2020 09 19

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Tyloje kalbantis Dievas

Unsplash.com nuotrauka

Sustoju ir nutylu, kad išgirsčiau tylųjį Dievą. Dievo slėpinys yra tyloje, kur galima išgirsti Dievo atodūsius. Aš nutylu prieš Jo slėpinį, laukdama užuominų apie Jo dalyvavimą mano gyvenime.

Dievo tyloje matau kasdienybės šokius ir pati juose dalyvauju. Tai neregimas mano vaizduotės gyvenimas. Tylus kaip pats Dievas. Iškalbingas kaip pats Dievas. Iškalbinga Jo tyla lydi mane per triukšmingą gyvenimą ir, kad išgirsčiau amžinybės atbalsį, turiu pasinerti į tylą. Mano nurimusi siela pasitinka atsivėrusią Dievo tylą, kalbančią vos girdimais kuždesiais. Dievo kuždesys įsiterpia į mano gyvenimą kaip perkeičiantis, nuskaistinantis ir išlaisvinantis judesys. Kuždesį girdžiu tik tyloje, todėl užmigdau besiblaškančias mintis, be žodžių kreipdamasi į Dievą.

Ten, kur tyla, ten slepiasi Dievas. Kur surasti slėpiningąją tylą – guodžiančią, pripildančią, auginančią. Dievo akivaizdoje aš užaugu didelė. Būti Dievo akivaizdoje – tai kalbėtis su Juo palaimintoje tyloje. Mano nusiminusi siela ilsisi Dievo tyloje. Toje ramybėje aš randu namus. Stoviu prie Dievo tylos durų, nedrįsdama belsti. Neišgąsdink tylos. O tylos durys atsiveria pačios, durys pas Dievą visada atsiveria pačios – aš tik tyliai mintyse paprašau. Paprašau, kad Dievo tyla apglėbtų mane, nugalėtų mano nerimastį ir nesibaigiantį minčių bei žodžių srautą.

Viešpats gimė tyloje. Taip Jis gimsta ir mano širdies tyloje. Stovėdama prie gimusio Jėzaus, aš tyliu bijodama Jį pažadinti. Tyliai gulėdamas Kūdikėlis Jėzus kuria mano pasaulį. Betliejaus žvaigždė dar tebešviečia danguje, kviesdama į tylųjį susitikimą su Jėzumi. Ten, kur gimė Jėzus, pražydo tylos gėlės. Aš jaučiu jų aromatą – iškalbingas, tylus jų žydėjimas. Jėzaus gimimas – tylus stebuklas. Aš čia galiu susikaupti, pagarbinti, apsupta dieviškojo gerumo. Dievo gerumas yra tylus ir neįkyrus – Kūdikėlio Jėzaus gerumas Betliejuje. Aš permąstau tą gerumą tyloje, susikaupiu ir išgirstu, kaip Viešpats įžengia į mano sielą.

Unsplash.com nuotrauka

Gimęs tyloje, Viešpats pragyveno tyloje daug metų. Tyla – Jo gyvenimo dalis. Ir aš pasineriu į tą tylą, kad išmokčiau kalbėti. Kalbėti su artimu ir su Dievu. Savųjų balsus geriausia atskirti tyloje. Tyla moko melstis. Prieš meldimąsi aš visados nutylu. Nutylu, kad pati save girdėčiau besimeldžiančią, kad girdėčiau Dievo tylą, kuri pasitinka mane maldos metu. Tylos malda, kai mintys kyla Dievo link, garbindamos Jį. Kai meldžiuosi, mano žvilgsnis nukreiptas į Dievą ir atsiremia į Jo tylą. Tačiau ši tyla pasako apie Dievą ir mano santykį, nes toje tyloje geriausiai jis atsiskleidžia.

Kai susirenkame melstis bažnyčioje, mūsų visų bendra malda kyla iš nutilusių širdžių, nutilus kasdienybės šurmuliui – išgirstame Dievo palaimintą tylą, kad išgirstume Dievo atsakymus ir priimtume Jo palaiminimus. Bažnyčios bendruomenės malda nukreipta į mūsų viltis Dieve. Mes susijungiame bendra malda kaip Švenčiausioji Trejybė vienas kitą aprėpia savo bendrystėje. Švenčiausioji Trejybė savo tyliame buvime kviečia į bendrystę visus žmones, kurie išmoko tylos kalbos, tylos, kuri nežino sienų, kliūčių.

Dievo tyloje yra mano namai. Atsiskyrusi nuo minios, aš ieškau vienatvės. Ieškau tylos. Ieškodama vienatvės sutinku Dievą. Jis telpa mano vienišume. Dievui patinka mane užpildyti, tam Jis nepagaili savęs. Vienatvė yra daug sakanti ir joje kalba Dievas. Vienatvė leidžia susikaupti, pasinerti į tylą ir atpažinti Dievą sustojusioje akimirkoje. Vienatvėje aš žvelgiu į savo sielos slėpinį iš arti – tylumoje mėgausiuosi ramybe ir dieviškąja palaima. Vienatvėje apsigyvena Dievas, nes nori mane sutikti asmeniškai. Nori pažinti mane iš mano širdies nusiteikimo. Paruošti širdį Dievui geriausia tyloje. Aš bręstu joje. Subręstu atpažinti Dievo meilę. Ta meilė gimė tyloje. Niekieno netrikdoma ji iškilo prieš mane kaip Dievo veidas. Veidas, nušviečiantis mano vienatvę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Girdžiu Dievą sakantį: argi kada palikau tave vienatvėje? Argi nepasitinku tavęs nuolat? Vienatvėje atsiveria vidiniai plotai, kur užsimezga dialogas su Dievu. Mano vienatvė ieško kontakto su Dievu, kuris užpildo tuštumą. Kur Dievas – ten nėra tuštumos. Su Dievu jau ne vieniša vienatvė. Dievo tyla persmelkia vienatvę ir aš užsidarau Jo širdyje. Ta tyla apsupa mane įtaigiu kalbėjimu mano slaptame vienatvės pasaulyje – mano tyloje. Dievo tyla sutinka mano tylą, ir mes pasiliekame bendrystėje, apsupti tylos.

Unsplash.com nuotrauka

Mano Dievo ilgesyje pulsuoja troškimas priartėti prie Jo. Besivaikydama pasaulio pažadų atsiduriu toli nuo Dievo, bet Jo ilgesys manęs neapleidžia. Staiga manęs niekas nebedomina ir aš sugrįžtu į tylą, kad girdėčiau Dievo kreipimąsi. Jis nebando atkreipti dėmesio, bet stengiasi patekti į tą širdies erdvę, kuri Jį atpažįsta kaip savąjį Viešpatį. Ilgesys atpažįsta Dievą ir prie Jo prisiglaudžia. Mano ilgesys daug ką aplankė ir su daug kuo susipažino, bet užpildyti širdies niekas nepajėgė. Ilgesys visada turi viltį. Ilgesys neklaidžioja – jis turi tikslą – surasti Viešpaties namus. Ilgesys randa nusiraminimą tik Dieve. Ir tas ilgesys bręsta tyloje. Atsimušęs į Dievo tylą, ilgesys aidu grįžta į mano sielą, pripildytas Dievo meilės – nuramintas. Grįžta į mano tylą, susikaupusią naujam santykiui su Dievu.

Aš užmezgu santykį su Dievu tyloje. Tyloje išgirstu Dievo kreipimąsi. Santykį užmezgu gilindamasi į Dievo slėpinius, Jo skleidžiamas tiesas. Mano santykis su Dievu stiprėja priimant sakramentus, per šv. Mišias. Ypač jaučiu sustiprėjusį santykį po išpažinties – ir čia aš susitikau su Dievu tyloje. Po šv. Komunijos apvalyta siela geriau girdi Dievą, įsisąmonina Jo tylą – labiau ją vertina. Dievo ir mano santykis mezgasi be žodžių. Mano mintis kyla tiesiai į Dievą, neužsukdama į triukšmingus pasaulio užribius. Ribą brėžiu Dievo link. O galutinį žodį taria Jis – kai stoviu kryžkelėje, ten stovi ir Dievas. Tik skirtumas tas, kad Dievas visada žino, kurį kelią pasirinkti. Tą kelią rodo ir man, jei priimu Jo pagalbą. Mano santykis su Dievu kuria mano istoriją, mano naujus išgyvenimus, nubrėžia starto ir finišo linijas. Tyloje gimęs ryšys geriausiai ir tarpsta tyloje. Mano ir Dievo užsimezgęs santykis tyloje yra mūsų tarpusavio meilės pradžia.

Dievo meilė glūdi tyloje, įsilieja į mano gyvenimo istoriją – ją pradeda ir ją užbaigia. Užbaigia meilės akordu.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.