Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ugnis į štabus: Rusija kovoja su gimdyvėmis, kūdikiais ir senukais

Nadia ir Nataša pjauna malkas kaime, esančiame netoli fronto linijos, Chersono šiaurėje, Ukrainoje, 2022 m. lapkričio 5 d. Hannibalo Hanschkės / EPA-EFE nuotrauka

Vitalijus Portnikovas yra Ukrainos žurnalistas ir politikos publicistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas. Jo komentaras originaliu pavadinimu „Ugnis į štabus“ buvo publikuotas Graniru.org 2022 m. lapkričio 24 d. Iš rusų kalbos vertė Michalina Bočiarova.

Nuo pat pirmųjų Vladimiro Putino karo prieš Ukrainą dienų Rusijos politikai ir propagandistai ne kartą grasino smogti „sprendimų priėmimo centrams“ tuo atveju, jei Ukraina nekapituliuos, jei ir toliau priešinsis prievartautojams, žudikams ir plėšikams, atėjusiems į jos žemę įsakius valdovui, apsvaigusiam nuo pinigų ir kraujo.

Ir dabar šie grasinimai įgyvendinami. Įsakyta apšaudyti štabus, „sprendimų priėmimo centrus“. Bet kuriuos?

Kyjive gyvenu netoli gimdymo namų. Šalia esančios parduotuvės pardavėja pasakojo, kad buvo masiškai perkamas vanduo – po dar vienos raketų atakos gimdymo namuose jo neužtenka. Tai ir yra tas štabas, į kurį taikosi Vladimiras Putinas. Tai ir yra tas „sprendimų priėmimo centras“, kurį jie nori sunaikinti. Rusija kariauja su gimdyvėmis. Rusija kariauja su kūdikiais. Rusija kariauja su bejėgiais senukais, kuriuos ji nori palikti šaltyje ir tamsoje, kuriuos ji verčia klibinkščiuoti per ledą į siurblines vandens ir valandų valandas stovėti šaltyje. Kokia baisi, žiauri šalis, praradusi net žmogiškumo likučius!

Taip, būtent šalis. Žinoma, lengva pasakyti, kad dėl viso to kaltas tik Putinas. Tačiau Rusijos visuomenės mirtinos tylos fone, abejingumo tos mažumos, kuri vis dar drįsta pasisakyti prieš karą, likimui fone, džiaugsmingų televizijos pranešimų apie tai, kad Ukrainoje nebėra elektros ir vandens, fone šis sistemingas kaimyninės šalies naikinimas – nacionalinis nusikaltimas.

Vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo tvirtino nieko nežinoję apie Hitlerio žiaurumus, apie koncentracijos stovyklas, apie Holokaustą. Sąjungininkai surengė jiems ekskursijas, ir jie alpo. Iš tiesų koncentracijos stovyklos nebuvo rodomos per televiziją, per radiją nebuvo pranešama apie Holokausto aukų skaičių. Buvo galima ne tik nežinoti. Buvo galima apsimesti, kad nežinai.

Rusams taip nepavyksta. Jie Holokaustą stebi tiesioginiame eteryje – ir arba džiaugiasi, arba bando perjungti kanalą į kokį nors malonesnį vaizdą. Mano buvusi kolegė, dirbusi vienoje iš demokratiškiausių pastarojo meto medijų, nusipelniusi teatro kritikė, apkeliavusi visą Europą, pirmosiomis karo dienomis, kai raketos krito ant ukrainiečių moterų ir vaikų galvų, apgailestavo, kad europiečiai dabar nenori klausytis Piotro Iljičiaus Čaikovskio muzikos.

Ir man kilo logiškas klausimas: kodėl tokie žmonės kaip ji apskritai ėjo į teatrus ir koncertus, liejo ten ašaras ir sielojosi dėl išgalvotų personažų skausmo, o kai Rusija pradėjo griauti tikrų, gyvų žmonių gyvenimus – Gruzijoje, Kryme, Donbase, o dabar ir visoje Ukrainoje, taip pat ir Moldovoje, – jie tiesiog užsičiaupė ir pradėjo sielotis dėl Čaikovskio likimo.

Nereikia. Čaikovskis seniai mirė, jūsų proseneliai saugiai jį palaidojo, kaip ir visus, kuriais dabar be perstojo žavitės. Ir jei visi šie rusų tautos didvyriai staiga prisikeltų, jūs vėl siųstumėte Puškiną pas Dantesą, Dostojevskį – ant ešafoto, o Čaikovskį pagal naujos moralės dvasią – į koloniją už gėjų propagandą.

Bet dabar jūs žudote tuos, kurie dar gyvi. Kiek dar negimusių Čaikovskių sunaikino jūsų raketos ir jūsų durtuvai? Kokiam skaičiui vaikų neleidote gimti, kiek moterų nuskriaudėte, kiek nusikaltimų dar ruošiate – visiems nekaltiems žmonėms?

Ir kalbama ne apie kolektyvinę atsakomybę, kuria aš netikiu. Kalbama apie kolektyvinį abejingumą. Kai karas pasibaigs, Rusija dešimtmečius gyvens su šio abejingumo gėda. Gėdos teritorija prasidės prie pat jos sienų. Ne Čaikovskis, o Buča bus pagrindinis Rusijos „kultūrinis“ pasiekimas.

Žmogus, kuris per televiziją žiūri ir džiaugiasi, kai į tamsą pasineria Kyjivas ar Charkivas, kuris žino, kad jo pagyvenęs sergantis giminaitis slidinėja ledu vandens, kad ką tik pagimdžiusi draugė bando sušildyti kūdikį šaltame bute – ir tyli ar piktinasi, dėl ko jie ten užsispyrę ir nepasiduoda, – nustoja būti žmogumi.

Baisu gyventi šalia plėšrūnų gaujos.

Iš rusų k. vertė Michalina Bočiarova.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien