2020 06 04

Kristina Tamelytė

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Ugdymo namuose pamokos iš Taros Westover „Apšviestosios“

Pixabay.com nuotrauka

Gegužės 28 d. buvo paskelbta, kad nuo šių metų rugsėjo 1 d. Lietuvoje bus oficialiai įteisintas ugdymas namuose (angl. homeschooling). Pravartu apmąstyti tokio mokymo trūkumus ir privalumus. Vienas būdų tai padaryti – pažvelgti į užsienio šalių istoriją, o ypač individualias vaikų, augusių namų ugdymo sąlygomis, patirtis.

JAV namuose yra ugdomi maždaug 3,4 proc. (apie 2 milijonus) mokinių. 64 proc. tėvų teigia, kad nori vaikus mokyti namuose dėl to, kad jiems diegtų savo religinę pasaulėžiūrą, 77 proc. sako, kad namų mokymas jiems svarbus dėl to, kad taip jie gali ugdyti vaikuose tokias moralines vertybes, kuriomis patys vadovaujasi, 91 proc. sako, kad baiminasi mokyklos aplinkos, kuri galėtų vaiką paveikti neigiamai. Remiantis JAV konstitucija, Aukščiausiasis Teismas yra įvardijęs vaikų ugdymą pamatine tėvų teise, t.y. kiekvienas tėvas JAV gali nuspręsti, kokį ugdymą gaus jo vaikas: tėvai gali rinktis, kokių vertybių ir tiesų vaikas mokysis, tokiu būdu JAV švietime įgyvendinama pasirinkimo laisvė.

Prieš keletą metų pasirodė amerikietės Taros Westover, užaugusios radikalių mormonų šeimoje JAV, autobiografija „Apšviestoji“ (angl. Educated, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m., vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė), nustebinusi visą pasaulį. Tara buvo jauniausia septynių vaikų šeimoje. Tėvai, kelis vyresniuosius vaikus leidę į mokyklą, ilgainiui nusprendė, kad jie vis dėlto mokysis namuose: pamokas turėjo vesti ir juos ugdyti pati mama, kuri dar dirbo ir miestelio pribuvėja. Autobiografijos autorės tėvai nepasitikėjo nei ligoninėmis, nei mokyklomis, nei valdžia apskritai. Visa šeima gyveno gana uždarą gyvenimą: viena iš priežasčių pasirinkti namų mokymą ir buvo baimė, kad mokykla vaikams į galvą prikrės dalykų, kuriais netiki šeima. Vaikus tėvai norėjo apsaugoti nuo to, kas, bent jų įsivaizdavimu, buvo netiesa.

Tara užaugo mažame (apie 300 žmonių) Kliftono miestelyje, Aidaho valstijoje, jų namai buvo atitolę ir nuo miestelio – kalnuose. Vaikystėje knygos autorė gana retai susidurdavo su kitokiu, nei jai pristatė tėvai, išorės pasauliu. Skaityti ją išmokė vyresnysis brolis, kuris dar šiek tiek „ragavo“ tradicinės mokyklos, vėliau tas pats brolis skatino ją išlaikyti egzaminus tam, kad galėtų studijuoti viename iš mormoniškų (tokius tėvai, nors ir piktindamiesi, leido) koledžų. Keturi iš septynių šeimos vaikų taip niekada ir negavo tradiciniu laikomo išsilavinimo (trys iš jų taip ir liko gyventi tėvų namuose ir sekti jų idėjomis). Taros šeima gyveno atokų gyvenimą, todėl nei valstybė, nei aplinkiniai negalėjo „patikrinti“ kaip sekasi vaikams. Savo gimimo liudijimą Tara gavo būdama vienuolikos, todėl, atrodo, kad valstybei ji iki tol nė neegzistavo.

Stebina tai, kad Tara ir dar du jos broliai savo individualiomis pastangomis (netgi tėvams draudžiant) studijavo aukštosiose mokyklose. Tara galiausiai baigė doktorantūrą Kembridžo universitete. Nepaisant didelių pasiekimų jos kelias nebuvo paprastas: jai teko išgyventi didžiulį psichologinį virsmą tada, kai suvokė, jog tas pasaulis, kurį jai nuolatos kaip tikrą ir teisingą diegė tėvai, nėra toks, kuriame ji norėtų ir galėtų gyventi. Derėtų pabrėžti, kad T. Westover atvejis yra gana išskirtinis ir radikalus namų ugdymo kontekste, tačiau jo „grynumas“ ir „ryškumas“ padeda aiškiau suvokti kai kuriuos namų mokymo aspektus, kurie gali būti pavojingi: tiek asmeniui, tiek visuomenei.

Dažniausiai kritikuojant namų ugdymą akcentuojamas socialinis aspektas, t.y. vaikai, augę ir ugdyti tik namuose, vėliau gali turėti kiek daugiau problemų, norėdami įsilieti į socialinę aplinką. Jiems tiesiog trūksta socialinių įgūdžių, geresnio suvokimo apie tai, kaip veikia socialinės normos ir taisyklės. T. Westover su socialinės izoliacijos pasekmėmis susidūrė tada, kai atrado ryšį su kitais nei jos artimiausia šeima žmonėmis. Autobiografijoje ji dažnai pasakoja, kad nesugebėjo pabėgti nuo tėvų įtakos ir atsiverti tada, kai pirmą kartą paauglystėje įsimylėjo vaikiną. Jų santykiai nuolat buvo Taros tėvų ir brolių šešėlyje – ji tarsi niekada nesugebėjo atsisakyti tėvų jai darytos įtakos, bendravimo būdų, todėl galiausiai santykiai su nauju žmogumi nepavyko. Taros šeimos artumas vienas kitam ir savotiška izoliacija nuo išorinio pasaulio galiausiai neleido jai atsisakyti šeimoje priimtų vertybių ir užmegzti turiningo santykio su kitu asmeniu, kuris nepriklausė jų šeimai. Tiesa, socialinės izoliacijos aspektas gali būti lengvai išspręstas, jeigu tėvai sąmoningai užtikrina vaikų socializaciją su kitais: broliais, seserimis, savo draugais ir jų vaikais.

Kur kas svarbesnė šiuo atveju yra galima kultūrinė ir intelektualinė izoliacija. T. Westover autobiografijoje, matyt, bene ryškiausias to pavyzdys galėtų būti jos pirmas susidūrimas su Vakarų pasaulio istorija, kuri daugeliui atrodo savaime suprantama. Išlaikiusi egzaminus Tara įstojo į Mormonų bažnyčios finansuojamą privatų koledžą. Vienos paskaitos metu dėstytojas daug kalbėjo apie Antrojo pasaulinio karo metu vykusį Holokaustą. Paskaitos pabaigoje Tara pakėlė ranką ir paklausė, kas yra Holokaustas. Toks klausimas buvo nesuvokiamas nei aplink ją sėdėjusiems studentams, nei dėstytojui. Daugelis manė, kad Tara tiesiog neigia Holokaustą kaip tokį, tačiau ji iš tiesų nežinojo, nes niekada nebuvo susidūrusi su juo anksčiau: tai nebuvo piktavališkas elgesys, o veikiau paprasčiausias nežinojimas. Tara pasakoja, kad šis susidūrimas buvo jai skausmingas psichologiškai, nes privertė užklausti visus iki tol savaime suprantamais laikytus mąstymo pagrindus, taip pat ir tėvų „teisingą“ sprendimą nesuteikti jai galimybės mokytis valstybinėje mokykloje.

Šis pasakojimas nurodo į labai svarbią su mokymu apskritai susijusią problemą. Mokyklos tikslas, nors kartais ir jis gali būti sukritikuotas, yra suteikti daugiau mažiau panašų intelektualinį pagrindą žmonėms tam, kad jie galėtų tarpusavyje susikalbėti. Kitaip tariant, tam, kad visuomenė ir demokratija veiktų sklandžiau, reikalingas bent minimalus bendrai priimtų tiesų ir faktų rinkinys, kuris suteikia bendrą pagrindą, nuo kurio kiekvienas galime atsispirti. Radikaliai suprastas ir izoliacija paremtas ugdymas namuose gali tik sumažinti elementaraus susikalbėjimo galimybę.

Kalbant apie ugdymą namuose, galima kelti ir didinamos visuomenės poliarizacijos klausimą.Kaip jau minėta, gana didelis skaičius (daugiau nei pusė) tėvų savo vaikus nori ugdyti namuose dėl religinių ir moralinių priežasčių: taip jie tikisi įskiepyti jiems vertybes, kuriomis patys tiki. Svarbu, kad JAV namų ugdymas kartais yra išnaudojamas įvairiausių sąmokslo teorijų sklaidai: pavyzdžiui, plokščiosios žemės, evoliucijos teorijos paneigimo ar teorijos, kad skiepai nuo įvairių ligų kenkia žmogui ir turėtų būti uždrausti. Radikaliai tokiomis tiesomis tikintys tėvai nepasitiki valstybine švietimo sistema – ji jiems ir jų vaikams meluoja apie dalykus, kuriuos jie mano esant teisingus, o taip ir toliau formuojasi tam tikros už visuomenės ribų esančios „kitokio“ mąstymo salos.

Pati autobiografijos autorė nėra ypač skeptiška ugdymo namuose atžvilgiu. Ji akcentuoja, kaip ir daugelis, tėvų pasirinkimo galimybę. Aspeno institute vykusiame pokalbyje T. Westover pasakojo apie tai, jog ji turėjo savotišką laisvę gyvendama su savo tėvais ieškoti savo pašaukimo. Pavyzdžiui, būdama vos septynerių ji pirmą kartą išgirdo operos muziką. Vyresnysis brolis buvo tas žmogus, kuris supažindino su šiuo muzikos stiliumi.

Ji suprato, kad toks dainavimas nėra natūralus, jo reikia kažkur mokytis: vadinasi, egzistuoja pasaulis, kurį ji norėtų patirti ir kuris nėra jos namai bei gimtasis miestelis. Būsima rašytoja jautė didžiulę aistrą muzikai – dėl šios aistros ji stengėsi ieškoti būdų, kaip išeiti iš ją supančios aplinkos. Aistra muzikai nebuvo kelias į muzikantės karjerą, tačiau išjudino ją patirti pasaulį kitokį, nei jis jai buvo duotas.

T. Westover akcentuoja, kad tėvams ir mokyklai derėtų susimąstyti prieš užgniaužiant kokią nors vaiko aistrą ankstyvoje vaikystėje. Bet kokią aistrą, anot jos, labai sunku sukurti. Negali žinoti, kur aistra kokiam nors dalykui žmogų nuves, tačiau be meilės ir aistros iš tiesų sunku eiti į priekį. Knygos autorė pabrėžia, kad svarbu leisti vaikams gyventi mylint kokį nors dalyką. Šios rašytojos mintys verčia galvoti ir apie tai, jog dažnai mokyklinio gyvenimo gniaužtuose aistra įvairiems dalykams išnyksta – nes „prastai“ sekasi, nes kažkas šaiposi, nes kažkas sako, kad nesi „geras“. Tėvai, vaiką ugdydami namuose, turi bent teorinę galimybę tokią aistrą pastebėti ir puoselėti.

Tiek T. Westover istorija, tiek namų mokymo problema atveria nuolat politikoje tvyrančią įtampą tarp asmens laisvės (mokytis, kalbėti ir tikėti tuo, kuo tik nori, net jei tai yra „nesąmonė“ sociumo požiūriu) ir visuomenės  stabilumo ir saugumo, t.y. prielaidos, kad tam tikri apribojimai (šiuo atveju koks nors visiems aiškiai priimtinas faktų visetas) leidžia ir padeda jai egzistuoti ir funkcionuoti kaip visumai.