Tyli kraštovaizdžio atmintis

Kad ir sunkiai, bet keliasi, kalasi nauja gyvybė. Žydi slyvos, kriaušės, obelys… Žiedlapiai tykiai leidžiasi į gležną žolę. Puikuojasi tulpės kaip karalaitės. Kvepia, svaigina. Nesuspėsiu ir apsižiūrėti, kaip greitai sodyboje sulapos dvilypė liepa. Visur sužaliuos. Atgis. Atrodo, tada žemė – skaisčiausia. Labai taikliai vieną reikšmingiausių būvių gamtoje savo knygoje „Vaivorykštė ir neandertalietis“ (esė „Mažytė mozaika iš rudenio formų provincijos“) yra pakrikštijęs mano mėgstamas poetas, eseistas, fotomenininkas Alis Balbierius: „Tie, kurie gimė ir užaugo provincijoje, ji jiems išlieka lyg asmeninis mitas, pasaulio pradžios erdvė, tvaskanti visomis spalvomis.“ A. Balbierius rašo apie rudenį. Mano mintys – apie pavasarį. Apie irgi plačią dvasinę erdvę, savotišką sąmonės provincijos žemę. Į ją dažnai atkanku iš sostinės. Dvasios pasisemti. 

Kaskart vis dažniau sugrįžtu į savo dvasinę palėpę. Į sodybą, kurioje daug gamtos balsų, garsų ir smelkiančių, šildančių vaizdų. Ten, kur daug tylos. Palėpė – užuovėja nuo sostinės, vietos ir kitokių provincialų. Laimingas, nes nepriverstas su jais bendrauti, ką nors daryti. Jau daug metų laisvas kaip paukštis. Paukštis, kaip ir laisvas žmogus, sprunka, pastebėjęs pavojų. Manding, ten, kur saugu, gera. Atrodo, tik tokiose dvasinėse palėpėse, kitaip tariant, gamtos salelėse, gali patirti gaivalingiausią, stipriausią naują gamtos virsmą. Iš sostinės sprunku mėnesiui, kartais ilgesniam laikui. Kad išgirsčiau miesto triukšmo nebaidomą paukštį. Pabėgęs į gamtą, nenutolstu nuo sostinės teatro, literatūros vakarų – pernelyg jau giliai viduje įaugę. Į sodybą atkeliauju ir su senojo miesto dvasia. Anot kito mano mėgstamo poeto, fotomenininko Juliaus Kelero, visur savyje nešiojamės nepaliekančio žiburius miesto, į kurį dažnas veržėmės, veržiamės. Supratę, kad mokysimės visą gyvenimą. Neliksime savyje provincija, nevirsime tik savo sultyse, nesidemonstruosime viską išmanantys, gebantys… 

To visažiniškumo apstu tiek dideliame mieste, tiek provincijoje. Gal labiausiai šis virusas siaučia toliau nuo centro. Anksčiau, veikiausiai ir nūdzien provincijoje populiarūs posakiai: „Jis – devynių amatų meistras arba auksines rankas turi…“ Galvoju, katras – devynių amatų meistras – tai jau tikrai reikia bėgti nuo tokio meistro… Toks devyndarbis dažniausiai nė vieno darbo gerai neatliks… Kaip ir auksines rankas turintis. Iš tikrųjų – nūdzien provincijoje labiau pastebimi auksinę burną turintys, besibastantys, vengiantys darbo, tarsi kokie lietuvių literatūros klasikės Žemaitės vingių jonai ir panašūs rašytojos kūrinių personažai. Žemaitės apsakymai parašyti dar „balanos gadynėje“. Žiū – nelabai kas ir po daugybės metų pasikeitę. 

Kartais nelinksmai mintiju, kas darosi provincijoje, kur daug apkalbų, pramanų, tamsos ir nešvaros… Šalia mūsų ramybės salelių gyvena daug keistų žmonių. Kaip jie sako – visi savi, nes kartu geria, mušasi… Taikosi ir vėl mušasi… Išgėrę dažnai keikia išrinktą valdžią, nors ne vienas savo balsą už butelį degtinės yra pardavęs… Ak, ta provincija! Ir supranti, ir nesupranti jos. Daug joje nusistovėjusio chaoso. Tik dar kai kurioje literatūroje, žiniasklaidoje apstu kaimo gyvenimo idilijos. Rūtų vainikėlių ir darželių, senų (ir sugalvotų) tradicijų. Andai ir nūdzien, dažniausiai žiniasklaidininkai, kaip gražiai apgieda, romantizuoja, idealizuoja kaimą, kurio seniai nėra… O gal ir nebuvo… Ryškiausia išlikusi provincijoje tradicija – muštynės kaimo šokiuose… Bet toks faktas kažkaip į tautosaką neįsipaišo… 

Bijau ir pagalvoti, kas nutiktų, jeigu ateityje kaime liktų tik muškietininkai, vingių jonai su viso kaimo mergužėlėmis… Aptiksi provincijoje ir gero, net šviežio kraujo. Kitaip – jau nūdzien būtų liūdna. Dar likę daug sveiko proto, iniciatyvų, prasmingo darbo ir savotiškos kūrybos. Šviesių galvų. Kaip lietuvių literatūros klasikas Antanas Vienuolis pasakytų: astronomų šmukštarų, žavių moteryčių dainininkių ir ne dainininkių, mylinčių žemę – savo pasaulio vienintelę erdvę. Jie saugo šitą žemę – dvasinį kraštovaizdį. Kad ir savaip viską supranta, kartais nenoriai priima naujoves, bet sergi ne tik savo namus. Jie suaugę su savo aplinka. Yra daug kaimų, gyvenviečių, kuriose ne tik šventą dieną gyvastį neša žmogus. 

Ir man dažnai tos gyvasties atneša. Jaučiu ją, atrodo, liečiu… Ir tomis akimirkomis, apglėbtas pro atdarą palėpės langą atsklidusių ryto šviesulių, netyčia sau garsiai skaitau airių rašytojo Johno O’Donohue labai įtaigų apibūdinimą apie gamtą: „Kraštovaizdis – tai ne tik materija, ne tik gamta, jis skleidžia švytėjimą. Kraštovaizdis mistiškas. Kiekvienas laukas turi skirtingą pavadinimą, kiekvienoje vietoje yra atsitikę kas nors skirtinga. {…} Kraštovaizdis nėra vien išorė, jis skverbiasi į sielą. Žmogaus būtis yra persmelkta kraštovaizdžio.“ Šią garsią airių rašytojo frazę savo esė „Mažytė mozaika iš rudenio formų provincijos“ cituoja A. Balbierius. Ji ir man skamba kaip gyvenimo moto. Todėl iš didelio miesto, kad ir trumpam, sprunkame į tylias žemės saleles. Kažką dar nepatirto atrasti ar paprasčiausiai, kad tik grynu oru pakvėpuoti. Skubame, kol yra tokių salelių.

Tačiau apmaudu, liūdna pasidaro, kai prisimeni, kad nemažai vietovių kraštovaizdis sovietmečiu melioracijos nususintas, pakeistas. Skurdinamas ir nūdzien. Važiuoji per Lietuvą ir matai: didžiulius plotus apsėtų laukų – jau be sodybų, žmonių, medžių, kūdrų, šulinių… Jau ir paukščiai vengia baisiai chemizuotos, užtrašuotos žemės. Gražiai žaliuoja pasėliai, bet kažkaip nyku, negera darosi išdarkytą kraštovaizdį matant. Ar greitai būsime panašūs, pavyzdžiui, į Daniją, kurioje viešpatauja žemės ūkis. Nususino kraštovaizdį taip, kad ten gandras – didelė retenybė. Mačiau ten didelius užsėtus laukus. Šešis kartus svečiavausi svetingoje šalyje. Ne juokais danai patys už galvos susigriebę – negi lems likimas gyventi tik su kiaulėmis, kurių maža šalis net 20 mln. per metus užaugina… Pagalvoju, kaip gerai, kad mes Lietuvėlės kiaulidėmis nepavertėme… O mažai trūko… Blaiviai galvojantys, kraštovaizdį saugantys kaimiečiai griebėsi šakių, protestavo… Ir sustabdė kiaulidžių plėtrą. 

O mano kaimelyje daug metų gyvavęs 6 tūkst. vietų kiaulidžių kompleksas, atrodo, pats nusibaigė. Čia dėl kiaulių maro uždraudė kriuksius auginti. Dabar galiu ir savo palėpės langą plačiai atverti, ir kvėpuoti grynu oru. O būdavo stipresnis vėjas ir atneša nemalonų kvapą, nors kompleksas ir už gero kilometro… Nūdzien palėpėje, medžių prieglobstyje, visai kitaip gyvenasi. Dvasios salelėje – saugu, bet prie pat sodybos, tik kitoje gatvės pusėje – jau nėra kažkada buvusio jaukaus kraštovaizdžio. Plyti pasėlių laukas. Buvusios sodybos vietoje auginami kviečiai ar grikiai. Ir tolėliau nugriautų sodybų vietoje – toks pats vaizdas – vieni javai. O dar neseniai kaimui gyvastį davė ne tik pastatai, bet ir sodai, dideli medžiai. Bet ir čia kasmet vis stipriau žemelė chemizuojama, ariamas kaimas… Ir kada tai viskas baigsis? Aną rytą iš radijo palėpėje, atrodo, neprovincialas ponas kaip ilgai ir dailiai bėrė žodžius apie kraštovaizdžio saugojimą. Pasirodo, kasmet Lietuvai skiriamas nemažas Europos Sąjungos kapšas pinigų kraštovaizdžiui saugoti. Antai pagal Biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio programą ir dar kažkokią… Bet iš to pono greitakalbės nesupratau, kas ir ką saugo… Kur didelis pinigas nueina. Gal jo dvarui plėsti? Ar dar kažkur? Neaišku. 

Gerai, mano kaimelyje ir daug kur provincijoje likę tikrų sodiečių. Jie savo salelėse (ir ne tik jose) ir be pinigų, kažkokių investicijų, gražiai tvarkosi, daboja gyvenamąją aplinką. O jei negali savo jėgomis – susimeta pinigo, samdo. Daug kur taip Lietuvos provincijoje. Ypač patiko, kaip tvarkosi žemaičiai. Ne kartą teko kirsti skersai ir išilgai Žemaitiją – joje ir vienkiemiai išlikę, jaukūs kaimai, na, ir nemažai šiame krašte gaspadoriškai žemę dirbančių, kraštovaizdį saugančių smulkių ir vidutinių ūkininkų. Jie ir kitos šviesios galvos – kaimo siela, gyvybė. Atrodo, Žemaitijoje raudonoji melioracija neišrovė tautos šaknų, nesunaikino kraštovaizdžio atminties. O mano Dzūkijoje – visko būta. Andai gimtuosiuose Kuciūnuose neliko nei sodybų, nei šimtamečių ąžuolų, liepų, nei kitokios gyvybės. 

***

Ne pirmą gegužės rytą įsivaizduoju, prisimenu, kaip prieš penkiasdešimt metų tėvams buvo sunku priverstinai keltis į gyvenvietę – didelį kaimą. Nūdzien jame – kelios dešimtys sodiečių telikę. Jų salelės ir mano. Daugeliui jų – irgi dvasinės, nes jie, išskyrus meilę žemei, daugiau nieko neturi. 

Kasmet atvažiuoju jų meilės pasisemti, ilgesnį laiką pabūti kraštovaizdyje, kurio kiekviename centimetre, pėdoje kalba tyli atmintis.