Turniketo formos paminklas

Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, manau, jog polemika dėl Antano Smetonos atminimo yra kol kas pats geriausias jo istorinio įamžinimo būdas. Ginčas, verčiantis suklusti – susidomėti pačiu Smetona ir jo epocha. Žodinė kova, reikalaujanti apsvarstyti abiejų pusių argumentus. Ietys į mane galėtų lėkti iš abiejų pusių, tačiau drįsiu pareikšti, kad visi besipešantieji dėl Smetonos paminklo Vilniuje yra iš dalies teisūs. Tiesiog jis buvo labai nevienareikšmė figūra. Demokratijos lopšio sūpuotojas, kuris, suburzgus Kauno gatvėse tanko „Pikuolis“ varikliui, tapo diktatoriumi – kad ir švelniu. Tautos vadas ir kūrėjas, kuris lengvoka ranka atidavė savo kūrinį žmogėdrai su budionovka.

Besiginčijantieji dėl Smetonos paminklo tarytum nenori šių paradoksų pastebėti. Prezidentą norima matyti arba nuostabų, arba niekšą – vidurio nėra. Ir šiuo atveju norisi kalbėti apie paminklą kaip materialų objektą: o kokią išvis prasmę jis turi mūsų dienomis?

Įsivaizduokime, kad numatytoje vietoje Vilniuje iškyla paminklas Antanui Smetonai. Puiku. Ar tai užbaigs viešąją diskusiją apie sudėtingą Prezidento asmenybę dar sudėtingesnių istorinių įvykių sūkuryje? Ne, neužbaigs – tiesiog paminklo šalininkai turės dar vieną – tiesą sakant, keistoką ir silpnoką – argumentą: va, pastatėme paminklą Smetonai, ir nieko nenutiko. Ir iš tikrųjų nieko nenutiks. Gal kas nors palaistys raudonais dažais ar alaus kilmės šlapimu, tačiau iš esmės taip – nieko nenutiks.

Ar taps paminklas Smetonai tam tikra kultine Vilniaus vieta, revoliucingų susibūrimų tašku, išskirtine miesto erdve, kur braute brautųsi miesto svečiai? Ne. Eilinis niekam – beveik niekam – neįdomus baibokas, pritraukiantis praeivio žvilgsnį tik kelioms akimirkoms – kad sėkmingai apeitų ir neužkliūtų. Net paminklo priešininkai, manau, nesivargins periodiškai rinktis prie Smetonos ir kreidutėmis ant grindinio rašinėti žodį „De-mo-kra-ti-ja“ ar piešti upelį, kuris įamžintajam taip nemaloniai pažįstamas. Pastatė tai pastatė – negi pirmas kartas. Atsidus, ir tiek.

Pavojus tas, kad su šiuo atodūsiu gali būti prarasta žymi Antano Smetonos istorinės asmenybės reikšmingumo dalis. Nes paminklo Smetonai – bent jau tokia forma, kokia jis planuojamas – pastatymas stipriai neigtų paties Prezidento asmens dvilypumą. Jau tada geriau būtų Smetonai pastatyti romantizuotą paminklą – pasodinti jį ant grakštaus šuoliuojančio žirgo ir į rankas įduoti milžinišką kalaviją: taip Smetonos vaizdinys bent išliktų ironiškai dviprasmiškas – kaip noras matyti vienspalvį didvyrį ten, kur tėra spalvotas žmogus. O dabartinis Smetonos įamžinimas tarnautų jo užmarščiai, kaip parašas dedamas ant niekam neįdomios sutarties, atsiimant kurjerio atvežtas prekes. Pastatėm Smetonai paminklą, ir ramu. Varnelė uždėta.

O čia kaip tik nereikėtų siekti nusiraminimo. Atmintis turėtų būti dirgiklis, o ne ksanaksas. Smetonos paminklas yra gera idėja tiek, kiek dėl jo bus sulaužyta iečių. Prof. Dainiaus Žalimo ir dr. Algimanto Kasparavičiaus arši diskusija radijo laidos eteryje – tai puikus tokios atminties pavyzdys. Tas pokalbis – neblogas paminklėlis Smetonai: aktualizuojantis jo būtį, verčiantis domėtis, gilintis, kelti nepatogius klausimus. Tobulėti. Materialus, administraciniu būdu „iš viršaus“ nuleistas paminklas Smetonai – tai užmaršties pavyzdys. Už ką, gerbiami paminklo šalininkai, jūs taip Antano nekenčiat, kad norit jį kuo skubiau pamiršti?

Baigdamas tekstą drįsiu išsakyti kiek neįprastą – o gal kaip tik netgi labai nuspėjamą – nuomonę, ką bent jau dabar reikėtų daryti su Smetonos paminklu Vilniuje. Nepaisydami vietinių apsisvaidymų ietimis, negalime pamiršti bendro konteksto – vyksta karas, žiauri naikinamoji Rusijos agresija Ukrainoje, drąsi mums artimos tautos kova už savo ir mūsų laisvę.

Prieš kelias dienas Marijus Mikutavičius savo feisbuko paskyroje pasidalino trumpu, bet jautriu įrašu: apie ukrainietį karį Oleksių, dėkingą galbūt kažkam iš Lietuvos – kažkokiam nežinomam eiliniam žmogui, kuris nepagailėjo penkių eurų – turniketui, kuris išgelbėjo sužeistam Oleksiui gyvybę.

O dabar sustokime ir paskaičiuokime. Ir jūs suprantate, apie ką aš. Ir jūs žinote, kad dabar – būtent dabar – statyti daugiatūkstantinės vertės paminklą Prezidentui nėra pats geriausias laikas. Dabar turniketų laikas. Kad kuo daugiau Oleksių grįžtų namo į savo šeimas. Gyvi.

O ietis palaužysim nutilus patrankoms.