2022 01 15

Arkivysk. Gintaras Grušas

Vilniaus arkivyskupija

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Turėkime drąsos stovėti tiesos pusėje

Sausio 13-osios šv. Mišios šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje. Mišias aukoja arkivysk. Gintaras Grušas. 2022 m. Sausio 13 d. Gretos Skaraitienės / „BNS foto“ nuotrauka

Pamokslas, sakytas šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 2022 m. sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

šios dienos pirmasis skaitinys yra sunkus skaitinys, savotiška enigma. Žydų tauta išeina kovoti, šaukiasi Dievo, atsineša Sandoros Skrynią, kuri yra Dievo namai, Jo buvimas Izraelio tautos, išrinktosios tautos, tarpe. Ir jie ne tik pralaimi mūšį, daug aukų, bet ir pats Dievas, Jo sostas yra priešų paimtas – netikinčių, svetimo tikėjimo, tikinčių svetimus dievus.

Kyla tokie klausimai: ar Dievas apleido savo tautą? Kaip Jis galėjo leisti atsitikti tokiai nelaimei? Jei iš arčiau pasižiūrim į tą pirmąjį skaitinį ir bandom suprasti, kas ten atsitiko, matom, kad Izraelis bando naudotis Dievu savo norams ar tikslams pasiekti, bando paversti Dievą savo įrankiu. Pralaimėję pirmą dalį mūšio, jie ima Dievą kaip ginklą ir nešasi su savimi į kovą. Ir niekur neparašyta, kad Dievas per pranašus jiems liepė taip daryti. Tai sava iniciatyva.

Ir mes taip pat dažnai tą patį bandom daryti. Katalikai atsirenka tą apreiškimo dalį, kuri jiems labiau tinka, ir nebegirdi kitų Dievo nurodymų. Mes tą matome ir politikoje, kai savo argumentams pagrįsti imam Bažnyčios mokslą, o tų, kurie mums neparankūs, nebegirdim. Mes tą darom ir savo asmeniniame gyvenime, kai bandom atsirinkti šį bei tą, kas mums patinka iš Dievo apreiškimo, o nebegirdime, nebevykdome Dievo valios kitose srityse.

Sausio 13-osios šv. Mišios šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje. 2022 m. Sausio 13 d. Gretos Skaraitienės / „BNS foto“ nuotrauka

Įdomu toliau skaityti, kas vyksta po to, ką girdėjome šiandienos pirmajame skaitinyje. Filistiniečiai paima tą Sandoros Skrynią ir parsineša pas save. Jie ją pastato į savo dievų šventovę. Ir randa, kad jų dievo statula per naktį nuvirto. Kunigai atstato tą statulą. Kitą naktį ji nukrenta ir sudūžta. Jie mato, kad jiems blogai. Todėl perveža Sandoros Skrynią kitai savo sąjungininkų tautai. Ir ten, tai tautai prasideda nelaimės. Jie po kiek laiko supranta, kad negerai bandyti laikyti Izraelio Dievą pagrobtą. Ieško, kaip galėtų grąžinti Sandoros Skrynią Izraeliui. Ir sugeba ją grąžinti.

Izraelis bando vėl sekti Dievo valią. Po kiek laiko pasigauna pranašą ir reikalauja, kad Izraelis turėtų karalių kaip kitos tautos. Ir vėl mes matom tą patį besikartojant: Dievas naudojamas kaip įrankis, o ne siekiama Dievo valios tautos gyvenime. Dievas tada jiems pasako: gerai, jūs norit karaliaus, duosim jums karalių. Bet nežinot, ko prašot. Ir žiūrėdami į Izraelio istoriją matom, kiek sunkumų tai atnešė.

O kodėl Izraelis neturėjo karaliaus? Nes pats Dievas norėjo būti jų karalius. Jis juos saugojo, Jis juos globojo. Taip ir mūsų gyvenime: pats Dievas ateina pas mus būti mūsų Viešpats ir kviečia, kad mes atvertume Jam savo širdis, savo gyvenimą. Tai matosi ir mūsų istorijoje.

Laisvės gynėjų portretai ant Vilniaus arkikatedros. 2022 m. sausio 13 d. Gretos Skaraitienės / „BNS foto“ nuotrauka

Šie metai paskelbti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metais. Visi, kurie rengė kelią mūsų nepriklausomybei, mūsų laisvei, siekė ne savo naudos, o tautos laisvės. Siekė ir buvo pasiruošę už tai aukotis – tai partizanai, mūsų laisvės kovotojai, kurie, išėję į bunkerius, ne tik duodami priesaiką bučiuodavo kryžių, bet ir turėdavo kryžių savo bunkeriuose. Taip pat ir Katalikų Bažnyčios Kronikos redaktoriai ir platintojai buvo pasiruošę aukotis dėl tiesos. Buvo pasiruošę ir kentėti.

Mes tą matome ir tuose, kurie išėjo Sausio 13-ąją į gatves, kurie žuvo, kurie nukentėjo. Gatvėse buvo ir maldų, ir giesmių. Buvo aukos dvasia. Nors ir buvo pavojų ir kančių, buvo pasitikėjimas Dievu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip gražiai seselė Bernadeta šiandien, priimdama Laisvės premiją, prisiminė, kaip jos tėvai ją mokė: „Visada reikia stovėti tiesos pusėje.“ Ir mes tą turim įsidėti į savo širdį. Tiesa nepriklauso nuo mano subjektyvios nuomonės. Mes truputį tą prarandam šiais laikais. Visi tempia paklodę į savo pusę, visi bando savą tiesą išsaugoti. Bet yra tiesa. Yra tiesa ir ji yra mums apreikšta mūsų gyvenime. Mes ją turime atrasti ir atradę – ja gyventi. Reikia drąsos stovėti tiesos pusėje, būti pasiruošusiems aukotis dėl tiesos. Ir Jėzus mokė: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Tiesa mus ir išlaikys laisvus. Kaip asmenis ir kaip tautą. Todėl šiandien linkiu mums visiems turėti tokios drąsos, kokią turėjo tie pirmtakai, kurie kovojo ir pasiaukojo, kad mes šiandien turėtume laisvę. Amen.

+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas