Ugioniai – baltų tikėjimo ir krikščionybės simbiozė autostrados užantyje

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Taigi kviečiu jus trumpam išsukti iš magistralės Kaunas–Klaipėda, kur visai šalia modernaus greitkelio atsiveria kiek kitokie keliai – keliai į tolimą, stebuklais apipintą praeitį.

Itin reikšminga baltų šventvietė

Šiandien pagrindiniai lankomi objektai Ugionyse – akmeninė Ugionių bažnyčia ir paslaptinga, nedidukė medinė koplyčia. Tačiau šios katalikų šventovės, kaip dažnai Lietuvoje ir pasitaiko, turėjo konkurencingą pirmtakę – toje pačioje vietoje buvusią ir šiandien istorikų itin reikšminga laikomą žemaičių šventvietę.

Šios šventvietės svarbą išduoda ne tik jau minėtas vietovardis su šaknimi „ug“ ar įspūdinga vietovė (nuo kalno atsiveria reto grožio panorama į Dubysos slėnį), bet ir vietos legendos: pavyzdžiui, žemaičių krašto tyrinėtojas Liudvikas Jucevičius yra užfiksavęs pasakojimą, kad 1413 m. Vytautas ir Jogaila sugriovė Ugionyse buvusį pagonių aukurą ir pradėjo krikštyti Žemaitiją.

Ir tai – dar ne viskas. Kai kurių istorikų spėjimu, būtent Ugionyse galėję būti taip ieškomų lietuviškų rašmenų pavyzdžių ant akmenų, tačiau jų, kaip ir kitur, esą nepavyko išsaugoti. Vis dėlto išliko į rytus tekantys šaltiniai ir jų naudojimo ritualai – tokie šaltiniai laikyti šventais ar netgi stebuklingais. Štai Vykinto Vaitkevičiaus studijoje „Alkai“ (2003 m.) užfiksuotas toks vietinės gyventojos pasakojimas: „Ugionei dabar rokujami už stebuklingą vietą. Arti bažnyczios yra szulinys koplyczčle apręstas, kurio vandu esąs stebuklingas. Kad kartą vale tą szulinį, tai ant jo dugno rado visokiu senovės pinigu, primėtytu mušu sentėviu ant aukos.“

Bažnyčia iš akmenų, skirtų kanalui

Dar vienas akcentas, spėjant, kad Ugionyse buvo baltų tikėjimo kultvietė, yra išskirtinis katalikų bendruomenės dėmesys šiai iš pirmo žvilgsnio atokiai ir nesvarbiai vietai. Pavyzdžiui, teigiama, kad 1657 m. virš Ugionių šaltinių pastebėtas kabantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas – tokie apsireiškimo scenarijai itin tendencingai pasikartoja būtent tose Lietuvos vietose, kuriose baltų religijos kultas buvo ypač stiprus ir, matyt, sunkiai išgyvendinamas.

Kad ir kaip būtų, naujasis tikėjimas ir čia paėmė viršų, ir po kiek laiko ant gražiojo šventvietės kalno išdygo bažnyčia, vėliau – ir koplyčia. Pirmųjų statinių atsiradimą nuspėti sunku, tačiau anksčiausiai fiksuojama data – 1611 m., kai Ugionyse atsirado evangelikų bažnyčia. Na, o tai, ką matome šiandien – jau XIX a. pradžios liaudies architektūros su pretenzija į klasicizmą bažnytėlė.

Nors teoriškai ši bažnyčia nėra kuo nors ypatinga, daug klausimų ir naujų legendų kuria keista jos pastatymo kryptis – pagrindinis įėjimas su kolonomis žvelgia ne į kaimelį, o į kalno skardį, tartum mėgdžiotų buvusios šventvietės suplanavimą. Dar viena įdomi detalė – stačiakampiai tašyti akmenys, kurie į bažnyčios sienas papuolė iš kito objekto, nebaigto statyti Ventos–Dubysos kanalo.

Šaltinis po bažnyčios kojomis

Vis dėlto daugiausia smalsuolių pritraukia ne Ugionių bažnyčia, o visai šalia esanti medinė Ugionių koplyčia. Kadaise į čia vykstančius atlaidus susirinkdavo net iki 10 000 maldininkų, atvykdavusių aplankyti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos ir pasisemti vandens iš šventų šaltinių.

Šiandien vieta kiek primiršta: į koplyčią nuo bažnyčios veda paslaptingas senas takelis – jau einant juo galima pamatyti, kaip pro atvertas koplyčios duris viduje spindi rožančiai, kuriais nukabinėta Marijos skulptūra. Šalia skulptūros – ir keletas puodelių, kurie skirti pasisemti vandens iš minėto po koplytėle tekančio šventojo šaltinio.

Vietiniai tiki, kad šaltinis gydo nuo įvairių ligų ir suteikia jėgų net sunkiausiais atvejais. Norint paprašyti daugiau, galima palikti auką ir įrašyti prašymą Marijai į knygą. Šį kartą norą turiu ir aš, parašau: „Noriu, kad baigtųsi karas Ukrainoje.“