Ugniagesyba teisės vakuume

Kokių situacijų kildavo dėl to, kad nebuvo ugniagesių veiklos teisinio reguliavimo? Kodėl Lietuvos ugniagesiams buvo taip reikalingas Ugniagesybos įstatymas? Ir svarbiausia: kaip tokia specifinė padėtis formavo visuomenės požiūrį į ugniagesius, kaip šiuo aspektu tas santykis keitėsi laikui bėgant ir bandant vienaip ar kitaip teisiškai reguliuoti ugniagesių veiklą? Tai pagrindiniai klausimai, į kuriuos bandoma atsakyti šiame tekste.

1926 m. rugpjūtį viename Lietuvos ugniagesių savaitraščio „Lietuvos gaisrininkas“ puslapyje buvo aprašyti du įvykiai, kurie akivaizdžiai demonstravo, ką sukėlė Ugniagesybos įstatymo nebuvimas. Tų metų liepos 13 d. kilęs miško gaisras prie Viekšnių (tuomet priklausiusių Mažeikių apskričiai, dabar – Mažeikių rajonui) pasiglemžė puspenkto hektaro jauno miško. Paaiškėjo, kad Viekšnių ugniagesių komanda (tekste nepatikslinama, kokio tipo komanda, tačiau iš konteksto aišku, kad savanorių – apie tai kiek vėliau) nenusiteikusi vykti gesinti gaisrų už miestelio ribų: Viekšnių ugniagesiai atsisakė vykti į miško gaisrą, kuris įsiplieskė viso labo 2 kilometrų atstumu nuo miestelio, liepsnas užgesino vietos gyventojai ir iš už 15 kilometrų atvykusi Mažeikių geležinkelio ugniagesių komanda.

Analogiška situacija susiklostė po penkių dienų – tuometinei Ukmergės apskričiai priklausiusiame Mimainių kaime (dabar – Jonavos r.) kilo didelis gaisras, kurio galutinis rezultatas – sudegę devyni gyvenamieji namai ir penkiolika kitų trobesių. Išsiplėtusį gaisrą gesino aplinkinių kaimų gyventojai, tačiau jiems trūko elementariausių gesinimo įrankių – vandens kibirų ir kablių ardyti degančioms konstrukcijoms. O kur ugniagesiai? Atsisakė atvykti. Į gaisro vietą kviesta Šėtos savanorių ugniagesių komanda atsisakė tai daryti. Rezultatai – devynios šeimos, likusios be pastogės. Trobesiai buvo neapdrausti¹. Panašių pavyzdžių per visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį galima rasti ir daugiau.

Žvelgiant iš šimtametės perspektyvos, tokie ugniagesių atsisakymai vykti į gaisrą atrodo nesuvokiami. Visa tai – dėl neatpažįstamai pasikeitusios teisinio reguliavimo situacijos: šių dienų ugniagesybą reguliuojantys įstatymai įpareigoja ugniagesius vykti į gaisrus ir juos gesinti (žr. Lietuvos Respublikos Priešgaisrinės saugos įstatymo 17 str. 1 d.). Šiais laikais ugniagesiams nevykti ir negesinti gaisro reiškia pažeisti Priešgaisrinės saugos įstatymą, t. y. neįvykdyti įstatymo numatytų pareigų. Šiandienos Lietuvoje už tai gresia baudžiamoji atsakomybė – pagal LR Baudžiamojo kodekso 229 str. („Tarnybos pareigų neatlikimas“) – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Šiandienėje Lietuvoje tiek minėtieji Viekšnių, tiek Šėtos ugniagesiai sėstų į teisiamųjų suolą.

Tarpukario ugniagesybos teisinio reguliavimo nebūtis sukėlė ir kitą problemą: smulkios provincijos ugniagesių komandos tapdavo priklausomos nuo jas finansuojančių savivaldybių, o šios savu ruožtu ne visai atsakingai naudojosi šia padėtimi. Neprisistatęs ugniagesybos veikėjas 1930 m. rugsėjį viešai skundėsi, kad savivaldybės provincijos komandoje ugniagesių vadovais – brandmajorais – skiria ne senus ir prityrusius ugniagesius, o sau palankius asmenis, kartais nieko bendro neturinčius su ugniagesyba. „Vienas iš didžiausių ugniagesybos trūkumų Lietuvoje yra tas, kad mūsų ugniagesių organizacijos turi labai mažai autoriteto ir labai mažai teisių“, – situaciją apibendrino nepasirašęs ugniagesys².

Kadangi ugniagesių teisės buvo ribotos, kartais kildavo įvairių konfliktų su gyventojais. Net ir šiais laikais retkarčiais pasitaiko, kad, atvykus ugniagesiams, degančio statinio savininkai įvairiai trukdo gesinimo darbus – dažniausiai, matyt, dėl pragmatizmo: visiškai sudegusį statinį (pavyzdžiui, kokią seną klėtį) savininkui bus lengviau nugriauti negu pusiau apdegusią, pusiau išlikusią apgriuvusią nuodėgulių krūvą.

Tokiu atveju, kai gyventojai trukdo ugniagesiams dirbti, į įvykio vietą paprastai kviečiama policija, kad sutramdytų trukdytojus. 1930 m. spalį Stakliškėse (dabar – Prienų r.) užsidegusią pirtį atvykusiems ugniagesiams gesinti trukdė vestuvių dalyviai – pasirodo, kad toje sodyboje kaip tik buvo švenčiama. Vestuvininkai užpuolė ugniagesius ir atėmė iš jų kobeklius (ugniagesių naudojamas ilgas kartis su geležiniais kabliais – degančioms konstrukcijoms ardyti). Kilo aršus konfliktas, ir jį išsprendė tik pasirodžiusi vietos policija – laimė, apsieita be aukų, nors tarp įsidūkusių šventėjų buvo ir ginkluotų peiliais. „Prie progos kilo klausimas, kaip elgtis ateityje kilus panašiam atsitikimui“,– ugniagesių bendruomenės viešai klausė šį įvykį aprašęs ugniagesys korespondentas³. Jeigu būtų buvęs pakankamas ugniagesybos teisinis reguliavimas, tokių klausimų ugniagesiams nebūtų kilę. Tačiau reguliavimo nebuvo, ir šventojo Florijono kariuomenė buvo palikta užsiimti improvizacijomis.

Tokių improvizacijų pavyzdžiu galima įvardinti, matyt, ne per rečiausiai praktikuotą susirinkusių žioplių išvaikymą apipurškiant vandeniu gaisriniais švirkštais. 1924 m. Kaune, gesinant užsidegusį vaistų sandėlį, toks veiksmas padėjo išsklaidyti gesinimą trukdančius žiūrovus⁴, o 1931 m. Kazlų Rūdoje per pratybas vandeniu apipurškus trukdančius žiūrovus, šie susibūrė į grupę ir ėmė mušti ugniagesius – vėl teko įsikišti policijai⁵. Pasitaikė ir pavojingo kerštavimo ugniagesiams atvejų – 1933 m. Tauragėje nežinomi asmenys imitavo gaisrą, o į jį vykusi ugniagesių mašina pakelėje užsidegė – paaiškėjo, kad piktavaliai buvo įkišę į automobilio karbiuratoriaus išeinamąjį vamzdį skudurą, sumirkytą degiame skystyje⁶.

Visgi ne tokie pavieniai chuliganizmo ar ugniagesių inventoriaus naikinimo atvejai buvo pagrindinis paskatas teisiškai reguliuoti ugniagesybą. Dar 1926 m. pavasarį Lietuvos ugniagesių sąjungos taryba paviešino jų parengto ir įstatymų leidimo įstaigai pateikti manomo Ugniagesybos įstatymo projektą. Analizuojant jo punktus, galima suprasti pagrindines problemas, kurias turėjo spręsti šis teisės aktas. 2-asis projekto straipsnis numatė, kad prie Vidaus reikalų ministerijos turėjo būti įsteigta Ugniagesybos valdyba (užbėgant įvykiams už akių, reikia pasakyti, jog iki pat sovietinės okupacijos nieko panašaus nebuvo padaryta – prie VRM tebuvo vienintelis pareigūnas: referentas gaisrų klausimais).

Nepaisant dviejų įstatymo projektų ir nuolatinio ugniagesių kalbėjimo apie Ugniagesybos įstatymo būtinumą, šis liko tik žodžiu – netapo kūnu.

8-asis straipsnis numatė ugniagesių organizacijų struktūrą: nuo valdžios ugniagesių organizacijų (išlaikomų valstybės lėšomis – tarytum savotiškas šiandienės VPGT atitikmuo) iki savivaldybių, savanorių, privačių bei privalomų organizacijų (privalomos ugniagesių organizacijos turėjo būti steigiamos tose vietovėse, kur nėra jokių ugniagesių komandų, jas išlaikyti turėjo savivaldybės). 14-asis straipsnis numatė, kad visos miestų, apskričių, valsčių savivaldybės privalo ugniagesybos reikalams skirti ne mažiau kaip 10 proc. metinio biudžeto.

21-asis straipsnis numatė, kad gaisro metu visi ugniagesiai, valdžios įstaigos, policija ir piliečiai turi klausyti ugniagesių viršininko (ar jo pavaduotojo) nurodymų. 24-asis straipsnis žengė dar toliau: kad gaisro metu visi vyrai (nuo 18 iki 45 metų amžiaus) turi padėti ugniagesiams pumpuoti vandenį, be to, privaloma įsileisti ugniagesius į privačias patalpas. 29-asis straipsnis bylojo, kad gaisro metu ugniagesiai gali naudotis visomis vietinėmis susisiekimo priemonėmis (arkliais, automobiliais ir t. t.). Privatiems transporto priemonių savininkams už tai turėjo būti atlyginta iš savivaldybės biudžeto.

30-asis straipsnis numatė, kad ugniagesių komandos neturėjo būti apmokestinamos. 32-asis ir 33-iasis įstatymo projekto straipsniai numatė ugniagesių draudimą nuo žūties ar sužalojimų – visa draudimo našta turėjo rūpintis valstybė, savivaldybės arba privačių ugniagesių komandų steigėjai⁷.

Apibendrinant – toks Ugniagesybos įstatymas, jei jis būtų buvęs priimtas, būtų suteikęs ugniagesiams Lietuvoje plačias teises. Tačiau įstatymas priimtas nebuvo. 1935 m. pabaigoje buvo parengtas dar vienas Ugniagesybos įstatymo projektas – šįkart gaisro gesinimo prievolę siūlyta uždėti visiems vyrams nuo 18 iki 55 metų (numačius galimybę atsipirkti nuo šios prievolės sumokėjus savivaldybės nustatytą metinį mokestį ugniagesybai remti). Taip pat buvo aiškiai apibrėžta, kad ugniagesiai pagalbą gyventojams teikia nemokamai, taip pat privalo teikti pagalbą tiek komandos veikimo ribose, tiek už jos ribų⁸. Nepaisant to, įstatymas nebuvo priimtas, ir ugniagesiai liko teisiniame vakuume.

„Kad ugniagesybos įstatymas reikalingas, o jo išleidimas yra būtinas, kad šis klausimas yra tiek pribrendęs, jog ilgiau laukti iš tikrųjų jau nebegalima, apie tai mūsų ugniagesių šeimoje net kalbėti, rodos, įkyrėjo. Bet prie tos išvados dar nepriėjo tie, nuo kurių šio įstatymo išleidimas pareina“, – 1933 m. spalį bumbėjo akronimu B. B. pasirašęs ugniagesybos veikėjas⁹.

„Įstatymui greičiau pasirodyti yra reikalingas tam tikras jo išpopuliarinimas, visuomenės opinijos palenkimas. Tai tiesa. Darbas yra įstatymas. Jei sugebėsim visuomenei darbu įrodyti, kaip svarbi yra ugniagesyba, tuomet pelnysim prielankumą, simpatiją, o kartu ir vyriausybės paramą įstatymo pavidale. Tvirtos ir nepalaužiamos valios darbas sukurs įstatymą“, – 1935 m. birželį vylėsi kapitonas A. Petruškevičius¹⁰.

„Eilė metų spaudoje ir ugniagesių kongresuose keltas ugniagesybos įstatymo reikalingumas vėl yra aptilęs. Rodos jis jau nereikalingas ir nenaudingas. Dabar tiek turime svarbesnių reikalų kaip ugniagesyba… Ugniagesybos įstatymas gali laukti savo eilės“, – liūdnai pripažino ugniagesybos veikėjas Andrius Andzevičius 1939 m. spalį¹¹.

Nepaisant dviejų įstatymo projektų ir nuolatinio ugniagesių kalbėjimo apie Ugniagesybos įstatymo būtinumą, šis liko tik žodžiu – netapo kūnu.

Šio įstatyminio kūno nesulaukiantiems Lietuvos ugniagesiams beliko tik tradiciškai pavydžiai žvelgti į estus (Estijoje Ugniagesybos įstatymas priimtas dar 1924 m.¹²) ir netgi latvius (Latvijoje Ugniagesybos įstatymas priimtas 1930 m.¹³), taip pat džiaugtis vietinėmis iniciatyvomis, pavyzdžiui, 1922 m. Panevėžio apskrities valdybos išleistu privalomu įsakymu, nurodančiu valyti kaminus, nepalikti vaikų vienų namie, kiekviename kieme įrengti šulinį ar statinę su vandeniu, kiekviename kieme turėti kirvį ir kablį, o kiekvienoje dešimtyje kiemų – statinę vandeniui vežti į gaisro vietą.

„Ištikusį gaisrą turi gesinti visi to miestelio, sodžiaus ir apylinkės gyventojai, netik patys, bet ir su savo arkliais“, – šviesmečiais Pirmosios Lietuvos Respublikos teisinę mintį ugniagesybos klausimu lenkė Panevėžio savivalda¹⁴.

Pažangų įsakymą, numatantį įpareigoti gyventojus įsigyti ir laikyti ugniagesybos įrankius, 1935 m. paskelbė Šiaulių apskrities taryba. „Taip energingai rūpindamiesi priešgaisrine apsauga pakelsime viso krašto gerovę“, – savivaldoje pasirodančias ugniagesybos teisinio reguliavimo iniciatyvas palankiai įvertino ugniagesių veikėjas V. Baltrimas¹⁵. Negimstant centralizuotam Ugniagesybos įstatymui, kovotojams su ugnimi beliko džiaugtis pavienėmis savivaldos iniciatyvomis ir tikėtis, kad šios taps masinės.

Šioms ugniagesių viltims buvo nelemta išsipildyti – savivaldos iniciatyvos liko pavienės, o įstatymų leidėjai iki pat sovietinės okupacijos taip ir nesugebėjo išleisti Ugniagesybos įstatymo. 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nutiko tai, ko galima buvo tikėtis – sovietai inkorporavo Lietuvą į savo ugniagesybos sistemą: tų metų lapkritį paskelbtose Priešgaisrinių priemonių taisyklėse didžiausias dėmesys buvo skirtas gaisrų profilaktikai (pavyzdžiui, ugniagesių komandėlių organizavimas kiekvienoje pramonės įmonėje, periodiškas dūmtraukių valymas, geležinių kopėčių tvirtinimas prie visų bent trijų aukštų pastatų ir pan.).

Sovietai visuomenės santykį su ugniagesyba staigiai suktelėjo ugniagesių profesionalizacijos link – apie visuomenės dalyvavimą gesinant gaisrus buvo nebekalbama, gyventojai teturėjo dvi užduotis – laikytis priešgaisrinės apsaugos reikalavimų (t. y. iš esmės nesukelti gaisro) ir gaisrui visgi kilus skubiai kviesti ugniagesių komandą¹⁶.

Tiesa, toks ugniagesybos įstatymas buvo labai vienpusiškas, nes nepalietė daugelio svarbių gaisrų gesinimo klausimų, ir gyvenimas netruko tai įrodyti: 1941 m. gegužę, kilus gaisrui Žeimelio (dab. Pakruojo r.) apylinkėse, vietos ugniagesiai susidūrė su ta pačia problema, kaip ir per praėjusius du dešimtmečius: kaip rasti arklį, kuris galėtų nutempti ugniagesių mašiną (motosiurblį) į gaisro vietą? Arklys buvo rastas atsitiktinai (paimtas iš pro šalį važiavusio valstiečio), į gaisrą nuvykta pavėluotai, ugniagesių žarnos pasirodė trūkusios, ir gaisrą teko užgesinti vietiniams gyventojams kibirais¹⁷. Iš tokių istorijų akivaizdu, kad bent jau pirmuoju sovietmečiu ugniagesybos reikalai išliko teisiškai nesureguliuoti.

Atrodo, kad išsamesnis teisinis reguliavimas įtvirtintas tik pokariu, kai 1945 m. sausio 20 d. LSSR liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, numatantį LSSR priešgaisrinės apsaugos sustiprinimą: iš jo matyti, jog didelis dėmesys skirtas kaimo vietovių priešgaisrinei apsaugai – galop įtvirtinti dar 1939 m. lapkritį SSRS liaudies komisarų tarybos priimti Kaimo gyvenamųjų vietovių gaisrinės apsaugos nuostatai. Šįsyk jau atsirado nurodymų iš valsčių biudžeto finansuoti valsčių ugniagesių komandų viršininkų ir motoristų atlyginimus, numatyti vietos gyventojų budėjimą prie gaisrinių, budėjimo su arkliais eilę ir kitus dalykus¹⁸.

Sovietiniams okupantams, atrodo, pavyko padaryti tai, ko nepavyko Nepriklausomos Lietuvos įstatymų leidėjams – teisiškai sureguliuoti ugniagesybą: nors ir pagal sovietinį modelį, nors ir ne iškart, tačiau tai buvo padaryta – visi tarpukario Lietuvos ugniagesybos veikėjų rengti projektai ir įdirbis teisinio reguliavimo srityje išsisklaidė istorijos ūkanose nepalikdami jokio ryškesnio pėdsako.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje susiklosčiusi teisinio ugniagesybos reguliavimo nebūties situacija yra paradoksali ir daug pasakanti. Viena vertus, akivaizdu, kad aktyvi Lietuvos ugniagesybos veikėjų pozicija – siekti ugniagesybos įstatymo – daugelį metų atsimušdavo it žirniai į įstatymų leidėjų nugaras. Kodėl pastarieji negebėjo sukurpti bent kažkokio ugniagesybos įstatymo, šio teksto autorius aiškaus atsakymo neturi. Žinant, kad aplinkinėse valstybėse ugniagesybos įstatymai galiojo, problemos šaknys, ko gero, buvo ugniagesių nuolat kelta finansavimo problema, taip pat tuometinių Lietuvos ugniagesių tautinė sudėtis.

Taip – būtent tautinės ugniagesių sudėties klausimas taip pat galėtų būti daug ką paaiškinantis. Žvelgiant į tarpukario šaltinius, akivaizdu, kad tarp skirtingo tipo ugniagesių komandų vyravo nemaža trintis. Provincijos savanorių komandos, kuriose žymią dalį ugniagesių sudarė žydų tautybės asmenys, neretai konfliktuodavo su šaulių ugniagesių komandomis, kuriose dominuodavo lietuviai. Tarpusavio konfliktų kildavo įvairiose srityse. Pasitaikydavo ir atvejų, kur ugniagesybos įstatymas, jei toks būtų buvęs išleistas, problemas būtų išsprendęs. Tačiau tema apie Pirmosios Lietuvos Respublikos ugniagesių tautinę sudėtį ir dėl to kilusias įtampas – kitam šio straipsnių ciklo tekstui.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, tarpukario ugniagesybos teisinis vakuumas buvo žalingas ugniagesių bendruomenei – visuomenė į teisinio reguliavimo stygių išgyvenančius gelbėtojus žiūrėjo kaip į kažkokius beteisius mėgėjus, užsiimančius įvairiomis (ir ne visada sėkmingomis) improvizacijomis. Savaime aišku, kad dabartinė situacija – kai ugniagesyba yra gerai ir išsamiai teisiškai sureguliuota – kelia ugniagesių gelbėtojų kaip institucijos prestižą visuomenės akyse. Ir tai – išsamus ir sklandus teisinis ugniagesybos reguliavimas – galėtų būti vienas iš argumentų, paaiškinančių šiandienį ugniagesių gelbėtojų populiarumą.

1 Gaisrai, in: Lietuvos gaisrininkas, 1926, nr. 8, p. 87.

2 Gerbkite ugniagesius, ibid., 1930, nr. 8–9, p. 2.

3 Gaisrai, ibid., 1930, nr. 12, p. 6-7.

4 Gaisras, ibid., 1924, nr. 10, p. 112.

5 Kiti apie mus, ibid., 1931, nr. 7, p. 18.

6 Ugniagesiai spaudos veidrodyje, in: Ugniagesys, 1933, nr. 7, p. 15.

7 Ugniagesybos įstatymo projektas, in: Lietuvos gaisrininkas, 1926, nr. 3, p. 21–23.

8 V. Marcinkus, Paruoštas ugniagesybos įstatymo projektas, in: Ugniagesys, 1935, nr. 12, p. 3–5.

9 B. B., Ugniagesybos įstatymas, ibid., 1933, nr. 10, p. 8–9.

10 A. Petruškevičius, Per darbą ir triūsą sukursim ugniagesybos įstatymą, ibid., 1935, nr. 6, p. 7–8.

11 Andrius Andzevičius, Kada pagaliau sulauksime ugniagesybos įstatymą? Ibid., 1939, nr. 10, p. 11–12.

12 Estijos ugniagesybos įstatymas, ibid., 1933, nr. 11, p. 6–10.

13 Naujas Latvijos ugniagesybos įstatymas, in: Lietuvos gaisrininkas, 1931, nr. 8, p. 12–14.

14 A. Petruškevičius, op. cit.

15 V. Baltrimas, Sektinas pavyzdys, ibid., p. 7–8.

16 Taisyklės priešgaisrinėms priemonėms Lietuvos TSR pramonės bei prekybos įmonėse, naftos produktų sandėliuose, elevatoriuose, gyvenamose ir kitokiose miestų, miestelių, kaimų ir sodybų patalpose, in: Tarybų Lietuva, 1940-11-06, nr. 32, p. 8.

17 „Šaunūs“ ugniagesiai, in: Tiesa, 1941-06-13, nr. 144, p. 8.

18 LSSR Liaudies Komisarų Tarybos 1945 m. sausio 20 d. nutarimas nr. 23 („Dėl Lietuvos TSR miestų, kaimo gyvenamųjų vietovių ir pramonės įmonių priešgaisrinės apsaugos sustiprinimo“), in: LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 25, l. 111–113.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Susiję:

Darius Indrišionis

15 min

Iš kur ta meilė ugniagesiams? Pradiniai samprotavimai

Kostas Kajėnas

Jurgita Jačėnaitė

Martynas Stankevičius

20 min

Lietuvis, dalyvavęs gelbėjimo darbuose Turkijoje po žemės drebėjimo: sunku perteikti skausmą, įtampą, kvapus

Vytenis Radžiūnas

8 min

Ugniagesių viršininkas: kada tikrai sunku ir kodėl jais pasitikima labiausiai

Tomas Sušinskas

4 min

Dievui garbė, artimui pagalba