2020 07 13

Gabija Kadaškevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Ugdyme glūdi didi žmogaus prigimties tobulinimo paslaptis“

Unsplash.com nuotrauka

Neseniai leidykla „Hubris“ perleido Immanuelio Kanto knygą „Apie pedagogiką“. Knygoje vienas žymiausių Apšvietos mąstytojų I. Kantas apžvelgia ir gvildena disciplinos, kultūros, nuovokumo ir moralės temas pedagogikoje. Filosofo teigimu, žmogus yra vienintelė gyva būtybė, kuriai reikalingas išsilavinimas. Savo knygoje mąstytojas pabrėžia disciplinos ir tobulėjimo reikšmę ugdymo procese. Jis taip pat pateikia praktinių patarimų tiek tėvams, tiek vaikų ugdytojams, kurie turėtų padėti tobulinti žmogaus prigimtį.

Knygoje vartojamas kalbos funkcinis stilius, kuriam būdingas posakių šiurkštumas. Veikale skaitytojas gali rasti žodžių, tokių, kaip „per prievartą“, „drausmė“, „pareiga“. Tačiau jų ir panašių terminų nederėtų suprasti tiesiogiai, o labiau kaip sąvokų, kuriomis tuo metu I. Kantas bandė paaiškinti disciplinuoto ugdymo sandarą. Verta paminėti, kad ši I. Kanto knyga ir joje užrašytos idėjos buvo apmąstomos XVIII a. Praėjus keletui šimtų metų pastebime, kaip keitėsi ugdymo suvokimas. Pavyzdžiui, šiuolaikinė edukacijos filosofija yra linkusi išryškinti žaidybinį, t. y. labiau kūrybišką ir laisvesnį, o ne disciplina grįstą ugdymą. Tačiau, nepaisant to, kaip filosofas knygoje išsako savo mintis, svarbu suprasti, kad jis nepriešina šių dviejų ugdymo elementų (kūrybiškumo ir disciplinuotumo), bet teigia, kad jie vienas kitą gali papildyti, nors visgi svarbesnę reikšmę teikia nuosekliam ir nuodugniam klasikinių dalykų mokymuisi.

Ugdytojo profesijos svarba

I. Kanto samprotavimu, žmogus yra per silpnas vienas tobulinti savo prigimtines savybes, todėl jam reikia kito pagalbos. Tam reikia tinkamai parengti mokytojus, kad jie savo išsilavinimą panaudotų ugdant laisvai mąstantį žmogų, kitu atveju, pasak I. Kanto, tai tik žalotų ugdytinius. Dėl šios priežasties tampa reikšminga, kad mokytojais taptų pedagogikai atsidavę žmonės, kurie būtų pasiruošę ir toliau tobulinti ugdymo teoriją ir praktiką, nebijotų eksperimentuoti.

„Ugdyme glūdi didi žmogaus prigimties tobulinimo paslaptis“, –  sako I. Kantas. Mokytojas yra vedlys, padedantis ugdytiniams priartėti prie savo žmogiškosios paskirties. Pedagogo vaidmenį sustiprina ir tėvų rodomas požiūris į vaiko ugdytoją. Svarbu, kad tėvai savo autoritetu palaikytų auklėtoją. Tuomet vaikas bus linkęs labiau klausyti mokytojo ir tėvų reikalavimų.

I. Kantas primena pedagogams, jog svarbu, kad mokytojas nebūtų šališkas pavieniams mokiniams, nes tuomet lavinimo dėsnis nustoja būti bendras.

Švietimo veikimą turėtų nulemti pedagogikos specialistai

Filosofas apsvarsto idėją, kuri yra sėkmingai plėtojama Skandinavijos šalyse. Kai mokyklų steigimas ir programų sudarymas priklauso nuo pedagogikos specialistų sprendimų, kurie tiesiogiai dirba su vaikais, o ne valstybės institucijų, kurios „nuleidžia“ nurodymus ugdytojams, kaip jie turėtų atlikti savo pareigas.

Pasak I. Kanto, tai reiškia, kad mokymosi įstaigose dirbantiems asmenims turėtų būti suteikta laisvė patiems pasirinkti, pagal kokius metodus ir planus dirbti. Mąstytojo požiūriu, valdovas (valstybės vadovas, valdžia) žvelgia į savo tautą kaip į gamtos viešpatijos dalį, dėl to kreipia dėmesį į jos plėtimąsi (dauginimąsi), tačiau nežvelgia į tai plačiau – pavyzdžiui, kaip į žmonijos pažangą. Štai dėl šios priežasties I. Kantas labiau kliaujasi pedagogų žiniomis apie ugdymą, o ne politikų įsivaizdavimais, kaip turėtų atrodyti švietimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tėvai – visagalis pavyzdys, vaikai perima tėvų elgsenos ir aplinkos supratimo modelį

Tėvai vaiko raidos etape užima neabejotinai svarbią poziciją. Tai pastebi ir I. Kantas: tėvų pavyzdys auklėjant turi didelę įtaką ir gali būti visagalis, pavyzdžiui, sustiprinti arba sunaikinti gerą auklėjimą. Dėl šios priežasties tėvai turi būti atidūs: svarbu tai, ką jie kalba ar kaip elgiasi. Daugelį savybių vaikai yra linkę perimti iš savo šeimos narių. Vaikai labai imlūs ir mokosi mėgdžiodami kitus, pirmiausia – tėvus.

Ugdymo principai

I. Kantas teigė, kad auklėjimas ir mokymas neturi būti tiktai mechaniškas veiksmas, bet grindžiamas principais. Knygoje autorius išskiria keturias ugdymo sritis: drausminimą (ankstyvajame amžiuje), kultūrinimą, intelekto ugdymą (protingumą) ir dorovinį auklėjimą.

Drausminimas įvardijamas kaip žmogaus laukinumo suvaldymas. Šiuo auklėjimu stengiamasi apsaugoti, kad biologinė žmogaus prigimtis (aistros ir polinkiai) nepakenktų jo žmogiškosioms savybėms tiek kaip individui, tiek kaip visuomeniniam žmogui.

EPA nuotrauka

Kultūrinimas skirstomas į laisvąjį ir mokyklinį. Laisvasis – prilygsta žaidimui, o mokyklinis – rimtas dalykas, kuris panašus į darbą. I. Kantas pažymi, kad vaikas turi skirti laiko poilsiui, tačiau taip pat turi išmokti dirbti. Anot mąstytojo, nepaprastai svarbu, kad vaikai išmoktų dirbti ir suprastų savo pareigas. Toliau tęsdamas šią mintį, knygos autorius teigia, jog žmogus turi būti užimtas taip, kad tikslas, kurio jis siekia, užpildytų jį tokiu lygiu, kad visiškai savęs nejaustų ir geriausiu poilsiu taptų tai, kas yra po darbo. Panašu, kad I. Kantas kelią klausimą: kur, jei ne mokykloje, jaunas žmogus galėtų būti įpratinamas dirbti? Žalinga, jei vaikas į viską įpranta žiūrėti kaip į žaidimą. I. Kantas sako, kad auklėjimas turi būti prievartinio pobūdžio, bet atsižvelgiant į sistemą, kurioje esame šiandien, tokį jo požiūrį galėtume interpretuoti kaip ugdymą, kuris būtų grindžiamas sąmoningumo, nuoseklumo ir disciplinuotumo principais.

Intelekto ugdymas – tai rūpinimasis, kad žmogus būtų išsilavinęs (protingas) ir tiktų žmonių visuomenei, būtų mėgstamas ir turėtų įtakos. I. Kantas šias savybes priskiria civilizuotumui, kai išmoktas manieringumas ir socialinio takto pajautimas pasitarnauja siekiant savo tikslų.

Dorovinis auklėjimas – atsakingas už žmogaus įgyjamą bendražmogiškąjį vertingumą.

Apie drausmingumą

I. Kanto knygoje „Apie pedagogiką“ dažnai kalbant apie pradinį ugdymo etapą minima drausminimo sąvoka. Ją galime interpretuoti ne kaip tiesioginį nuolankumą, bet kaip susikalbėjimą ir rodomą pagarbą pirmiausia tėvams ir ugdytojams bei kitiems vėliau sutinkamiems žmonėms; taip pat disciplinuotumą, taisyklių paisymą. Panašu, kad I. Kantas išorinį įspūdį, t. y. mandagumą, laikė svarbiu veiksniu ugdymo procese, mat tai galėjo užtikrinti, kad vaikas nebus pernelyg išsiblaškęs, nenuspėjamas, t. y. nesiims elgtis taip, kaip šauna į galvą, ir pagarbiai klausysis ugdytojo, ko yra mokomas. Išsiblaškymas vertinamas kaip priešas, nes, kaip įvardija I. Kantas – atmintis remiasi dėmesiu. Dėl šios priežasties jis neturėtų būti toleruojamas toks polinkis, kuris ugdo savotiškai neigiamą įprotį ir nutolina dėmesį nuo mokymosi proceso. Filosofas primena, kad kuo daugiau žmogus turi įpročių, tuo mažiau jis yra laisvas, todėl reikia rūpintis, kad vaikas neįprastų prie blogų įpročių.

Toliau knygoje nagrinėdamas paklusnumo teisėtai prievartai su gebėjimu naudotis savo laisve problemiškumą, I. Kantas grindžia idėją, kad pradiniame ugdymo etape vaikas turi išmokti pajusti visuomenės pasipriešinimą. To reikia, kad vaikas išmoktų įveikti sunkumus, gebėtų apsaugoti save, iškęsti nepriteklių, užsidirbti ir svarbiausia – galėtų būti nepriklausomas. Auklėjimas drausme turi apsaugoti vaiką, kad jis negalėtų sau pakenkti dėl savo biologinių potraukių ir nenukryptų nuo žmogiškumo paskirties bei išmoktų prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Mokymas turi atitikti vaiko amžių

Knygoje pabrėžiama, kad vaikai turi būti mokomi pagal savo amžių. Nors tėvai džiaugiasi, kad vaikai gali samprotauti it suaugę žmonės, I. Kanto teigimu, vaikas turi turėti tik vaikišką intelektą ir neskubėti per anksti pasirodyti kaip senis. Jis pritaria minčiai, kad vaikas turi būti protingas, tačiau vaikiškai. Mat, jo įsitikinimu, tas, kuris dar būdamas mažas kalba kaip suaugusysis, visiškai neatitinka savo amžiaus paskirties, todėl primena beždžioniautoją. Pamėgdžiojant suaugusiųjų kalbas, ateina ir mada dėvėti suaugusiems skirtus apdarus, kartoti manieras. I. Kantas tai vadina afekuota (dirbtina) būtybe, kuria vaikui nederėtų būti. Mąstytojas į tokį vaikų mėgdžiojimą žvelgia neigiamai, nes tai neatitinka vaiko amžiaus paskirties, todėl protina tėvus nesudaryti sąlygų vaikui tapti tuščiagarbiam.

Žmogus turi būti rengiamas visuomeniniam gyvenimui ir darbui

I. Kantas ugdymą apibrėžią remdamasis tokia struktūra: priežiūra (žmogaus auginimas ir išlaikymas); auklėjimas; mokymas kartu su lavinimu.

Žmogaus ugdymo klausimus jis grupuoja į dvi pedagogikos problemas: fizinio ir praktinio ugdymo. Fizinis ugdymas remiasi individo pastangomis plėtoti savo fizinę prigimtį, kurią, pasak I. Kanto, sudaro ne tik kūnas, bet ir siela. I. Kantas pabrėžia, kad, ugdant sielos galias, jas reikia sieti su aukštesnėmis, tarkime, vaizduotę su intelektu, mokant remtis ne tik atmintimi, bet ir supratimu bei mąstymu. Žmogus vystosi ne tik įgimtų duomenų pagrindu, bet ir savo praktinės veiklos dėka, kuri yra laisvės sferoje, suteikiančioje galimybę pasirinkti. Ugdymą, kuris būtų siejamas su individo veiklos laisve, I. Kantas vadina praktiniu ugdymu. Šis ugdymas svarbus, nes žmogus yra rengiamas visuomeniniam gyvenimui ir darbui.

EPA nuotrauka

Mokymosi įstaigose taikomas švietimas turėtų ugdyti žmogų savarankiškai mąstyti, naudotis intelektu ir remtis protu. „Viena didžiausių problemų yra ta, kaip būtų galima sujungti paklusnumą teisėtai prievartai su gebėjimu naudotis savo laisve“, – svarsto mąstytojas. Tuo norima pasakyti, kad ugdytojas turi įpratinti savo auklėtinį išmokti išbūti laisvės apribotam ir kartu vadovauti jam, kad šis išmoktų naudotis laisve.

Tikslus ir tikras intelektas ugdomas per pojūčius, o po to mokoma suvokti idėjas. Taisyklių reikia visur, kur lavinamas intelektas. Naudinga suformuoti taisykles, kad intelektas veiktų ne vien mechaniškai, bet suprasdamas taisyklę.

Ugdoma atsakomybė ir ryžtas prieš save ir kitus

Vaiko lavinimas turi ugdyti tvirtą charakterį, pasiryžimą, ką nors daryti ir tai vykdyti. Svarbu, kad ką nors pasižadėjęs žmogus laikytųsi pažado, net jei tai jam sukeltų žalos. Jei šį pasiryžimą individas atidėlioja, galiausiai ima nepasitikėti pats savimi. I. Kantas primena: „Negalima būti geros nuomonės apie tą, kuris visada atideda savo ketinimus.“ Toliau mąstytojas tęsia teigdamas, kad, siekiant formuoti dorovinį vaiko charakterį, jį reikia supažindinti su pareigomis sau ir kitiems. Pareigos sau grindžiamos ne kaip mėginimas tenkinti savo pomėgius, sekti savo polinkiais, bet būti saikingam ir santūriam, nes tai išaukština žmogaus orumą prieš kitus žmones. Taigi pareigos sau apibrėžiamos kaip savo žmogiškojo orumo išsaugojimas, nes to išsižadėjus pradedama praktikuoti įvairių rūšių nesaikingumą (pavyzdžiui, girtuokliavimą), o juk tai menkina žmogaus orumą. Pareigos kitiems kalba apie pagarbą ir dėmesį žmogaus teisėms.

Savęs lyginimas, ydinga konkurencija sukelia pavydą

Pavydas vaikui kyla, kai jis mokomas vertinti save lyginant su kitais. Jeigu žmogus matuoja savo vertingumą pagal kitus, tai jis arba stengiasi save iškelti virš kitų, arba mėgina sumažinti kito sugebėjimus. Ydingai panaudota lenktyniavimo dvasia tik sukelia pavydą. Negalima leisti vaikams gėdinti kitą. Reikia stengtis suvaldyti išdidumą, kylantį iš noro būti pranašesniam. I. Kantas mini, kad vaikams reikia ugdyti tiesumą, t. y. kuklų pasitikėjimą savo jėgomis, mat tai deramai padeda atsiskleisti vaiko gabumams. Paaugliams reikia paaiškinti, kad žmonių nelygybė esti dėl to, jog žmogus siekia būti pranašesnis už kitus. Jaunuolius reikia mokyti, kad save vertintų iš esmės ir neskubėtų lyginti savęs su kitais. Taip pat priminti, kad, siekdamas įgyti pagarbą už tai, kas neturi žmogiškojo vertingumo – yra tuštybė. Kantas atsigręžia į žmogaus sąžiningumo siekimo svarbą, teigdamas, jog individas turi mokytis remtis doroviniu supratimu net tik siekdamas pasirodyti doras kitiems, bet kad ir iš tiesų siektų toks būti.

Švietimo problematika Lietuvoje remiantis I. Kanto idėjomis apie pedagogiką

Lietuvoje švietimas vis dar susiduria su problema, kad taisyklės iškeliamos aukščiau už mąstymo laisvę. Tai reiškia, kad prioritetiniu ugdymu tampa suvokimas, jog moksleiviai turi „išeiti“ vadovėlius, abiturientai turi būti paruošiami egzaminams taip, kaip nurodyta egzaminų nuostatose, o likusieji turi išmokti, kaip teisingai atlikti ir interpretuoti dalykus.

Ar tai neskamba kaip jaunų žmonių dresiravimas? Juk taikant tokius principus mokykla neatrodo kaip vieta, kurioje būtų pakankamai erdvės kūrybos ir mąstymo laisvei. I. Kantas kalbėjo, kad žmogus turėtų būti ruošiamas ateičiai, o ne ugdomas tik dabarčiai. Ar, veikdami pagal programą, bet neskatindami žmogaus kritiškumo, autentiško požiūrio, tikrai prisidedame prie geresnės žmonijos būklės ar veikiau ūkiškai įgyvendiname mokyklos programoje nurodytus planus? Nesudėtinga pastebėti, kad mokiniai ruošiami egzaminams, bet ne gyvenimui. Toks ugdymas pasižymi paviršutiniškumu, kuris atsiskleidžia kiekvienais metais pamačius egzaminų užduotis ir reikalavimus.