2020 09 11

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min
Portretas.
Kompozitorius Arvo Pärtas (2014 m.). EPA nuotrauka

2020 09 11

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Tylos mokytojas

Kompozitorius Arvo Pärtas, gimęs 1935-ųjų rugsėjo 11-ąją Paidėje, Estijoje (2020-aisiais minimas jo 85 metų jubiliejus) – vienas pačių giliamintiškiausių ir dvasingiausių šių ir visų laikų kūrėjų. Menininkas, apdovanotas vidiniu užtikrintumu ir atšiauriu paprastumu. O jo kūrybai, muzikiniam stiliui būdingas minimalizmas, susitelkimas į esmę, asketiškumas ir išraiškingumas.

A. Pärto muzika kartais priskiriama „naujojo paprastumo“ krypčiai, taip pat vadinama sakraliuoju minimalizmu. Kompozitorius toks neįtikimai santūrus savo muzikoje, kad primena daugžodžiauti vengiantį vienuolį. Ir nors A. Pärtą visą gyvenimą supa mistika bei asketizmas, pats kompozitorius kratosi tokio įvaizdžio. „Joks aš pranašas ir joks vienuolis. Aš netgi nesu vegetaras“, – yra sakęs.

Kasdieniškai įprastas sakinys, kad A. Pärtas – ir vienas įtakingiausių bei dažniausiai atliekamų pasaulyje šiuolaikinių kompozitorių, pelnęs gausybę apdovanojimų ir garbės vardų. Jo kūrinių visi kur nors būna girdėję: ar kine (ypač po 2002-ųjų Guso Van Santo filmo „Gerry“), ar šiuolaikinėje choreografijoje, draminiuose pastatymuose įvairiose pasaulio scenose. Meilės prisipažinimą kompozitoriui A. Pärtui yra ištaręs pianistas, kompozitorius Keithas Jarrettas, tokie dainininkai kaip islandė Björk ar roko grupės „Nick Cave and the Bad Seeds“ narys australas Nickas Cave’as. A. Pärto albumas „Adam’s Lement“ („Adomo rauda“) 2014 metais pelnė „Grammy“ apdovanojimą.

Priglaudęs pirštą prie lūpų.
Kompozitorius Arvo Pärtas. Kaupo Kikkas / Kaupokikkas.com nuotrauka

A. Pärto įtaką šiuolaikybei sunku pervertinti. Pavyzdžiui, interneto portalas „Bachtrack“, fiksuojantis klasikinės muzikos koncertų statistiką Vakaruose ir publikuojantis aktyviausių muzikinio pasaulio dalyvių reitingus, pačiu populiariausiu iš gyvų esančių kompozitorių daugelį metų iš eilės įvardija A. Pärtą. „Bachtrack“ sąrašuose iš praeities meistrų tarp dažniausiai atliekamų, žinoma, minimi Beethovenas, Mozartas, Debussy, Lisztas, Čaikovskis, kt. Na o, be A. Pärto, į šimtuką populiariausių dabarties kompozitorių patenka tik keletas, pavyzdžiui, Ericas Whitakeris ar Johnas Adamsas.

A. Pärtas, matyt, taip smarkiai traukia tuo, ko trūksta ne vienam šių dienų kompozitorių – dvasinės gelmės ir muzikos kūrinio sampratos lengvumo derme.

Kai klausaisi A. Pärto muzikos, nuostabios dvasiniu grožiu, tyrumu ir religine vaizduote, matai ją kylančią į aukštybes ir kartu kompozitoriaus siunčiamą kiekvienai žemiškai būtybei. Tai atgailos muzika, mokanti atidžiai klausytis sielos slėpinio.

Aš ieškojau savotiškos garsų salelės. Ieškojau vietos slapčiausiose savojo „aš“ gelmėse, kur galėtų – pavadinkime taip – įvykti mano pokalbis su Dievu. Rasti šią vietą man buvo gyvybiškai svarbu. Esu tikras, kad panašų poreikį patiria kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, suvokia jis tai ar ne.

Kuklumas

Arvo Pärtas – tylus ir kuklus žmogus, vengiantis viešumo. Nuo tada, kai aštuntajame dešimtmetyje priėmė rusų ortodoksų tikėjimą ir krikštą Arefo vardu, religijos įtaka tapo akivaizdi ir jo kūryboje, ir gyvenimo būde. Po keletą mėnesių per metus jis praleidžia name šalia tėvo Safronijaus įkurto Šv. Jono Krikštytojo vienuolyno Esekse, kasdien dalyvaudamas vienuoliškose apeigose.

A. Pärto artimieji ir bičiuliai yra tikinę, kad kompozitorius nepasižymi iškalba, jam labiau patinka tylėti ir klausytis. Netgi kai šneka, jo kalbėjimą pertraukia ilgos pauzės. Pats A. Pärtas apie tylą, tobulesnę už muziką, kartą yra sakęs: „Kiekviena frazė kvėpuoja savarankiškai. Jos vidinis skausmas ir šio skausmo numalšinimas, neperskiriamai susiję, ir sukuria kvėpavimą… Pauzėse reikia išmokti klausytis tylos, mokėti pajausti kiekvieno garso virpėjimą, jo trukmę ir perėjimą į kitą garsą, šio žingsnio svorį. Negalima skubintis. Natų lape reikia pasverti kiekvieną žingsnį nuo vieno taško iki kito. Žengti žingsnį tik leidus visoms galimoms natoms pereiti per savo skaistyklą. Tada garsas, ištvėręs visus išbandymus iki galo, bus teisingas.“

Naujasis paprastumas

Sovietmečiu jaunasis A. Pärtas entuziastingai mokėsi avangardo technikų, nors neprisijungė nė prie vienos XX amžiaus muzikinės avangardo mokyklos, o po to ilgainiui susitelkė į katalikišką senąją muziką ir bažnytines giesmes. Visą jo kūrybą (nuo keturiolikos metų) sunku apibūdinti vienu žodžiu. Jis eksperimentavo su įvairiomis technikomis ir stilių modeliais, tarp kurių – izoritmija, minimalizmas, serijiškumas, sonorika, neoklasicizmas ir koliažas. Kaip kompozitorius savo kūryboje jis nuėjo ilgą kelią priešinga kryptimi – nuo XX amžiaus avangardo (Arnoldo Schönbergo ir Antono Weberno) grįždamas prie viduramžių muzikos ir XV–XVI amžiaus flamandiškosios polifonijos.

1976-aisiais A. Pärtas savo muzikos stilių pirmą kartą metaforiškai pavadino tintinnabuli (lotyniškai „varpeliai“ – omenyje turimi nedideli specifiškai skambantys bažnytiniai varpai). Ir šių varpelių atgarsius galima girdėti bet kuriame A. Pärto kūrybinės laboratorijos kampelyje. Tai vadinamoji naujojo paprastumo kryptis, paremta paprasčiausiomis muzikos priemonėmis. Kompozitoriaus manymu, visiškai užtenka vieno garso, vieno tonalumo ir vieno ar poros balsų. „Aš dirbu su paprasta medžiaga – su trigarsiu, su vienu tonalumu. Trys trigarsio garsai panašūs į varpelius, todėl ir vadinu šį stilių tintinnabuli“, – yra teigęs.

Sovietų Sąjungoje aštuntajame–devintajame dešimtmečiais atsiradęs autentistų judėjimas (t. y. muzikos atlikimas, kuo artimesnis tos epochos, kai ji buvo sukurta, teorijai ir praktikai) kompozitoriui A. Pärtui sukėlė didelį susidomėjimą, tačiau netikslu sakyti, kad A. Pärtas kuria viduramžišką muziką. Kartais pareiškiama, kad kaip kompozitorius jis vėl atrado būdą rašyti ikibarokinę muziką. Iš tiesų liturginė ir kamerinė A. Pärto muzika – tai nei autentizmas, nei stilizavimas, tai savitas stilius, savo skambėjimu artimas viduramžiškosios muzikos formoms (motetui, grigališkajam choralui ir kt.), tačiau ir besiskiriantis nuo jų.

Už stilių ir technikų gausą, taip pat už dėmesingumą polifonijai A. Pärtas kartais pavadinamas šių dienų Bachu. Kai kurių muzikologų manymu, su Johannu Sebastianu Bachu jį sieja ir gebėjimas savo kūryboje pasitelkti religinę vaizduotę. Apšvietos epochoje muzika pasaulietiškėjo, atsiskyrė nuo Bažnyčios, todėl daugelis Bachą vadina paskutiniu kompozitoriumi, savo kūriniais šlovinančiu Viešpatį stygomis ir vargonais, o ne ieškančiu saviraiškos. Panašų apibūdinimą galima pritaikyti ir kompozitoriui A. Pärtui.

Nuleidęs galvą ir priglaudęs delną prie širdies.
Kompozitorius Arvo Pärtas (2014 m.). EPA nuotrauka
Portretas.
Kompozitorius Arvo Pärtas (2011 m.). EPA nuotrauka
Portretas.
Kompozitorius Arvo Pärtas (2014 m.). EPA nuotrauka
Sėdi ant kėdės.
Kompozitorius Arvo Pärtas (2004 m.). EPA nuotrauka
Portretas.
Kompozitorius Arvo Pärtas 2008 m., atsiimdamas Léonie Sonning muzikos premiją Kopenhagoje. EPA nuotrauka
Orkestro narių fone.
Kompozitorius Arvo Pärtas 2008 m., atsiimdamas Léonie Sonning muzikos premiją Kopenhagoje su Danijos nacionaliniu simfoniniu orkestru. EPA nuotrauka
Atsiima premiją orkestro fone.
Kompozitorius Arvo Pärtas 2008 m., atsiimdamas Léonie Sonning muzikos premiją Kopenhagoje su Danijos nacionaliniu simfoniniu orkestru. EPA nuotrauka
Priglaudęs delną prie širdies.
Kompozitorius Arvo Pärtas (2014 m.). EPA nuotrauka
Portretas.
Kompozitorius Arvo Pärtas (2014 m.). EPA nuotrauka

Savanoriškas neturtas

Senąja muzika A. Pärtas domėjosi bendraudamas su savo bičiuliais muzikantais iš garsaus Talino ansamblio „Hortus musicus“. Originalus kolektyvo įvaizdis, atliekant viduramžių ir renesanso muziką istoriniais instrumentais autentiška maniera, vilkint senovinius kostiumus, susiformavo ne be A. Pärto įtakos. Tačiau ir jam „Hortus musicus“ dėka atsivėrė neregėti horizontai. Tai, kas, regis, tūnojo tolimoje muzikos meno praeityje, kompozitoriui pamažu įgavo aktualią kūrybinę prasmę: jis susižavėjo daugiabalsėmis giesmėmis, polifonija – Josquinu, Obrechtu, Ockeghemu, ir ypač – grigališkuoju choralu. Paties A. Pärto žodžiais tariant, jam prisilietimas prie pastarojo buvo tarsi žaibo blyksnis: „Grigališkasis choralas man davė pamoką, kokia kosminė paslaptis slypi dviejų, trijų natų derinimo mene.“

Tokiais dviejų, trijų natų deriniais A. Pärtas išrašė storus sąsiuvinius, ir jo bičiuliams bei artimiesiems, ko gero, ne kartą rodėsi, kad daugiau kompozitorius nieko nesugebės sukurti. Tik po kelerių metų, aštuntojo dešimtmečio viduryje, pasirodė pirmosios nedidelės A. Pärto pjesės, sukurtos visiškai nauja maniera, minėtąja tintinnabuli. Pirmoji iš tokių – garsioji fortepijoninė miniatiūra „Für Alina“ („Alinai“), po jos – ansamblių opusai, daugiausia paremti liturginiais tekstais bei žanrais: psalmė „An den Wassern zu Babel“ („Ant Babelio vandenų“), „Summa“, „Fratres“, „De profundis“. Pirmieji interpretuoti naujuosius A. Pärto varpeliškuosius kūrinius ėmėsi jo bičiuliai iš „Hortus musicus“ – grojo juos kaip savo įprastą repertuarą tais pačiais senaisiais styginiais instrumentais. Pjesės skambėjo labai neįprastai, nors ir priminė senąją muziką.

Tintinnabuli stilių kompozitorius A. Pärtas aforistiškai yra pavadinęs pasitraukimu į savanorišką neturtą. Tai iš tiesų iki kraštutinumo asketiška kūryba, kur skamba tik septynios diatoninės gamos natos, be to, tik dviem būdais: arba žingsnis po žingsnio (palaipsniui aukštyn arba žemyn), arba skirtingų derinių trigarsio garsais. Daugiau nieko. Kompozitorius tarsi apvalo muziką nuo istorinės evoliucijos sluoksnių, grįždamas prie jos ištakų ir kartu kurdamas giliaprasmišką muzikinę kalbą.

Apie ką ji? Apie žmogaus būtį Aukščiausiojo akivaizdoje. Didžiausią A. Pärto kūrybos dalį sudaro įvairių krikščionybės šakų liturginiai žanrai: katalikiški, ortodoksiški, liuteroniški ir anglikoniški. Kai kurie jo kūriniai yra kanoninės struktūros ir gali skambėti maldos namuose kaip liturgijos dalis. Pavyzdžiui, tokios yra „Berlyno mišios“ (Berliner Messe, 1990–1991 m.), turinčios du instrumentinius variantus: su styginių orkestru arba su vargonais. Arba vienas ilgiausių A. Pärto kūrinių – „Pasija pagal Joną“ (Passio Domini nostri Jesu Christi secundum Joannem, 1982 m.). Įsiklausius į „Pasiją pagal Joną“ ypač gerai girdėti A. Pärto tintinnabuli melodinis pagrindas. Čia svarbus kiekvienas garsas ir kiekviena pauzė, kuriems svorį suteikia Evangelijos skambėjimas lotynų kalba.

Man muziką kuria žodžiai“, – yra sakęs kompozitorius, turėdamas mintyje ne paviršutinišką, emocinę teksto prasmę, o jo struktūrą ir simboliką.

A. Pärto literatūrinė kūryba

Muzikologams, filologams, literatams ir apskritai tikrojo meno mylėtojams įdomi ne tik muzikinė, bet ir literatūrinė A. Pärto kūryba, jo kalbos, publicistika, monologai, pokalbiai. Čia, kaip ir maestro muzikoje, akivaizdi ta pati jo išminties ir paprastumo vienovė.

Pora A. Pärto kalbų atsiimant tarptautinius apdovanojimus.

Man didelė vilionė galvoti, kad ši tokia nuostabiai tvarkinga pirminė substancija, ši neįkainojama sala mūsų sielos slėpinyje ir yra ta pati vieta, apie kurią daugiau kaip prieš 2000 metų buvo pasakyta: Dievo Karalystė yra būtent ten, mūsų viduje.

Tarptautinės premijos „Brückepreis“ („Tiltų premija“) įteikimas Giorlice (Vokietija) 2007 metų lapkričio 9 dieną

Didžiai gerbiami aukštieji svečiai, mielieji draugai,

muzikui neįprasta būti politikų ir mokslininkų dėmesio centre. Man skirti žodžiai atrodo kiek perdėti, nes sau niekada nesu kėlęs tokių didelių uždavinių, kokie čia buvo paminėti. Mano tikslai ir užmojai kuklesni bei paprastesni. Kai gimė muzika, kokią rašau dabar, buvau apimtas visokeriopų bandymų vidujai save pastatyti ant kojų ir išspręsti nuosavas problemas. Turėjau atsidurti tokioje padėtyje, kuri man leistų atrasti tokią muzikinę kalbą, su kuria norėčiau gyventi.

Aš ieškojau savotiškos garsų salelės. Ieškojau vietos slapčiausiose savojo „aš“ gelmėse, kur galėtų – pavadinkime taip – įvykti mano pokalbis su Dievu. Rasti šią vietą man buvo gyvybiškai svarbu. Esu tikras, kad panašų poreikį patiria kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo to, suvokia jis tai ar ne. Galbūt šis poreikis pažįstamas daugeliui jūsų, ir jeigu taip, lengvai priimsite tai, ką dabar pasakysiu.

Kad patikslinčiau savo mintį, norėčiau pristatyti tokį paveikslą. Kai stebime kokią nors substanciją ar daiktą pasitelkę skenuojantį tunelinį mikroskopą – tūkstantį kartų išdidintas vaizdas atrodo visiškai kitaip nei išdidintas milijonus kartų. Pereidami įvairias didinimo pakopas, materijos gelmėse mes atveriame anksčiau nematytus kraštovaizdžius, kurie atrodo gana netvarkingi, chaotiški. Tačiau vieną akimirką prieiname ribas, kurios randasi maždaug ten, kur vaizdas padidinamas trisdešimt milijonų kartų. Čia fantastiniai peizažai išnyksta, ir matome tik griežtą geometriją, savotišką tinklą – labai aiškiai ir labai tiksliai. Ir nuostabiausia – kad visiškai skirtingų substancijų ir daiktų geometrija atrodo panašiai. Gali būti, kad kažką panašaus galima pasakyti ir apie žmogų.

Pafantazuokime. Pamėginkime lyg po tokiu pat mikroskopu įžiūrėti žmogaus sielą, vis labiau ją išdidindami. Paliudysime, kad didinant vaizdą vis labiau trinasi išoriniai žmogaus ženklai, jo silpnybės ir dorybės. Tai primena begalinį sumažinimo procesą, kuris atveda mus prie esmės. Judėdami gilyn užnugaryje paliekame visus socialinius, kultūrinius, politinius ir religinius kontekstus. Ir galų gale prieiname esminį raštą, tarsi tinklą. Jį būtų galima pavadinti žmogiškąja geometrija – griežtos tvarkos, formos, tačiau visų pirma – nuostabia. Šioje gelmėje vienas į kitą esame tokie panašūs, kad galime atpažinti save bet kuriame kitame žmoguje. Tik šiuo lygmeniu būtų galima įsivaizduoti iš tiesų funkcionuojantį taikaus buvimo tiltą, ir tik čia būtų galima išspręsti visas mūsų problemas, jeigu jų dar būtų.

Man didelė vilionė galvoti, kad ši tokia nuostabiai tvarkinga pirminė substancija, ši neįkainojama sala mūsų sielos slėpinyje ir yra ta pati vieta, apie kurią daugiau kaip prieš 2000 metų buvo pasakyta: Dievo Karalystė yra būtent ten, mūsų viduje – nepriklausomai nuo to, seni mes ar jauni, turtingi ar skurdžiai gyvenantys, nepriklausomai nuo mūsų lyties, odos spalvos ar talento. Ir aš stengiuosi lig šios dienos laikytis šio kelio aistringai ieškodamas savo slaptingos salos, kur visi žmonės, o man – ir visi garsai – gyvena mylėdami vienas kitą. Šios durys atviros kiekvienam žmogui. Tačiau kelias jų link sunkus – sekinamai sunkus.

Jūsų apdovanojimas, „Tiltų premija“, įkvepia mane judėti toliau šiuo keliu ir suteikia naujų jėgų. Esu labai dėkingas jums už tai.

Rašo natų sąsiuvinyje.
Kompozitorius Arvo Pärtas. Arvopart.ee nuotrauka

Léonie Sonning muzikos premijos įteikimas Kopenhagoje (Danija) 2008 metų gegužės 22 dieną

Didžiai gerbiamieji komiteto nariai, mielieji draugai,

tenka pripažinti: žmogus – netobula būtybė. Nieko kita apie save žmonės nepripažįsta taip nenoriai ir su tokiu vargu kaip šią mums visiems nepatogią tiesą. Kai kurie gali pamanyti: kompozitorius – išskirtinė būtybė. Turiu jums pasakyti: ne, netiesa… deja.

„O kas yra tobulybė?“ – teiraujamės mes perfrazuodami garsųjį Piloto klausimą. Ir jeigu jūs iš tiesų žinotumėte atsakymą – ar jis pagelbėtų jums? Juk iš pažiūros gali pasirodyti, kad mūsų kasdieniame gyvenime beveik neliko vietos suvokti tobulybę. Tai tapo neaktualu, nešiuolaikiška. Savo kūrybos procese kompozitorius tikrai susiduria su šiuo amžinu klausimu. Jis neduoda ramybės, persekioja, dėl to kūrėjas karštai, visa savo esybe siekia tobulybės. Vos ne iki išsekimo ieško, ko taip trokšta.

Vis dėlto tikslai, kurių siekia, pernelyg dažnai viršija kūrėjo galimybes. Ir šis žiojintis trūkis skausmingai baksnoja jam apie ribotumą. Tačiau dažnai panašios kritinės jėgų įtampos atveda prie rezultato, galinčio perkopti autoriaus užmojus ir galimybių ribas. Ir logikos dėsniais jau nepaaiškinsi to, kas tuomet gali nutikti. Kūrinys tarsi atsisieja, išlaisvėja nuo iš esmės nepalankių jam sukūrimo aplinkybių. Paprasčiau kalbant – tokiais atvejais sėkmingas kūrinys gali pasirodyti esantis kur kas geresnis už savo kūrėją. Kūrinys tarsi pakyla virš kūrėjo, pranokdamas savo autorių ir jo ribotas žmogiškas galimybes. Nauja jo dimensija – netgi jeigu, kaip ir anksčiau, esanti toli nuo tobulybės – geba įveikti žemiškąjį jį sukūrusiojo netobulumą.

Kažką panašaus kartais galima matyti sporte: rekordas! Jis pasiekiamas ne kiekvieną dieną ir laikui bėgant gali būti viršytas paties sportininko arba kieno nors kito. Vis dėlto tai žvaigždžių valanda, kažko neblėstama gimimas. Tačiau argi gauti apdovanojimai – ne tokia pati neblėstanti žvaigždžių valanda? Šiandien, turėdamas omenyje save, aš žvelgiu į tai būtent taip.

Mano akimis, šis didelis apdovanojimas visų pirma – duoklė muzikai, kuri iš tiesų pranoko mane, stovintį šiandien priešais jus – ir kaip autorių, ir kaip žmogų. Todėl leiskite kai kurių mano kūrinių vardu iš visos širdies padėkoti premijos komisijai. Mudu abu, mano muzika ir aš, esame laimingi pelnę Léonie Sonning premijos laureato vardą.

Nuoširdžiai jums dėkoju.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.