybių teatrų naująsias kryptis, žymius aktorius ir režisierius.

B. Sruoga į seminarą pasikviesdavo žymių teatralų ar dramaturgų. S. Stonkus prisiminė, kad su teatro seminaro lankytojais apie savo pastatymus kalbėjo režisieriai Andrius Oleka-Žilinskas ir Michailas Čechovas. Dažnas svečias būdavo Borisas Dauguvietis. Kai ateina abu su B. Sruoga, nuo svorio net grindys traška – taip ir nepasakysi, katras iš tų biržiečių aukštesnis, katras stambesnis ir katras gudresnis. Po „Atžalyno“ premjeros, B. Sruogos pakviestas, į seminarą atsilankė ir Kazys Binkis. 

Nuolatiniams seminaro lankytojams B. Sruoga išrūpino lengvatą – jie galėjo dalyvauti Valstybinio teatro generalinėse repeticijose. Studentams, matyt, ne be B. Dauguviečio užtarimo buvo paskirtos penkios kontramarkės. Po pirmojo skambučio teatro kasininkė ant kontramarkės pažymėdavo laisvą vietą, ir laimingas studentas smukdavo į salę. Per premjerą, kai visi bilietai būdavo parduoti, seminaro lankytojai sėdėdavo ant laiptelių. Čia sėdėti S. Stonkui labai patikdavę.

Netruko pralėkti studijų dienos. Baigus universitetą, net keletą metų S. Stonkui nepavyko gauti darbo. Vėliau dirbo Spaudos fonde, Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamente. 1940 m. persikėlė į Vilnių, Meno reikalų valdybą. Prasidėjus karui, išvyko mokytojauti į Anykščius. Aštuonetą metų išgyveno rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko namuose. Buvo tarsi rašytojo šeimos narys. Užtat vėliau, jei kas iš biržiečių ruošdavosi važiuoti ekskursijon į Anykščių kraštą, nesurasdavo geresnio ekskursijos vadovo už S. Stonkų. Kartu su rašytoju jis buvo išvaikščiojęs visas Anykščių apylinkes, iš A. Vienuolio lūpų išgirdęs jaudinančių pasakojimų apie šio krašto istoriją, įžymybes, skaudaus likimo rašytoją Joną Biliūną, „Anykščių šilelio“ dainių Antaną Baranauską.

Todėl ir mokiniai, kurių jis per pedagoginio darbo dešimtmečius daug turėjo, nebuvo nuskriausti. Kaip mokytojui, jam arčiau širdies visą laiką buvusi literatūra. O dėstant literatūrą būtina atskleisti kūrėjo asmenybę, jos žavesiu užkrėsti jaunimą. Kur kas lengviau tai padaryti, kai iki detalių žinomas rašytojo gyvenimo kelias, yra tekę asmeniškai bendrauti su lietuvių literatūros klasikais. Tuomet moksleivis, klausydamasis mokytojo, tarsi pats išvysta visada santūrų ir korektišką V. Mykolaitį-Putiną, žmogiškąjį J. Tumą-Vaižgantą, aštrų, kartais šiurkštoką B. Sruogą, švelnios širdies, visuomet labai taktišką A. Vienuolį, tačiau nemėgusį Žemaitės, kuri, rašytojo nuomone, iškėlusi labai bjaurius liaudies idiotizmo epizodus, o tai nėra tipiška lietuvių tautai. Mokytojas S. Stonkus visad stengėsi mokiniams kalbėti apie progresyvią literatūros reikšmę, pabrėždavo, kad literatūra skatina žmogų tobulėti, siekti grožio ir dvasinio tobulumo.

Keturiasdešimt metų S. Stonkus gyveno Biržuose. Biržų pirmosios vidurinės mokyklos mokytojų išlydėtas į pensiją, jis daug metų rašė pedagogų tarybos posėdžių protokolus, dažnai susitikdavo su mokytojais, negailėdavo patarimų jaunesniems, mažesnę darbo patirtį sukaupusiems kolegoms. Ekskursijų vadovams, liaudies universiteto Literatūros fakulteto klausytojams perskaitė ne vieną paskaitą apie Biržų krašto rašytojus, kitus lietuvių literatūros klasikus.

Buvo aktyvus kraštotyrininkas, mėgdavęs su ekskursantais pavažinėti po Lietuvą, nes yra sakęs, kad „visa Lietuvėlė žinoma kaip savas kiemas“. Tik keturių rajonų centruose nebuvęs. Pirmųjų biržietiškų dokumentinių filmų kūrėjui Petrui Meškauskui rašė scenarijus, skaitydavo diktorinį tekstą, režisavo mėgėjų spektaklius. Dramos kolektyvų apžiūrose buvo reiklus vertinimo komisijos narys, kuriam rūpėjo, kad artistai ne vien taisyklingai kalbėtų ir kirčiuotų, bet ir jaustųsi reikalingos intonacijos, saikingi, vienam ar kitam veikėjui charakteringi judesiai, tinkamos dekoracijos.

Iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų didžiausias S. Stonkaus pomėgis buvo skaityti knygas. Pasakojo po keletą kartų perskaitęs literatūros klasikus, mėgęs memuarus, ypač vertinęs Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, Nikolajaus Gogolio, Victoro Hugo, Charleso Dickenso, Theodore’o Dreiserio kūrybą, o lietuvių literatūroje nepralenkiamais laikęs A. Vienuolį, V. Mykolaitį-Putiną, V. Krėvę.

S. Stonkaus straipsnius kalbos kultūros klausimais ir pasakojimus apie žymius lietuvių kultūros veikėjus dažnai buvo galima perskaityti rajono laikraštyje. Be jau minėtos etnografinės apybraižos apie Notėnų kaimą, mokytojas parašė išsamias apybraižas apie A. Vienuolį, B. Sruogą, V. Krėvę, išplėtė ir stilizavo keletą padavimų iš gimtųjų Salantiškių apylinkių, parašė apybraižas apie keliaujantį Žemaitijos siuvėją ir artistą Stasį Pluodą ir kt.

Mirė Stanislovas Stonkus 1991 m. balandžio 11 d. Palaidotas Rinkuškių kapinėse.