Tylų Kūčių vakarą nekalbama apie politiką

Tarp leidinių, pasirodžiusių jau po poeto mirties, šis aiškiai išsiskiria tuo, kad čia straipsnių, esė, pokalbių, užrašų akiratyje vyrauja politiniai, socialiniai reiškiniai, reakcijos į gyvenimo permainas – bendresnės ir visai konkrečios, su pavardėmis ir datomis. Sąjūdis, mintys apie jo ištakas ir raidos dinamiką yra vienas iš leitmotyvų. Viskas rašyta tarp 1987 ir 2012 metų, o išskirtinio M. Martinaičio publicistinio aktyvumo laikas yra 1989–1995 metai, paskui 2001-ieji. Spaudos leidiniai, kuriuose dažniausiai reiškėsi – „Gimtasis kraštas“, „Pozicija“, „Metai“, vėliau „Kelionė su Bernadinai.lt“. Knygą „Iki Sąjūdžio ir po jo“ sudarė Valentinas Sventickas, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2020 m.).

M. Martinaičio straipsniai ir pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir prognozės stebina. Šios knygos skaitytojai gauna galimybę prižadinti atmintyje aptariamo meto įvykių tėkmę ir pasigėrėti vaizdingomis laiko „nuotraukomis“. M. Martinaitis paprastai nedatuodavo savo kūrinių, net ir rankraščiuose. Taigi straipsniai ir pokalbiai, turintys savo datas, tampa svarbiu jo požiūrių, nuotaikų, domėjimosi sričių kitimo liudijimu.

Skaitykite knygos ištrauką.

Tylų Kūčių vakarą nekalbama apie politiką. Nekalbama apie imperatorius, karalius ir prezidentus, ginklus ir žudymus, nusikaltimus ir kraugerius. Kūčių valgiuose, žmonių mintyse ir žodžiuose neturi būti kraujo.

Prie baltai padengto stalo, tyloje tariami vardai artimųjų, mirusių ar kenčiančių, esančių toli, net ir tų, kurie nubausti už padarytus nusikaltimus. Paminimi bevardžiai, kurie yra kelyje toli nuo namų ir šeimų, kurie sužeisti arba miršta mūšiuose, atskirti nuo savo židinio, gimtinės, tautos. Šiais metais tokių yra šimtai, tūkstančiai Kaukaze, Vidurinėj Azijoj, buvusioj Jugoslavijoj… Šį vakarą jie bus paminėti tikinčiųjų…

Artėjant šv. Kalėdoms, jų išvakarėse užmirštama padaryta skriauda, susitaikoma su skolininku, paduodama ranka priešininkui, pasveikina vienas kitą ilgai nesikalbėję kaimynai. Kaip tvirtina istorija, kol dar nebuvo tokio sužvėrėjimo, sustabdę mūšius, pasisveikindavo priešai. Yra vienintelė proga, gal net valanda, kada galima ir būtina paduoti ranką tam, su kuriuo visus metus nioveisi, vengei šalia atsisėsti Seime, darbe, pobūvyje, neatsakei į jo klausimą, nusigręžei, apšmeižei ar piktai apie jį galvojai. Yra nelaimingas, kas to padaryti negali, nelaimingi žmonės, kurių išrinktieji vienas kito šalinasi, nesitveria įtūžiu. Jau penkiasdešimt metų draskosi tauta, silpnina save, viena jos dalis niekaip negali paduoti rankos kitai ir net nežada to daryti, ieško vis naujų niovių, lyg jas kažkas vis mums užsako. Ypač tai skaudžiai pajunti tokį vakarą, tarsi būtum koks pasaulio našlaitis.

O juk tai – ramybės ir taikos valanda, pasaulinės paliaubos, kurias prieš du tūkstančius metų Betliejuje patvirtino Trys Karaliai, atstovaujantys visoms rasėms ir tautoms – pirmoji tokia asamblėja prie užgimusio Dievo Sūnaus. Nuo to laiko Užgimimo žvaigždė veda tautas per dykumas, per karų nusiaubtas žemes, per visokias nelaimes į ten, kur bus pasirašytos paskutinės, visuotinės gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio paliaubos.

Užgimimo žvaigždė kas metai pateka ir Lietuvos danguje. Pačiais sunkiausiais laikais Kūčių vakarą pasodinti prie lango laukdavome Vakarės patekėjimo. Ji yra ženklas, kad laikas rinktis prie stalo, nes ji – ir Vilties, ir Švč. M. Marijos, ji – ir lietuviškos Aušrinės žvaigždė, einanti per dangų ir atvedanti šviesos dievybę, pasaulio atnaujintoją.

Gamta ir Visata Saulės grįžimu primena didįjį, tūkstantmẽtį eschatologinį ratą, žmonijos raidos ciklą, savo nuolatine pradžia pasikartojantį kiekvienoje kartoje ir kiekviename žmoguje. Ši praėjusi paskutinė Advento savaitė, kaip ir visi buvusieji ir būsimieji Adventai, yra žmogaus įvesdinimas į šį ciklą, jo ritmą, peržengiant kasdienių rūpesčių ir savo tuštybių slenkstį.

Todėl nepaminėsiu prabėgusios savaitės darbų ir įvykių, žodžių, kuriuos pasakė politikai ir valdovai, nepriminsiu grasinimų ir netesėtų pažadų. Viską dailiai suskirstęs ir surišęs, sudedu į maišelį ir palieku prie šv. Kalėdų slenksčio. Kam reikės, atsiriš jau kitais metais, pasibaigus Kalėdų savaitei ir vėl paleidus kasdienybės malūnus…

Prabėgusi savaitė – laukimo ir vilčių metas, susitinka pabaiga ir pradžia. Susitiko ir išsiskyrė dvi Lietuvos Vyriausybės, du parlamentai, vietomis keičiasi diena ir naktis, pozicija ir opozicija. Advento patamsiuose klaidžiojo šiurpūs gandai, kad mūsų gyvybės ratas, pasikeitimų ritmas yra sutrikęs: kad ilgus pasninkus keičia dar ilgesni pasninkai, kad pokalėdinis mėsėdas buvo paankstintas, ir jis jau baigėsi riebų rudenį, kad ankstyva spalio žiema ir sniegas laužė medžius taip, kaip bus laužomi žmonių kaulai… O štai Kūčių naktį tvartuose bus tylu. Apie ką ir su kuo kalbėsis gyvuliai po tokios negirdėtos ir nematytos jų tremties į Vakarus? Išvedęs paskutinę karvę, žmogus išeidavo iš namų. O kur išeis Lietuva?

Rašydamas šį tekstą apie laikų ir įvykių apsivertimą, prisiminiau trejų metų senumo Kūčių išvakares Maskvoje, tenykščių deputatų talžymąsi su mūsiškiais dėl Molotovo–Ribbentropo pakto pripažinimo niekiniu. Tas išvakares reikėtų paminėti kaip didelės svarbos virsmo metą: buvo pirmą kartą pasuktas raktelis gerai saugomose, aklinai uždarytose geležinėse imperijos duryse, pasigirdo nedrąsus trakštelėjimas, pasibaigęs nesulaikoma griūtimi. Kažkokia didžiulė, galinga jėga, nepavaldi niekam, perėjo per visą Euraziją, pažadino žmones ir tautas, praėjo ir nuėjo, palikus mus – išlaisvintus. Štai ir dabar reikia patiems tvarkyti savo gyvenimą, jį pratęsti ir suprasti. Todėl pasijuntame ir silpni, ir vieni, ir negeri, palikti tos jėgos, kuri mus vedė ir išvedė iš nelaisvės namų ir kuri galbūt dabar mus išmėgina.

Duok, Dieve, kad šis metas būtų ir mūsų išėjimas iš praeities patamsių, kuriuose taip ilgai skendime, keliame iš kapų mirusius, trikdome jų amžinąją ramybę, kurios prašo jiems Advento maldos ir giesmės. Kūčių vakarienė – paskutinis metų susitikimas su mirusiais protėviais, gražus išsiskyrimas su jais. Jie pasitraukia į savo dausas iki kito Advento, kad netrukdytų gyviesiems pasinerti į savo rūpesčius, žaisti gyvenimą. Prieš tolimą kelionę jiems padedame po lėkštelę paskutinį kartą pasisotinti gyvųjų maistu.

Šį vakarą galbūt prisiminkime ir gyvuosius, kurių veidus taip dažnai pastaraisiais metais matydavome, juos apipylėme gėlėmis, o po to – keiksmažodžiais, taip greit užmiršdami ir paniekindami. Vieni buvo sutrypti, kiti – trumpalaikiai, nepataikė įžengti į didžiuosius gamtos, pasaulio ir politikos ciklus, sutirpo intrigų kasdienybėje. Prisiminkime ir juos, padariusius galbūt daugiau gera nei bloga, nekerštaudami padėkime ir jiems po Kūčių lėkštelę.

Nieko tegu nesupykina žodis ir neužgauna tai, kas nepaminėta. Tokiomis dienomis paminimi darbai, kurie bus amžini, nes jie matuojami kitu matu ir seikėjami kitu saiku. Žmonių istorija palieka tuščią tarpą rankai, kurios mes nematome ir kuri yra virš pasaulio.

Gimtasis kraštas, 1992, gruodžio 24–1993, sausio 6, p. 3