Turėti drąsos, kad Dievas pasirūpins

Vasara vykusiame Dešimtajame Pasaulio šeimų susitikime Romoje dalyvavo ir ukrainietės, – mama Irina ir septyniolikmetė jos dukra Sofija – neseniai bėgusios nuo karo siaubo į Italiją. Jos liudijo apie tai, ką tokiu sunkiu ir nepakeliamu laiku patyrė jų šeima, ir patvirtino seną tiesą, jog Dievas neturi kitų rankų – tik mūsų, jog Jis neturi kitų akių – tik mūsų.

Irina: Kartu su savo dukra Sofija pabėgome iš Ukrainos. Po dešimties dienų karo palikome namus Kyjive, nes nebegalėjome ten likti. Nesitikėjome, kad konfliktas tęsis taip ilgai ir nusineš tiek daug gyvybių, todėl išvažiavome į Vakarų Ukrainą, nes ten buvo kur kas saugiau. Tačiau po kelių dienų man paskambino mano vyras ir pranešė, kad atvažiuos autobusas, kuris mus nuveš į Italiją. Tvirtino, kad tai labai gera galimybė ir turime ja pasinaudoti, nes niekur kitur mums nebus saugiau, jeigu karas užsitęs.

Apsisprendimas išvykti nebuvo lengvas, jis man sukėlė daug kančių. Viena vertus, norėjosi išvykti su dukra į saugią vietą, kur galėtume miegoti be baimės ir karo keliamo nuolatinio triukšmo, be sirenų klyksmo. Kita vertus, nežinojome, ką rasime Italijoje. Jaučiausi labai pažeidžiama, pilna dvejonių. Buvo sunku palikti savo vyrą, pagyvenusius tėvus, kitus šeimos narius. Nežinojome, kur gyvensime, kur dukra galės tęsti mokslus. Nebuvo jokio aiškumo…

Ukrainietės Irina ir Sofija Pasaulio šeimų susitikime Vatikane, 2022 m. birželio 22 d. Jutubo kanalo „Shalom World“ videomedžiagos kadras

Šiandien dėkoju Dievui, nes Jis atsiuntė tiek daug gerų žmonių mūsų kelyje. Tiek daug gerų žmonių mums padėjo, ir tai suteikė vilties. Šiuo metu mus priglaudusi Erikos ir Pietro šeima leido gyventi naujai renovuotame atskirame bute savo namuose, nors jų pačių didelė šeima, turinti 6 vaikus. Jie mus sutiko su meile. Esame be galo dėkingos už šiltą priėmimą ir parodytą svetingumą, – jiems, jų šeimai, jų draugams ir jų parapijai. Labai ilgimės savo šeimos, savo šalies, norime grįžti atgal, bet nežinome, kada galėsime tai padaryti… Neprarandame vilties.

Prieš karą turėjau rimtų sveikatos problemų, manęs laukė sunki operacija, bet dėl karo viskas sustojo, ir tai mane labai stipriai paveikė – labai jaudinausi dėl savo būklės. Labai sirgau ir nežinojau, ką daryti. Pietro ir Erika mane padrąsino, sakė, kad man reikia turėti drąsos, kad Dievas manimi pasirūpins. Man atrodė, kad viskas yra beviltiška, nes procedūra labai brangi, Italijoje reikia labai ilgai laukti. Todėl pradėjau melstis, prašiau Dievo man padėti.

Po kelių dienų Pietro man pasakė, kad yra galimybė nuvykti į Gemelli ligoninę, kurioje man būtų atlikta nemokama apžiūra. Dievas mane išklausė. Šį vizitą gavau per Viešpaties malonę. Po apžiūros ir įvairių tyrimų gydytojas mane informavo, jog man reikalinga rimta operacija, o po jos reikės brangios tolesnės priežiūros. Labai jaudinausi, tačiau gydytojas buvo be galo malonus ir dosnus: atliko apžiūrą ir tyrimus nemokamai. Gydytojas pasiūlė mane operuoti nemokamai privačioje klinikoje. Tai buvo dar vienas be galo didelis Viešpaties gerumo įrodymas ir artimo meilės pasireiškimas mano gyvenime. Dievas man padėjo ir mane išklausė.

Sofija: Kartu su mama gyvename Romoje jau 2 mėnesius. Man labai sunku, ilgiuosi savo gyvenimo Ukrainoje, palikau ten visus savo draugus ir artimuosius, pasiilgau savo senelių. Taip pat nerimauju dėl mokslų, nes šįmet turėčiau pradėti studijuoti universitete. Stengiuosi ieškoti galimybių kurti savo ateitį čia. Esu labai dėkinga mums taip daug padėjusiems žmonėms, ir savo mamai, išvežusiai mus iš karo zonos.

Neseniai pradėjau eiti į anglų kalbos kursus, jie man labai patinka. Kursai nemokami ukrainiečių vaikams. Labai smagu mokytis kartu su kitais vaikais ir pajausti kažkiek normalaus gyvenimo. Taip pat pradėjau lankyti karatė. Tai pirma man kovos menų patirtis. Tiesa, kad kiekvienas pasikeitimas gyvenime nelengvas ir sukelia daug skausmo, bet taip pat tikiu, jog jie padaro mus stipresniais žmonėmis. Visa yra galima tik su Dievo pagalba. Dievas yra geras ir mums padeda. Taip pat esu dėkinga jums visiems už jūsų dosnumą ir pagalbą.

Pasaulio šeimų susitikimas Vatikane, 2022 m. birželio 22 d. EPA nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus atliepas į Irinos ir Sofijos pasidalijimą

Dėkoju, Irina ir Sofija, už jūsų liudijimą, kuriuo jūs suteikėte balsą visiems nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Jumyse matome visų kitų žmonių, priverstų palikti savo tėvynę, istorijas. Mes jums dėkojame, kad nepraradote tikėjimo Viešpaties malone. Jūs pamatėte, kaip Dievas veikia jūsų gyvenimuose per žmones, kuriuos sutikote šiame kelyje, – per šeimą, kuri jus priglaudė, per gydytojus, kurie jums padėjo, ir visus kitus geraširdžius vyrus ir moteris, su kuriais susidūrėte per karą.

Karas privertė jus susidurti akis į akį su ciniškumu ir žmonių brutalumu, bet kartu privertė sutikti be galo nuostabių žmonių. Pamatėte žmones savo aukščiausios ir žemiausios būsenos. Pamatėte didžiausią blogį ir didžiausią gėrį. Labai svarbu mums visiems ne susikoncentruoti į blogį, bet stengtis įžvelgti kiek įmanoma daugiau gėrio. Gėrio, kurį gali skleisti kiekvienas vyras ir kiekviena moteris. Ir nuo ten pradėti iš naujo. Dėkoju jums abiem.

Kiekvienas arba esame Dievo malonės ženklas, arba nesame. Būkime!

Parengta pagal X Pasaulio šeimų susitikimo medžiagą.