„Turėjau numirti, kad pradėčiau vaikščioti iš naujo.“ Algirdo istorija

Algirdas pradėjo vartoti būdamas 25 metų, nors, kaip pats sako, priklausomo žmogaus gyvenimą pradėjo daug ankščiau: „Nebuvau nei alkoholikas, nei narkomanas, bet buvau visiškai asocialus žmogus. Ką tai reiškia? Vieni vaikai mėgo mokytis, aš nemėgau mokytis. Vieni sėdėjo pamokose, aš jau vogdavau iš rūbinių pinigus. Dvylikos metų aš jau buvau nepilnamečių įskaitoj. Trylikos jau gyvenau stoty savo noru, nes man patiko laisvė, pojūtis būti reikalingam ten“, – savo istorija dalijasi vyras.

Jis pasakoja, kad jo tėvai irgi buvo priklausomi, tad nesulaukdamas dėmesio namuose jis ieškojo savo laisvės. „Aš jaučiausi ten savas, man ten buvo gerai. Ta laisvė, ta rizika, vogimai, važinėjimai po miestus. Kažkoks toks laisvas visiškai gyvenimas“, – pasakoja Algirdas.

„Laisvė, darymas visko, ką nori, žavi jauną asmenybę, kuriai tokiais metais viskas iki kelių: jūra, kalnai, laisvė, pinigai pavogti, atimti ar dar kažkas – va, toks gyvenimas. Jis įtraukia, ir paskui nežinai, kaip iš ten išeiti. Tave kažkas laiko – priklausomybė nuo gatvės.

Pirmą kartą kalėjime vyras atsidūrė būdamas 17-os metų. Iš pradžių jis tiesiog stengėsi išlikti. Tačiau vėliau nusikaltimai ir priklausomybės įtraukė į pražūtingą ratą. „Sėdu, išeinu, sėdu, išeinu. Ir ta karuselė vėl sukasi“, – atsimena Algirdas.

„Mane užmušė priklausomybės liga. Jei ne jinai, aš toliau sėdėčiau ir daryčiau tuos darbus. Ji mane sunaikino, aš šiandien dėkingas tai ligai, kad mane atvedė prie totalaus dugno ir privertė kreiptis pagalbos ten, pas Dievulį, kuris mane atvedė pas šituos visus žmones, pas kuriuos šiandien esu“, – sako vyras.

Dabar jo gyvenimas pasikeitęs: „Jie man parodė tikrą gyvenimą, tikrą žmogaus pavyzdį. Paprastumą, šilumą. Pakeičiau savo bendravimo ratą. Dirbu, skolas atidaviau, nebendrauju su niekuo, kas man primena tuos laikus.“

Iki 25-erių Algirdas priklausomybės nuo narkotikų neturėjo. Praleidęs daug metų kalėjimuose, jis vėl išėjo į laisvę. Jo paties žodžiais: „Po kažkokių veiksmų pas mane atsirado daug pinigų, nesąžiningai uždirbtų, prasidėjo vakarėliai. Buvo madinga tada pavartoti kokaino ir išgerti gero konjako. Tai įvyko per mano vestuves. Aš užsikabinau, man tai patiko.“

„Aš niekada negalvojau, kad mane pasiims priklausomybė ir tapsiu priklausomu žmogumi – aš juk pasitikiu savim, aš juk labai stipri asmenybė“, – save prisimena Algirdas.

Jis sakosi narkotikus vartojęs apie 13 metų. Savo vartojimą jis dalija į tris etapus: „Pirma dalis – kaip sakoma, laimingas vartojimas. Daug jėgų, pasitikėjimo, yra lėšų, turi draugų, turi šeimą ir vartoji narkotikus, nematai, kas su tavimi vyksta“, – sako jis.

Antrame etape – po keturių metų vartojimo – pradėjo matytis pasekmės. „Pradedi prarasti draugus, šeimą. Pradedi darytis nieko nepastebinčiu žmogumi, kuris prisilietęs prie ko nors viską būtinai sugadina, įskaudina. Yra tik vienas tikslas gyvenime – surasti tą medžiagą ir pavartoti, kad numalšintum skausmą, vidinę skylę, kurią aktyvi priklausomybė kasa po truputį ir iš tavęs atima dvasiškumą, psichiką trikdo, iš tavęs po truputį atima viską“, – pasakoja Algirdas.

Trečiąjį etapą – tris ar keturis paskutinius vartojimo metus – Algirdas vadina dugnu: „Tampi niekam nereikalingas, tampi nereikalingas sau. Kalėjimai, mama nesileidžia ant slenksčio, visus įskaudinęs. Ieškai lengviausio būdo, kaip numalšinti tą skausmą, tą gėdą. Jausmas, kad esi šiukšlė, nereikalinga būti šiukšlyne – tai baisiausia turbūt.“

Tačiau kaip tik tuo metu Algirdui sužibo vilties kibirkštėlė. Šitas periodas vyrui brangiausias, nes nuo jo prasidėjo kelias į išsilaisvinimą.

Reabilitacijoje Algirdas pradėjo iš naujo mokytis gyventi – priimti taisykles, laikytis dienotvarkės, geriau suprasti save.

„Svarbiausia – pradėjau tikėti Dievą. Mano devizas šiandien – noriu tapti žmogumi, – dalijasi jis. – Aš turėjau numirti, kad pradėčiau vaikščioti iš naujo. Ir kažkas įkvėpė, Dievas davė man naują gyvenimą, ir aš neturiu teisės nuo jo nusisukti.“

Ši tinklalaidė skirta kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad visuomet yra kitas kelias. Siekime kartu griauti nusistovėjusias nuostatas, kad priklausomybė yra valios trūkumas ar apsileidimas.

Netiesa ir tai, kad priklausomybės ligos paliečia tik socialiai pažeidžiamus asmenis ar tik tam tikras mūsų visuomenės grupes. Tai liga, kuri priklauso nuo įvairių veiksnių. Tai pat ir nuo vienišumo išgyvenimo, iliuzijos, kad psichoaktyvios medžiagos gali padėti nuo viso to pabėgti.

Priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kelias atgal į gyvenimą tikrai yra, tačiau jis nėra lengvas, todėl ženkime juo kartu. 

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.