Turulo skrydis virš Karpatų, arba Apie Vengrijos nostalgiją didingai praeičiai

Kas atsitiko? Iš pažiūros nieko ypatingo – žinomiausias Vengrijos politikas viešai pasirodė su sirgaliams būdingu atributu – šalies nacionalinių spalvų (raudonų, baltų, žalių) šaliku. Be to, jame buvo pavaizduotas vadinamosios „Didžiosios Vengrijos“ sienų kontūras. Tad V. Orbánas dar kartą pademonstravo po Trianono sutarties 1920 m. „prarastųjų žemių“ ilgesį.

Į šį Vengrijos ministro pirmininko poelgį greitai sureagavo kaimyninių šalių politikai – Ukrainos URM iškvietė Vengrijos ambasadorių pasiaiškinti, pareiškimus padarė Rumunijos ir Kroatijos politikai.

Visas šias šalis jungia viena – jų sudėtyje yra regionų, kurie iki 1920 m. priklausė „Didžiajai Vengrijai“. Daugelis kaimynų mato tokią demonstraciją kaip imperializmo išraišką, nors pačioje Vengrijoje tokie poelgiai dažniausiai nesukelia jokio pasipiktinimo. Vengrijos karalystės iki 1920 m. sienų kontūrą šioje šalyje galima pamatyti beveik visur – nuo reklaminių stendų iki lipdukų su šalies kodu ant automobilių. Iš pažiūros tai atrodo tiesiog kaip groteskiška nostalgija – įsivaizduokite, kad Lietuvoje visur matytumėte LDK sienų kontūrus, – bet reiškinys slepia gilesnes problemas ir rimtesnius klausimus.

Mažiausias didžiojo žemėlapio fragmentas

Rumuniją, Serbiją, Ukrainą, Austriją, Kroatiją, Slovėniją ir Slovakiją (apie pastarosios vengrų mažumą skaitykite čia) jungia būtent tas Vengrijoje labai paplitęs žemėlapis. Tačiau į šį sąrašą reikėtų įtraukti ir dar vieną fragmentą – Lenkiją. Mat dabartinei Lenkijos Respublikai priklauso apie 500 km² buvusios „ikitrianoninės“ Vengrijos teritorijos, kuriose yra ir garsioji Niedzicos pilis. Joje 2016 m. įvyko Viktoro Orbáno ir Jarosławo Kaczyńskio susitikimas, pastarajam paskelbus viziją apie „Budapešto prie Vyslos“ kursą. Akivaizdu, kad Vengrija neatsitiktinai šiam susitikimui pasiūlė būtent šį mažą Lenkijos žemių gabalėlį, kuris juk irgi yra „Didžiosios Vengrijos“ žemėlapyje.

Tačiau Lenkija yra mažiausia šios dėlionės dalis, apie kurią dažnai daugelis pamiršta. Dažnai vengrų imperialistinė vizija sustoja ties Lenkijos siena. Tarkime, toks László Toroczkai – konservatyvus ir radikalus Vengrijos politikas lapkričio 11 d. „pasveikino“ lenkus su Nepriklausomybės diena ypatingu būdu – į tviterį įdėdamas senovinę lenkų ir vengrų pasieniečių susitikimo Karpatų kalnuose nuotrauką.

Šis susitikimas iš tiesų įvyko 1939-ųjų kovą, kai Vengrija užėmė iki tol Čekoslovakijai priklausančią Karpatų Ruteniją (dabartinė Užkarpatė) ir tokiu būdu įgavo bendrą sieną su Lenkija Karpatų kalnuose. Būtent „bendrosios sienos“ atkūrimo ir palinkėjo lenkams Vengrijos politikas, tiesa, nepaaiškindamas, kurios šalies teritorijos sąskaita tai turėtų įvykti – Slovakijos ar Ukrainos.

Už Karpatų kalnų

Ukrainos Užkarpatė – tai nedidelis kalnų regionas (mažiausia Ukrainos sritis), įspraustas tarp Karpatų kalnų ir keturių valstybių sienų – Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos. Nuo istorinio vengrų atėjimo į Karpatų slėnį ir valstybės sukūrimo apie XI a. iki pat 1918 m. šios žemės priklausė Vengrijos karalystei. Nors daugumą jų gyventojų sudarė Karpatų rusėnai (XX a. pradžioje dauguma jų pasirinko ukrainiečių tautinę tapatybę), regionas pasižymėjo etnine įvairove – miestuose gyveno daug vengrų ir žydų, o aplink taip pat rumunų, slovakų, būta ir vokiečių kolonistų. Tai buvo ekonomiškai ir kultūriškai gan atsilikusi provincija. Infrastruktūra buvo prastai išplėtota, beveik nebuvo pramonės, iki pat Antrojo pasaulinio karo regionas išliko iš esmės agrarinis.

Tarpukariu šis regionas priklausė Čekoslovakijos Respublikai, kurios administracija iš tiesų daug padarė, bandydama išlyginti civilizacinius skirtumus – buvo statomi modernūs pastatai, tiesiami keliai, vandentiekiai, elektros tinklai, prie Užhorodo pastatytas oro uostas, daug dėmesio buvo skiriama švietimui.

Ukrainos Karpatų valstybė egzistavo neilgai.

Pirmasis bandymas sugrąžinti „prarastąsias žemes“

1938 m. dėl Hitlerio pretenzijų į Sudėtus po truputį ėmė aiškėti liūdnas Čekoslovakijos likimas. Tad Miklosas Horthy – tuometinis Vengrijos karalystės valdovas – nusprendė, kad būtent Karpatų Rutenija yra lengviausias grobis siekiant sugrąžinti bent dalį „didžiojo žemėlapio“. 1938 m. lapkričio 2 d. į Užhorodą ir Mukačevą įžengė vengrų kariuomenė ir prijungė pietinę regiono dalį prie Vengrijos.

Likęs be dviejų didžiausių miestų – ir iš esmės be transporto susisiekimo su likusiu pasauliu – regionas 1938 m. lapkritį gavo autonomiją Čekoslovakijos sudėtyje, o 1939 m. kovo 14 d. paskelbė nepriklausomybę. Kunigo Augustino Vološyno vadovaujama vietinė vyriausybė priėmė konstituciją, pagal kurią regionas tapo nepriklausoma Ukrainos Karpatų valstybe. Tačiau ši valstybė egzistavo neilgai – tą pačią dieną jai teko susidurti su karine invazija iš Vengrijos, kurios pajėgos ginklu malšinant pasipriešinimą užėmė visą regioną iki kovo 18 d.

Taip, vengrai yra, ko gero, ryškiausiai matoma ir „problematiškiausia“ Ukrainos mažuma.

Kertant Tisos upę ties Čopu

Po Antrojo pasaulinio karo, kai 1945 m. visą regioną už Karpatų kalnų (žvelgiant iš likusios Ukrainos perspektyvos) užėmė Raudonoji armija, dar kurį laiką buvo neaišku, kokia tiksliai ateitis jo laukia. Užhorode gyvenantis ukrainiečių rašytojas Andrijus Liubka, sukūręs liūdnai linksmą romaną (beje, išverstą į lietuvių kalbą) apie Užkarpatės realybę, man kadaise pasakė: „Palyginus su kitų Ukrainos regionų gyventojais, užkarpatiečiai turėjo daug mažiau laiko priprasti prie sovietinės santvarkos. Net Užkarpatės statusas iki pat 1946 m. buvo neaiškus: iš pradžių regioną prijungė tiesiog prie SSRS, paskui ilgai svarstyta, ką su juo toliau daryti. Buvo net minčių sukurti atskirą mažą respubliką, tokią kaip, pavyzdžiui, Moldova. Šį planą grindė prielaida, kad čia neva gyvena atskira slavų tauta – Karpatų rusėnai.“

Sovietmečiu Užkarpatė buvo tolimiausia į vakarus nutolusi SSRS sritis, čia veikė viena iš didžiausių pasienio perėjų visoje Sovietų Sąjungoje – Čopo mieste, netoli Užhorodo.

Būtent per Čopą ir dabar eina lengviausias kelias geležinkeliu iš Ukrainos į Vengriją. 2019 metų sausį kirtau šią sieną iš Vengrijos pusės – mažas Vengrijos nacionalinio geležinkelio traukinukas lėtai pajudėjo iš pasienio Zahony miestelio stoties ir po kelių minučių jau kirto sieną ties Tisos upe. Tąkart pastebėjau, kad dauguma keleivių kalbėjo vengriškai, nors rankose laikė mėlynus Ukrainos pasus.

Taip, vengrai yra, ko gero, ryškiausiai matoma ir „problematiškiausia“ Ukrainos mažuma. Nors šalies mastu tai nėra didelė grupė – vos 0,25 proc., tačiau Užkarpatės srityje jie sudaro 7,3 proc. visų gyventojų (1956 m. buvo net 15,6 proc.). 2017-aisiais Užkarpatėje gyveno apie 95 tūkstančiai vengrų tautybės Ukrainos piliečių. Tarp srities miestų vengriškumu išsiskiria Berehovas (vengr. Beregszász), kuriame beveikė pusė iš 26 tūkstančių šio miesto gyventojų yra vengrai. Srities didžiausiame mieste Užhorode vengrai sudaro 6,9 proc., antrame pagal dydį mieste Mukačeve – 8,54 proc. Net 95 proc. vietos vengrų per paskutinįjį surašymą nurodė, kad jų gimtoji kalba yra vengrų.

Užkarpatės vengrų švietimas ir kultūrinis gyvenimas

Ukrainoje veikia ištisa Vengrijos kultūros ir švietimo įstaigų sistema, ir beveik visos jos yra koncentruotos Užkarpatės srityje. Grupės, kuriose dėstoma vengrų kalba, veikia keturiuose regiono universitetuose. Keturiuose Užhorodo nacionalinio universiteto fakultetuose vengrų kalbos mokyklų absolventai gali tęsti studijas gimtąja vengrų kalba. 2005 metais prie Užhorodo universiteto buvo atidaryta Vengrijos istorijos ir Europos integracijos katedra, o 2008-aisiais – Humanitarinių ir gamtos mokslų fakultetas, kuriame dėstoma vengrų kalba.

Budapeštas dažnai pabrėžia, kad vengrų mažumos Ukrainoje situacija yra „sudėtinga“, ir skiria daug dėmesio Ukrainos vengrams.

Berehove, kuriame net gyventojų laikrodžiai dažniausiai rodo Budapešto, o ne Kyjivo laiką, nuo 1996-ųjų veikia vengrų kalbos institutas, kuriame mokosi daugiau kaip 1200 studentų.

Užkarpatėje veikia 66 mokyklos, kuriose mokymo procesas vyksta daugiausia vengrų kalba.

Gyvenvietėse, kur vengrai gyvena kompaktiškai, yra 87 bibliotekos su 408,3 tūkst. knygų vengrų kalba, Berehove veikia profesionalus vengrų dramos teatras – Kárpátaljai Megyei Magyar Drámai Színház, kurio vyriausiasis režisierius Attila Vidnyánszky kartu yra ir Vengrijos nacionalinio dramos teatro Budapešte direktorius.

Taip pat leidžiama vietinė spauda vengrų kalba, iš regioninio biudžeto skiriamos lėšos laikraščiui Karpati Igóz Só remti, o iš atskirų savivaldybių – laikraščiams Beregszász ir Beregi Hírlap. 2005 m. regioninė valstybinė televizijos ir radijo bendrovė pradėjo transliuoti naują kanalą Tisa-1, kuris transliuoja programas taip pat ir vengrų kalba.

Jau 30 metų veikia Užkarpatės vengrų kultūros bendrija (vengr. Kárpátaljai Magyar Kulturális Szövetség, ukr. Товариство Угорськоï Культури Закарпаття), kuri palaipsniui tapo pagrindine vietos vengrų politine jėga, pagal jos rinkimų sąrašus vengrų tautybės Ukrainos piliečiai buvo ir tebėra renkami į vietos savivaldos tarybas bei srities tarybą.

„Sudėtinga“ situacija

Nepaisant to, Budapeštas dažnai pabrėžia, kad vengrų mažumos Ukrainoje situacija yra „sudėtinga“, ir skiria daug dėmesio Ukrainos vengrams. Budapešto įtaka pasireiškia tiek oficialiai, tiek ne. Pavyzdžiui, Vengrų kultūros bendrija laikui bėgant tapo kone Fidesz filialu Ukrainoje, platinančiu šios Vengrijos partijos ideologiją ir naratyvą tarp vietos vengrų. Polišinelio paslaptis yra ir Vengrijos pilietybės palengvinta tvarka suteikimas etniniams vengrams užsienyje – tai buvo ir tebėra vienas pagrindinių Budapešto minkštosios galios įrankių šalyse, kurios nepriklauso Europos Sąjungai. Tiesa, po šių metų vasario 24-osios Budapešto galimybės plačiai veikti šiame regione veikiausiai buvo šiek tiek apribotos.

Tokia „šešėlinė“ situacija Užkarpatėje truko beveik ištisus tris pastaruosius dešimtmečius – vietiniai vengrai mokėsi vietos mokyklose vengrų kalba, gaudavo Vengrijos pasus ir išvykdavo studijuoti į Budapeštą arba dirbti į kokią nors turtingesnę ES šalį, o vietos politikai vis glaudžiau bendradarbiavo su Vengrijos valdančiaisiais. Kartu užsiimta ir savais verslais – ne paslaptis, kad vieną esminių pajamų šaltinių Užkarpatėje atnešdavo kontrabanda per valstybinę Ukrainos ir Vengrijos sieną.

Pasų dalybos ir šampanas konsulate

Situacija pradėjo po truputį keistis po 2014-ųjų Orumo revoliucijos, o galutinai paaštrėjo 2018-aisiais, kai į viešumą iškilo skandalas dėl Vengrijos pasų dalybų Užkarpatės gyventojams. Buvo paviešintas įrašas iš Vengrijos generalinio konsulato Berehove, kuriame konsulas įteikia pasus, pilsto šampaną ir paaiškina naujiems Vengrijos piliečiams, kaip jie turėtų elgtis, kad Ukrainoje išvengtų atsakomybės dėl dvigubos pilietybės.

Ukraina tuomet sureagavo nota ir Vengrijos konsulo išsiuntimu iš šalies. „Puikiai žinojome, kad tai vyksta, įspėjome savo kolegas vengrus. Tačiau tai yra įrodymas. Nebegalime toliau tylėti“, – pareiškė tuomet Ukrainos užsienio reikalų ministras Petro Klimkinas. Vengrijos atsakymas buvo griežtas, toliau tęsėsi kaltinimai Ukrainai dėl „vengrų mažumos teisinės padėties pabloginimo“.

Ukrainos ginkluotosiose pajėgose kovoja nemažai užkarpatiečių – tarp jų ir daug vietinių vengrų, Ukrainos piliečių, kurie gina savo šalį.

2019 m. buvo priimtas naujas Ukrainos įstatymas nr. 1/9-581 „dėl ukrainiečių valstybinės kalbos funkcionavimo užtikrinimo“. Įstatymas iš dalies palietė ir švietimą tautinių mažumų kalbomis, taip pat ir vengrų. Šį įstatymą iš karto aštriai sukritikavo Budapeštas, o Vengrijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad, „kol Ukraina neatšauks šio įstatymo, Vengrija nerems Ukrainos siekio integruotis į euroatlantines struktūras“.

Nors tuometinis Ukrainos URM vadovas Petro Klimkinas gana sėkmingai bandė normalizuoti situaciją, Budapešto požiūris į Ukrainą iš esmės nepasikeitė. Atrodo, kad, panašiai kaip tarpukariu Miklosas Horthy, Viktoras Orbánas dabar irgi priėjo prie išvados, jog Užkarpatė yra „lengviausiai pasiekiamas tikslas“, bandant bent jau sudaryti įspūdį, kad Vengrija padarys viską, siekdama „ištaisyti istorines skriaudas“.

Dar akivaizdžiau tai tapo po 2022 m. vasario 24 d., kai prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje oficialioji Vengrijos pozicija ryškiai išsiskyrė kitų Ukrainos kaimynių ir ES šalių fone.

Turulo skrydis Palanoko pilyje

Kai neseniai ES Komisija pasiūlė, kad valstybės narės per ateinančius metus Ukrainai suteiktų 1,5 mlrd. eurų finansinę paramą, Vengrija tam kategoriškai pasipriešino. „Jei Budapeštas leis bendrijai skolintis, ES taps kredito sąjunga“, – pabrėžė V. Orbánas.

„Ukrainos interesų nekelsime aukščiau už Vengrijos interesus. Taip pat nesuprantu, kodėl kas nors dėl to turėtų jaustis įžeistas. Juk akivaizdu, kad ukrainiečiai neaukos savęs dėl Vengrijos. Taip pat netiesa, kad ukrainiečiai saugo Vengriją ar Europą nuo rusų“, – paaiškino savo poziciją politikas.

Spalio 25 d. Mukačevo mieste esančioje Palanoko pilyje įvyko simbolinė scena. Buvo nukelta Turulo – mitinio paukščio, kuris atvedė madiarų gentis į naują tėvynę Karpatų baseine – skulptūra, ir vietoj jos ant kolonos sumontuotas Ukrainos valstybinis herbas – Tryzubas (Tridantis).

Karas Ukrainoje tęsiasi. Jis vyksta už tūkstančių kilometrų nuo Užkarpatės, kuri šiuo metu laikoma, ko gero, ramiausia ir „saugiausia“ šalies sritimi, nors ir čia kartais atskrenda rusų raketos ir dažnai skamba oro pavojaus sirenos.

Ukrainos ginkluotosiose pajėgose kovoja nemažai užkarpatiečių – tarp jų ir daug vietinių vengrų, Ukrainos piliečių, kurie gina savo šalį nuo Rusijos agresijos. O šalia esančios saugios ES ir NATO priklausančios šalies valdantieji vis tiek mato šiuos žmones tik kaip savo įtakos ir politinių planų įrankius.