2020 12 01

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min
Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios varpai Šv. Juozapas ir Šv. Petras. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka

2020 12 01

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Tyrimas apie parapijas: bendruomenę kuria ir valytoja, ir verslininkas

„Naujasis tūkstantmetis pasitiko mus labai įdomiomis temomis: kaip rasti sambūvio būdų, kurie atitiktų geriausią žmogaus prigimties versiją?“ Tokį kontekstą diskusijai apie parapijų ateitį pasiūlė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, pridurdamas, kad, jei tokių neatrasime, pasirodys XXI amžiaus Karlas Marxas, „pasiūlysiantis vaistų, blogesnių už pačią ligą“.

Kas bendruomenę daro patrauklią? Kokią vietą parapija užima ar galėtų užimti šiuolaikinio žmogaus gyvenime? Koks pačių bendruomenių vaidmuo, kad jos patrauktų daugiau žmonių? Kiek ir kaip prie šių bendruomenių veiklos gali prisidėti verslo įmonės? Apie tai buvo kalbama lapkričio 19 d. vykusioje nuotolinėje diskusijoje „Parapinio gyvenimo aktyvinimas: kas bendruomenę daro patrauklią?“ Pokalbį moderavo Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas. Pretekstą šiam renginiui davė tyrimas, atliktas Lietuvos Kolpingo draugijos užsakymu, vykdant projektą „Krikščioniško socialinio mokymo skatinimas ir parapijiečių aktyvinimas“.

Nuo 1993 m. Lietuvoje veikianti Kolpingo draugija yra Tarptautinės Kolpingo šeimos dalis. Krikščioniškąjį socialinį mokymą plėtojanti organizacija neabejotinai yra viena iš šios srities lyderių pasaulyje. Kaune veikia draugijos įsteigta Kolegija, orientuota į socialinių lyderių ugdymą, pradinė mokykla ir darželis. Draugija veikia ir ne vienoje Lietuvos parapijoje. Tad nenuostabu, kad kolegijos tyrėjai atsigręžė į šią bendruomeniškumo erdvę, siekdami išsiaiškinti, kas ją stiprina, o kas gyvybingumą pakerta.

Širdies ilgesys

„Bendrystės ilgesys ragina aptarti šią temą“, – įžangos žodyje kalbėjo LVK socialinių reikalų komiteto pirmininkas, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Žmogaus prigimtis sukurta bendrystei: tad socialumas, mūsų tarpusavio santykių kokybė lemia tiek asmens, tiek visos visuomenės gerovę. Būtų iliuzija galvoti, kad žmogui užtenka vien materialių dalykų.

Ne vien šiandienos parapija, bet visų laikų visuomenės kėlė klausimą, kaip žmonės galėtų geriausiai gyventi kartu. Žinome, kad, pavyzdžiui, Karlas Marxas pasiūlė bendrabūvio receptą 19 a. į klases susiskaldžiusiai visuomenei, ragindamas „bendrystę“ įtvirtinti įstatymu, panaikinant privatinę nuosavybę. „Atsiliepdamas į šias idėjas, popiežius Leonas XIII parašė pirmąją socialinę encikliką, pasiūlydamas Bažnyčios požiūrį į Marxo interpretaciją“, – sakė arkivyskupas. Beje, būtent Adolfas Kolpingas davė pradžią Bažnyčios socialinės minties plėtrai. Jo įkvėpti „popiežiai pradeda naują mąstymo tradiciją, kurią šiandien vadiname Bažnyčios socialiniu mokymu“. Paskutinės Pranciškaus enciklikos taip pat yra socialinės: „Laudato si“ ir „Fratelli tutti“, nes naujoji evangelizacija šiandien reiškia rūpinimąsi mūsų bendrais namais ir mūsų sambūviu.

Spalio 3 d. po šv. Mišių Asyžiuje, šv. Pranciškaus bazilikoje esančioje kriptoje, kurioje palaidotas Pranciškus Asyžietis, popiežius pasirašo savo trečiąją encikliką „Fratelli tutti“ („Visi esame broliai“). EPA-EFE/VATICAN MEDIA nuotrauka

„Gyvenimas rodo, – tęsė Kėvalas, – kad jei ir toliau gyvensime kaip salos, tai yra vyraus individualizmas, tikslų, kurių ilgisi širdis, nepasieksime.“ Enciklikoje „Esame visi broliai“ popiežius kalba, kad globaliu lygiu tautos turi jaustis kaip broliai ir seserys. Šeimai būdingus principus turėtume sugebėti perkelti į pasaulinės bendrijos šeimą. Tokia mūsų laikmečio užduotis, o kartu ir iššūkis. Matome didžiulį susiskaldymą ir nėra aišku, kokia bendra platforma ar erdvė galėtų suteikti galimybę bendram pokalbiui. „Ar galime rasti tokių susikalbėjimo būdų, kurie telktų mūsų bendruomenes?“ – klausia vyskupas.

Naujasis tūkstantmetis pasitiko mus su labai įdomiomis temomis: „Kaip rasti sambūvio būdų, kurie atitiktų geriausią žmogaus prigimties versiją?“ Jei tokių neatrasime, atkreipia dėmesį vyskupas, „pasirodys 21 amžiaus K. Marxas, pasiūlysiantis vaistų, kurie baigiasi tragedijomis“.

Maža, bet svarbi didelio paveikslo detalė

Prognozuojama, kad per artimiausius 25–30 metų drastiškai turėtų sumažėti tikinčiųjų katalikų ir protestantų parapijose. Todėl kolegijos bendradarbiai inicijavo projektą, padėsiantį atrasti būdų ir priemonių stiprinti parapijas, pritraukti verslo paramą ir bendradarbiavimą, atsiliepiant į Bažnyčios socialinio mokymo gaires, sakė nacionalinė draugijos sekretorė Lina Kalibataitė, atskleisdama tyrimo motyvus. Tyrimo pristatymo proga vykusi diskusija – didesnio projekto dalis: numatyti mokymai Socialinio Bažnyčios mokymo temomis.

Dr. Vida Lukanskienė kartu su kolege Ramune Bagdonaite-Stalmokiene šį pavasarį atliko tyrimą, siekiant atskleisti vertybinius požiūrius ir veiksnius, lemiančius asmenų pasirinkimą dalyvauti parapijos gyvenime ir priklausyti krikščioniškai bendruomenei, tai yra būti aktyviu parapijiečiu.

Tyrimo metu nuomones išsakė tiek aktyvūs, tiek pasyvesni parapijų nariai. Pavyzdžiui, aktyvių parapijiečių buvo klausiama: kuo pasižymi aktyvi parapija, kokie jos būdingieji bruožai? Kokios vertybės jiems yra svarbios būnant aktyviais parapijiečiais? Kas juos skatina, o kas riboja jų aktyvesnį įsitraukimą?

Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos nuotrauka

Parapijos gyvumo ženklai, anot apklaustųjų, yra iniciatyvus klebonas, palaikantis parapijiečių aktyvumą; vyksta socialinė veikla, organizuojama pagalba; aktyvūs parapijiečiai, įsitraukiantys į parapijos veiklas; vyksta įvairių amžiaus grupių sielovada; kuriama ir jaučiama bendrystė; vyksta įvairių amžiaus grupių katechezė; vyrauja pasitikėjimas vienų kitais.

Svarbią vietą užima parapijiečių dvasinių ir socialinių poreikių tenkinimas – „pagalba vargstantiems“, „sielovada ir parapijos žmonių dvasinis augimas“; parapijiečių tarpusavio santykiai – „nuoširdumas“, „vienas kito palaikymas“, „bendruomeniškumas“, „pakantumas“ bei pačių parapijiečių aktyvumas – pavyzdžiui, „vargonininkė pritraukia daug žmonių į suaugusiųjų ir jaunimo chorus“.

Žmonėms labai aktualus dalykas – bendradarbiavimo atmosfera. Jie norėtų, pavyzdžiui, kad parapijos gyvenimą papildytų ir bendravimas su kitomis vyskupijos parapijomis. Ne mažiau svarbu iniciatyvumas, tai yra, kad parapijiečiai siūlytų idėjas, dalyvautų organizuojant renginius. Parapijos atvirumas ir nuolatinis mokymasis: gebėjimas išklausyti naujų jos narių idėjas, atrasti sąlyčio taškų bendram darbui. Aiški valdymo struktūra, tai yra atskaitingumas visai parapijai, aiškiai įvardinant, kokius tikslus parapija sau kelia, kokių rezultatų siekia, kokiais ištekliais disponuoja ir kaip šie yra panaudojami. Svarbu atliepti ne vien grynai dvasinius, bet ir socialinius žmonių poreikius, todėl parapijose turėtų būtų puoselėjamos tradicijos: šventės, kelionės, stovyklos ir pan.

Klebono lyderystę turi būtinai papildyti aktyvių parapijiečių grupė.

Dr. Vida Lukanskienė pabrėžė, kad nors klebonas yra matomas kaip pagrindinis parapiją buriantis ir vedantis asmuo, jo veiklą privalo praplėsti parapijiečiai lyderiai. Būtent bendradarbiai pasauliečiai turėtų telkti kitus parapijiečius į bendrą veiklą. Pavyzdžiui, vargonininkė pakviečia suaugusiuosius, vaikus ar jaunimą į chorą, maldos grupės ar kitos specifinės veiklos vadovas – į susitikimus ir pan. „Aktyvi parapija yra ta, kurioje parapijiečiai lyderiai veda parapijos tikslų link.“

Anot respondentų, šioje veikloje svarbiausios vertybės yra Dievo ir artimo meilė, tikėjimas ir jo puoselėjimas, pasiaukojimas ir pamaldumas.

Šventiniai Kūčių pietūs stokojantiesiems. Bernardinų bažnyčios parapijos archyvo nuotrauka

Įdomiausia tikriausiai sužinoti, kas skatina žmonių įsitraukimą į parapijos veiklą? Pirmiausia – tai klebono pakvietimas ir jo asmeninis santykis su parapijiečiais. Be galo svarbus yra parapijos lyderio pasitikėjimas savo parapijiečiais, dėkingumas, pastangų įvertinimas. Kitas labai svarbus aspektas – asmeninio augimo ir tobulėjimo galimybė, tai yra kai asmuo randa būdą panaudoti savo profesinius ar asmeninius gebėjimus, pavyzdžiui, moka groti, gali vadovauti chorui arba yra puikus medžio drožėjas.

Kitiems dalyvavimas parapijos veikloje leidžia stiprinti tikėjimą, puoselėti artimo meilę; savo pavyzdžiu skatina ir kitus.

Be abejo, labai svarbios yra šias patirtis lydinčios emocijos: džiaugsmas, pasididžiavimas, matant savo indėlį, darbo rezultatus, kaip jo asmeninis indėlis padeda parapijai augti.

Kas paskatintų ir padėtų išlaikyti aktyvų parapijiečių įsitraukimą? Pirmiausia – informacijos pateikimas apie parapijoje vykstančius įvykius. O kad ši informacija pasiektų adresatą, būtina pasirinkti tinkamus sklaidos būdus – pirmiausia informacines technologijas, tokias kaip feisbukas ir pan. Šios priemonės suteikia abipusio ryšio galimybę.

Greta tradicinės parapijos veiklos, ne mažiau svarbus yra ir neformalus bendravimas. Galimybė susitikti ir pasidalinti gyvenimo džiaugsmais bei vargais. Svarbu, kad į tokį bendravimą įsitrauktų ir klebonas, išreikšdamas susidomėjimą ne vien tuo, kas rūpi parapijai, bet ir kiekvienam.

Įsitraukimą dar paskatintų asmeninio santykio kūrimas: „matydami rečiau besilankančią šeimą, galėtume ją vis tiek pakviesti, užuot iš anksto užklijavus etiketę“. Ne mažiau svarbus yra ir parapijos atvirumas bei kūrybingumas, atsiveriant naujoms evangelizacijos formoms.

Didžiausias stabdis yra kunigo bendravimo su parapijiečiais būdas.

Kas riboja aktyvių parapijiečių įsitraukimą? Tyrimas rodo, kad didžiausias stabdis yra kunigo bendravimo su parapijiečiais būdas. Pasitaiko, kad klebonas neigiamai vertina parapijiečių veiklą, išsako nekonstruktyvią kritiką, pavyzdžiui, viešai, o ne asmeniškai; neteikia paramos ir palaikymo; nepasitiki parapijos nariais, jų iniciatyvomis ir galimybėmis arba kelia jiems per didelius lūkesčius.

Kitas svarbus veiksnys – lyderystės nebuvimas, pasireiškiantis kaip bendradarbiavimo stoka. Kartais trūksta išteklių arba nematoma galimybių, kaip juos panaudoti, trūksta informacijos bei idėjų.

Pėdsaką palieka ir neigiamos emocijos: apkalbos, pašaipos; baimė nuvilti dėl prisiimtų ir neįvykdytų įsipareigojimų; abejingumas parapijos gyvenimui.

Tyrimo metu išryškėjęs aspektas – laiko stoka, tai yra negalėjimas suderinti įsipareigojimų šeimai, darbui ir parapijai. Galbūt, jei konkretus parapijiečio indėlis būtų apmokamas, panašu, kad kai kuriuos tai paskatintų labiau įsitraukti.

Tuo tarpu neaktyvūs parapijiečiai teigia, kad nežino, kaip galėtų būti naudingi; stokoja laiko; negali suderinti skirtingų įsipareigojimų (jaunimas); nenori būti vien epizodiniais dalyviais žinodami, kad negalės veikloje dalyvauti reguliariai. Juos paskatintų galimybė atrasti skirtingų veiklų, orientuotų į skirtingas amžiaus grupes, informacijos pateikimas šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis. Skatintų dar labiau, jei parapijos veikla turėtų tęstinumą, pavyzdžiui, vaikų ruošimas Pirmajai Komunijai vėliau peraugtų į jaunimo grupelę, veiklą šeimoms ir pan.

Jaukūs namai

Tyrimo įžvalgas praturtino gyva parapijų patirtis, kuria pasidalino ilgametė Kauno arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Daugiau nei du dešimtmečius savo arkivyskupijos parapijų gyvenimą iš arti stebinti kurijos bendradarbė pabrėžė klebono vaidmenį. Viena vertus, labai svarbu, kad kunigas, persikeldamas iš vienos parapijos į kitą, aklai „nekopijuotų ankstesnės, kad ir teigiamos patirties“. Kita vertus, nutinka, kad „prie vieno klebono žmonės vargiai į Mišias susirenka, o štai atvykęs kitas surenka net keletą nedidelių maldos grupių“.

Programos „Atgaivint“ (2000–2007 m.) kontekste kurijos darbuotojai reguliariai lankė parapijas ir galėjo iš arti pamatyti, kuo jos gyvena, su kokiais sunkumais susiduria. O gaires veiklai pateikė Kauno arkivyskupijos II sinodas (2007 m.), kurio metu situaciją analizavo kunigai ir pasauliečiai drauge. „Pastebėjome, kad trūksta ugdymo. Tad keletą metų vyko krikščioniškais pagrindais paremto vadovavimo įgūdžių ugdymas, pradedant nuo vyskupijos institucijų, centrų iki parapijų“ (programa „Atrasti potencialą – praplėsti horizontą“). Vyskupai drauge su sielovados koordinatoriais tiesiogiai susitiko su kunigais bei parapijų pastoracinėmis tarybomis, vyko mokymai.

Kauno arkivyskupijos II simpoziumas. www.kaunoarkivyskupija.lt nuotrauka

Iš to vėliau gimė vyskupijos II simpoziumas (2016 m.), o viena iš jo nurodytų krypčių – glaudesnis kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimas. „Tai vis dar iššūkis, kuris labai lemia, ar parapija yra gyva“, – sakė prelegentė. Antras aspektas – žmonių asmeninio santykio su Dievu atradimas ar atnaujinimas. „Popiežiaus Pranciškaus žodžiai dokumente „Evangelii gaudium“ apie tai, kad Evangelijos džiaugsmu prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų, įžiebė dar didesnį norą padėti žmonėms Jį sutikti – tad pakvietėme juos į seminarus, skirtus parapijų bendradarbiams. Juk jie pirmiau nei kunigai susiduria su žmonėmis, ieškančiais patarnavimų“, – pasakojo V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.

Dalyvaudami vyskupijos simpoziumuose, mokymuose, žmonės parsineša įgytą patirtį ir kompetencijas į savo parapijas. Šiuo metu Kauno arkivyskupijoje orientuojamasi artimiausius kunigo bendradarbius: zakristijonus, vargonininkus, parapijų misijų koordinatorius, kurie ieško būdų, kaip pakviesti nutolusius nuo bažnyčių, referentus, skaitovus… „Kvietėme valytojas, moteris, kurios rūpinasi liturginiais rūbais, sakraliosios erdvės puošimu. Neseniai vyko mokymai maldos grupių vadovams.“ Tad susitikimas paprastai turi dvi dalis: dvasiniam augimui skirtas pokalbis, pavyzdžiui, popiežiaus dokumento pristatymas, kurį papildo specifinės grupės kompetencijų ugdymas – pavyzdžiui, zakristijonams aktualus darbas su ministrantais, o vargoninkams – pasidalinimas natomis…

Kurti namus, kuriuose būtų jauku gyventi.

Seminarų temos vis labiau krypo link to, kaip kurti namus, kuriuose būtų jauku gyventi: „Kad mes būtume tie, kurie patarnaujame, pasitinkame žmones ir palydime į susitikimą su Kristumi. Pradėjome nuo to, kaip žmones pakviesti, o paskui, kaip padaryti Bažnyčią patrauklią.“

Svarbu pastebėti, kad patiems parapijų bendradarbiams nepristigtų tikro bendrystės išgyvenimo: „Kartais kavos pertraukos metu žmonės pradeda keistis patirtimis, dalintis sunkumais, išbandymais. Toks pasidalinimas padeda žmogui eiti toliau“, – pabrėžė kurijos darbuotoja.

Kauno arkivyskupijos nuotrauka

Be abejo, greta džiugiai vykdančiųjų savo įsipareigojimus, netrūksta ir nusivylusių Bažnyčia, pervargusių bei perdegusių parapijiečių, kuriems jau visko per daug. „Neturėdami vilties ir gyvumo, vargiai užkrėsime ir kitus…“ Kartais tokie žmonės galiausiai pasitraukia, neretai visiškai nutoldami ir nuo Bažnyčios, ir nuo Dievo, nes gal anksčiau nesulaukė padrąsinimo, išklausymo, patarimo.

„Visi esame vienos Bažnyčios nariai, o bet kokia kritinė situacija priverčia susimąstyti, kaip žmones iš naujo motyvuoti augti ir nesustoti“, – sakė V. Spangelevičiūtė-Kneižienė.

Koks tiltas jungia Bažnyčią ir verslą?

Kolpingo kolegijos direkorė doc. dr. Ramunė Bagdonaitė-Stelmokienė tyrė smulkaus ir vidutinio verslo sąsajas su Bažnyčios socialiniu mokymu. Kalbino vadovus, kurie sutiko atskleisti savo vidines nuostatas ir vertybes, svarbias tiek asmeniškai, tiek puoselėjamas kolektyve. Be darbštumo, atsakingumo, lojalumo, nuolatinio tobulėjimo, pagarbos darbuotojams ir klientams, tolerancijos, vadovams ne mažiau svarbios vertybės yra ir bendrystė, pagalba kitam, atjauta, atsakingas požiūris į gamtą, žmogiškumas per se.

Šios vertybės tarsi atspindi Bažnyčios socialinį mokymą (BSM), tačiau įmonių vadovams jos yra ne tiek religinės, kiek bendražmogiškos.

Vertybinės darbuotojų nuostatos ugdomos per paramą ir asmeninį santykį, taip pat ir per bendradarbiavimą: dalinantis informacija, dirbant kaip komanda, darbo kontekste liečiami ir dvasiniai klausimai; sudaromos sąlygos savišvietai, tobulinimasis ne vien profesiniu, bet ir vertybiniu pagrindu.

Pranešėja užsiminė apie tai, kad prieš daugiau nei 30 metų ekonomistai stengėsi suprasti, kas lėmė tuo metu Pietryčių Azijos šalių spartų ekonomikos augimą. Tyrimai parodė, kad greta tokių veiksnių, kaip darbo jėgai būdinga drausmė, aukštas išsilavinimas ir darbuotojų kvalifikacija, vyravo ir ypatingas dvasinio pobūdžio veiksnys. Žmonės tose šalyse laikėsi moralės, praktikuodami gailestingumą, pagarbą sau ir kitam, atsidavimą, toleranciją, labdaringumą.

Kalbant apie tai, kiek lietuviškose įmonėse svarbus socialinio teisingumo siekis, išryškėjo du požiūriai: grupė vadovų jį supranta kaip bendrystę ir atidumą vieno kitam, o kiti socialinio teisingumo klausimą palieka kiekvieno darbuotojo asmeninei sąžinei.

Vadovai, kuriems socialinis teisingumas yra svarbus, praktikuoja labdarą (prekės, transportas, prizai, paramos gavėjo sąskaitų apmokėjimas), nenumatytą socialinės atsakomybės programose. Žinoma, paprastai su sąlyga platinti reklamą apie rėmėją.

Kitos formos yra socialinės investicijos, arba ilgalaikė įmonės programa, skirta mažinti socialinę įtampą; labdaringa rinkodara – įmonės veikla, kuria siekiama konkrečios grupės pokyčių, pavyzdžiui, interneto įvedimas vaikų globos namuose, kelių eismo taisyklių mokymas vaikams; matoma savanorystė – geranoriška darbuotojų pagalba spendžiant aktualias vietinių bendruomenių problemas.

Dar viena socialinio teisingumo siekimo forma – verslo strategija, kurioje socialinė atsakomybė jau yra integruota į įmonės strateginių sprendimų priėmimo sistemą. Įmonės komercinė veikla pagrįsta atsakingu požiūriu į aplinką, darbo etiką, tinkamų santykių palaikymu tiek įmonės kolektyve, tiek bendradarbiaujant su partneriais ir visos bendruomenės nariais.

Verslo kūrėjai turi suprasti, kad bendruomenė, kurioje jie veikia, pati savaime jau yra gėris.

„Verslo kūrėjai turi suprasti, kad bendruomenė, kurioje jie veikia, pati savaime jau yra gėris, o ne struktūra, kurią galima panaudoti tik savo ar įmonės interesams, – pabrėžė docentė. – Toks supratimas leidžia kurti ekonominius santykius, kurie tikrai tarnauja visiems žmonėms.“ Šiuo atžvilgiu svarbią reikšmę turi gėrybių visuotinės paskirties principas, kuris reikalauja ypač rūpintis vargingaisiais ir atsidūrusiais visuomenės paribiuose.

Siekiant realizuoti socialinį teisingumą labiausiai trukdo biurokratiniai mechanizmai, nepakankama tiek asmeninė, tiek dar tik augančios įmonės branda; dalijimosi kultūros stoka. „Visuomenėje nepakankamai vertinamas socialinio teisingumo siekis, nėra susiformavusi rėmimo, aukojimo, dalinimosi kultūra ar tradicija“, – teigia mokslininkė. Verslininkai sako, kad kartais trukdo nežinojimas, o kartais – tiesiog baimė: „Bijome likti nesuprasti“ arba tai, kad, parėmus vieną projektą, „išsirikiuos prašytojų eilė“.

Verslo atstovai norėtų didesnio visuomenės narių palaikymo, kad į juos būtų žiūrima „kaip į visateisius bendruomenės narius, o ne kaip į nusikaltėlius ir vagis“. Paramą bendruomenėms skatintų ir mokesčių lengvatos, teigiamas viešinimas, nemokama reklama. Vadovai norėtų pagalbos ugdant darbuotojų sąmoningumą.

Kita vertus, kuriant dialogą tarp verslo pasaulio ir Bažnyčios, svarbus lyderystės bendruomenėje ugdymas, kad „atsirastų, kas gali prisiimti atsakomybę sukviesti suinteresuotas šalis prie bendro stalo. Nors bendradarbiavimo formų yra nemažai, lieka atviras klausimas, kaip nutiesti tiltą tarp Bažnyčios ir verslo pasaulio?“ – teigė doc. dr. Ramunė Bagdonaitė-Stelmokienė.

Verslininko požiūris

Apie tokio bendradarbiavimo praktinę pusę iš verslo perspektyvos kalbėjo Paulius Vilemas, UAB Energenas direktorius. Jis pripažino, kad vertybių svarba kur kas didesnė šiuolaikinėje visuomenėje. „Pagarba žmogui, jo laisvėms, lygybei, solidarumui, gamtos apsaugai, klimato kaitai labai išaugo, ypač jaunojoje kartoje“, – sakė Vilemas, priskirdamas šį pokytį labiau bendrai visuomenės transformacijai, o ne BSM įtakai. Be to, šios vertybės užtikrina ilgalaikio sėkmingo verslo vystymą.

Vilemas pasidomėjo, ar išties dalinimosi kultūra ir tradicija mūsų šalyje yra menka, palyginti su tarptautine praktika. Oficialiais duomenimis, juridinių asmenų teikiama parama 2015–2018 m. nežymiai didėja ir yra daugiau nei 90 mln. eurų per metus. „Tai sudaro 0,2 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Ar tai mažai?“ – klausė kalbėtojas. Nors stipriai atsiliekame nuo JAV, Kanados ar N. Zelandijos, tačiau Europos mastu esame tokio pat lygio kaip Airija, Vokietija ar Švedija.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL© Baltijos fotografijos linija

Kodėl didžiausia šių lėšų dalis tenka sekuliarioms programoms? Be to, kad visuomenė bendrai sekuliarėja, situaciją lemia ir kitos objektyvios priežastys. Apsisprendžiant, kam skirti paramą, „labiausiai priklauso nuo vadovų nuostatų ir požiūrių“, įsitikinęs Vilemas. Be to, 2019 metais buvo užregistruota daugiau nei 900 katalikiškų organizacijų, kurios visos ieško finansavimo, kreipdamosi į labai ribotą šaltinių skaičių. Nedaug organizacijų teikia modernią veiklos ataskaitą, naudojasi moderniomis komunikacijos priemonėmis, o kartais tiesiog gėdijasi prašyti paramos.

Kalbėdamas apie lietuviškas įmones, verslininkas pabrėžė, kad šiandien „aiškiai suvokiame, jog mūsų sėkmė priklauso nuo to, kiek iniciatyvūs ir įsitraukę yra žmonės“. Dažnai kaltinama arši konkurencija, migracija, darbo jėgos trūkumas, kita vertus, tai – „vaistas“: žmonės turi daugiau galimybių rinktis organizacijas, kuriose yra gerbiami, jaučiasi saugūs, randa gerą atmosferą, kurioje gali save išreikšti.

Vertindami, kuriuos projektus remti, verslo atstovai pirmiausia orientuojasi į ilgalaikę remiamų projektų grąžą. Teikia pirmenybę socialiai remtinų vaikų gerovei ir suaugusiųjų lavinimo projektams. „Svarbu užtikrinti ilgalaikį poveikį ir efektą, todėl kai kuriuos projektus remiame daugiau nei 5 metus iš eilės. Stengiamės savo pavyzdžiu skatinti žmones atkreipti dėmesį į socialines problemas ir prisidėti prie jų sprendimo.“

Parama parapijoms, anot prelegento, yra sudėtingiausias šios diskusijos klausimas. „Kaip įmonė mes mažai dalyvaujame parapijos bendruomeninėje veikloje, paliekame tai asmeniniam apsisprendimui.“

Aktualesni yra vieši socialiniai projektai, tokie kaip vaikų kaimai, SOS linija ir daugybė kitų, antroje vietoje – tokie Bažnyčios projektai kaip „Caritas“ ir pan. Bendruomenių, parapijų projektai paprastai nedideli, mažai viešumo sulaukiantys, siaurą besidominčių ratą apimantys. Situaciją dar pasunkina „gana žemas mūsų visuomenėje socialinio atsakingumo lygis, mažėjantis bendruomeniškumas“.

Svarbiausi kriterijai: idėja ir jos ilgalaikė socialinė grąža; profesionalus administravimas; patyrę ir klausimą išmanantys specialistai bei skaidrumas ir atskaitomybė.

Vilemo manymu, pasiekiamiausias šaltinis parapijoms yra gyventojų aukos ir 2 proc.,skiriami per Mokesčių inspekciją. Žvelgiant iš verslo perspektyvos, „parama iš tiesų yra socialinė investicija, kuriai taikomi kitokie atsipirkimo kriterijai“.

Verslininkams iš esmės svarbiausi yra keturi kriterijai: idėja ir jos ilgalaikė socialinė grąža; profesionalus administravimas; patyrę ir klausimą išmanantys specialistai bei skaidrumas ir atskaitomybė. Todėl derėtų skirti dėmesį bažnytines iniciatyvas administruojančiųjų kompetencijų ugdymui.

Dalį tų funkcijų būtų galima centralizuoti, mano pašnekovas, taip sumažinant kaštus, išauginant profesionalumą ir atrenkant tikrai svarbias bei perspektyvias idėjas, kurios būtų aktualios ne vienai, o daugeliui parapijų.

„Šioje situacijoje lengviausia dalis yra generuoti idėjas. Savo vietą ugdant minėtus įgūdžius gali rasti įvairios viešos organizacijos, tokios kaip Kolpingo draugija ir kitos.“ Nepaisant visų paminėtų iššūkių, Paulius Vilemas įsitikinęs, kad yra susidariusi pakankamai gera terpė naujiems sprendimams, kaip galėtų bendradarbiauti verslas ir Bažnyčios iniciatyvos.

Kaip matome, diskusija atskleidė ne vien sudėtingus iššūkius, bet ir nemenką potencialą. Belieka palinkėti tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams rasti noro susėsti prie bendro stalo. Atpažinti bendrus siekius. Patirti džiaugsmą, matant, kaip keičiasi mažas pasaulio lopinėlis – mūsų parapija. Gal maža, bet svarbi dėlionės dalis.

Diskusijos įrašas >>>