2021 06 13

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ūglyje – didingo kedro galia

Libano kedras. Olivier BEZES / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Šio sekmadienio pirmajame skaitinyje Viešpats per pranašą Ezechielį metaforiškai pažada atstatyti Izraelį su būsimuoju Mesiju: „Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės, pats jį įdiegsiu“ (Ez 17, 22–17, 23).

Šis ūglis – „kaip šaknis sausoje žemėje“ (Iz 53, 2), nes Dievo Tarnas buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme Jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas… Nors žmonės, nepažindami Jėzaus (dėl tariamo Jo menkumo), Jį atmetė, bet Dievas savo Sūnų išaukštino. Visagalis bylojo: Aukštajame Izraelio kalne jį pasodinsiu, kad krautų pumpurus, neštų vaisius ir taptų didingu kedru.

Jėzus – mikroskopinis Dievas Mergelės Marijos įsčiose ir viešpataujantis Valdovas kiekvienoje nuolankioje žmogaus širdyje, kai tikintieji Jį priima kaip vienintelę bei egzistencinę savo gyvenimo atramą. Dievo karalystės palyginimas su sėklomis, kurias žmogus beria dirvon, yra nuoroda į Atpirkėją, kuris pats tapo „tarytum mažiausiu garstyčios grūdeliu“ (plg. Mk 4, 31), kad užaugęs taptų didingiausios malonės medžiu, nepalyginami aukštesniu nei dabar Kalifornijoje žaliuojanti sekvoja (beveik 116 metrų aukščio!), nes Jam nėra lygių.

Iš vos pastebimos sėklelės užaugusio milžiniško medžio šakose atskridę padangių sparnuočiai suko lizdus (Mt 13, 32). Tai – vaizdinė užuomina į Dievo Karalystės visuotinumą bei jos veiksmingumo galybę, kurios ištakų ieškome Mesijuje. Kai Jis dėl mūsų kybojo ant kryžiaus, Jo išskėstos bei prikaltos rankos – ne kapituliuojančio bejėgiškumo įrodymas, bet jos netrukus įvykusio Velykų „sprogimo“ potencialo simbolis, kai iš Prisikėlusiojo Širdies išsidriekė plačiausio gailestingumo šakos, apglėbusios visus žemės gyventojus.

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nuo šiol nė vienas žmogus, net sunkių išbandymų ištiktas, nukreipęs maldingą žvilgsnį į Kančių Vyrą, nebeturėtų nė mažiausio dingsties taip ar panašiai pagalvoti: „Aš Kristui nerūpiu!“ Tačiau jei asmuo, nors trumpai praradęs budrumą, pakliūtų į savo nusiminimo pinkles, kurios stabdo malonės veikimą ir aukštyn kojomis apverčia objektyvią gyvenimo tikrovę – tada, kai atsitokės ir suvoks savo suklydimą, bus Šventosios Dvasios paskatintas su tikėjimu kad ir šiais žodžiais melstis: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes labai gailiuosi savo neištikimybėmis Tave įžeidęs… Viską pradedu iš naujo; Jėzau, stiprink mano ryžtą sekti Tavimi!“

Tik atgailaujanti žmogaus širdis pritraukia Jėzaus artumą ir atveria Dievo Karalystės vartus. Juk niekas neartėja prie Jėzaus nesiartindamas prie visko, kas priklauso Jam. Jėzus ne tik tapatinasi su Dievu Tėvu Dievo Dvasioje: Aš ir Tėvas esame viena, bet tam tikra prasme Jis yra Dangaus šerdis ir tikrasis visų giliausių mūsų troškimų Išpildytojas, nes visi dalykai, kurių trokštame, pagal Dievo valią yra nuo pirmųjų žmonių sukūrimo mums suteikti. Viešpats yra amžinas, ir Jo kuriančios mintys nepavaldžios laikui. Tad pagal Jo iš anksto numatytus planus kaskart norėti (tai – irgi malonė) savo gyvenimo būdu patikti Jam – iš tiesų savo būtyje įtvirtinti paradoksaliai jau amžinybėje išsipildžiusį Biblijos pažadą.

Dievo Karalystė ne tik dėl Jėzaus įvykdyto Atpirkimo yra jau mums padovanota, bet netgi mes galime save ten pamatyti, kai prisimename Rašto žodžius: Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo (…), prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi. Tai nereiškia, kad be asmeninių pastangų mes pasieksime Dangų. Per daugybę vargų mes turime įeiti į Dievo Karalystę. Kai po mirties peržengsime amžinybės slenkstį, nemirtingasis Karalius nulems mūsų Ateitį, kiekvieną klausdamas: „Ar pas mane ateini apsivilkęs vestuvių drabužiu?“ Įžengimo į Dievo Karalystę sąlyga bus ne mūsų žodžiai, kuriais norėsime gražiai save apibūdinti, bet grynai mūsų tikėjimo darbai…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Grūdeliui niekas neskiria būsimos pergalės vainiko. Kaip nėra priimta sveikinti motinos įsčiose užsimezgusios gyvybės (nors embrionas jau realiai turi pirminę žmogaus gyvybės formą, už kurią dėkojama Kūrėjui), taip niekas ką tik gimusiam vaikeliui neduoda medalio, kurį jis po keliolikos metų laimės, kai pirmas perkirs bėgimo take finišo juostelę… Tikrieji laimėjimai yra užprogramuoti gyvenimo grūde (žr. Mk 4, 26), kuris iš pažiūros yra toks mažas, jog, užuot pasėtas, kad ilgainiui duotų vaisių, gali būti lengvai žmonių sutryptas. Tik visažinis Dievas iš anksto vainikuoja grūdą, nes mato, koks jis bus vaisingas.

Taigi visa esybe siekime teisumo, nes būtent teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu