Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 04 11

Paulius Jokimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Ukraina ir 2018 metų Maskvos ir Konstantinopolio schizma (I). Konflikto šaknys

Maskvos patriarchas Kirilas ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. EPA nuotrauka

„2018 metų Maskvos ir Konstantinopolio schizma“ – ko gero, būtent tokiu pavadinimu šis įvykis įeis į istoriją. Nors Maskvos atstovai iš pradžių stengėsi palaikyti priemonių laikinumo įspūdį, schizmai sukanka jau ketveri metai, ji plečiasi ir, panašu, gali likti ilgam.

Ankstesniame straipsnyje kalbėjome apie civilizacinį konfliktą Ortodoksų Bažnyčios viduje, o šiame pakalbėsime apie realią bažnytinę schizmą, kurią Maskva sukėlė 2018 m. ir kurios amžininkais tapome.

Kas įvyko 2018-aisiais?

Kalbant apie didžiąją ortodoksų ir katalikų 1054 m. schizmą, paprastai stebina, kad jokios formalios priežasties jai nebuvo, tik per amžius gilėjantys Romos ir Konstantinopolio nesutarimai. Taip ir 2018 m. jokios formalios priežasties schizmai nebuvo, tačiau ji prasidėjo.

2018 m. spalio 15 dieną Rusios Ortodoksų Bažnyčios (Maskvos patriarchato) sinodas paskelbė, kad dėl Konstantinopolio „antikanoninių veiksmų“ nutraukia su juo eucharistinę bendrystę. Tiesą pasakius, jokių realių veiksmų dar nebuvo – tądien daugiausia, kas galėjo būti įvykę, tai dviejų Konstantinopolio atstovų atvykimas į Kijevą. Spalio 11 d. Konstantinopolio sinodas išreiškė norą suteikti nepriklausomybę Ukrainos Bažnyčiai, bet, kaip teisingai pažymi diak. Andrejus Kurajevas, vien tik noras niekada negali būti pagrįsta karo priežastimi (casus belli).

Neįvyko nieko kanoniškai reikšmingo, tačiau Konstantinopolio patriarchatas savo sinodo pareiškimu visgi padarė šį tą naujo – įsikišo į Ukrainos religinę krizę, kuri tęsėsi 30 metų ir kurios Maskva sąmoningai nenorėjo spręsti, šitaip tik gilindama. Vėliau, kai Konstantinopolis jau paskelbė Ukrainos Bažnyčią nepriklausoma (autokefaline) ir šį sprendimą pripažino dar trys kitos Bažnyčios – Aleksandrijos, Graikijos ir Kipro, analogiškai eucharistinė bendrystė buvo nutraukta ir su jomis.

Paprastai Ortodoksų Bažnyčių vadovai mini kitus Ortodoksų Bažnyčių vadovus per pamaldas, tačiau, kadangi Maskvos patriarchas nutraukė bendrystę net su keturiais iš jų, jis iš viso nustojo minėti patriarchų vardus, apsiribodamas abstrakčia fraze „Šventenybės ortodoksų patriarchai…“ Taip Ortodoksų Bažnyčioje atsirado ir jau ketverius metus vystosi schizma, dėl kurios, mano nuomone, kaltinti galima tik Maskvos politiką ir Maskvos patriarchato vadovų įsitraukimą į ją.

Pamaldos autokefalijoje gavusioje Ukrainos Ortodoksų Bažnyčioje, 2019 m. EPA nuotrauka

Kai kurios pagrindinės konflikto sąvokos

Ne ortodoksui sunku suprasti, apie ką ir dėl ko ginčijasi patriarchai, tad trumpai paaiškinsime pagrindinius ginčo terminus. Formaliai ginčas kilo dėl Ukrainos Bažnyčios autokefalijos.

Autokefalija (gr. autos – pats, kephale – galva) – visiška vietinės Bažnyčios nepriklausomybė. Ortodoksų Bažnyčioje nėra vieno žemiško centro kaip Vatikanas ar vieno žemiško Bažnyčios vadovo kaip popiežius. Ji sudaryta iš 15 autokefalinių Bažnyčių, kurių kiekviena turi savo vadovą. Bažnyčios jungia eucharistinė bendrystė ir bendra kanoninė drausmė, bet kiekviena autokefalinė Bažnyčia pati šventina savo vyskupus, renka savo vadovą (primą) ir t. t. Tik labai išskirtinius klausimus autokefalinės Bažnyčios sprendžia kartu.

Kaip suteikiama autokefalija, kas ją gali suteikti – visa tai ginčytini klausimai. Konstantinopolio patriarchatas laikosi nuomonės, kad tai padaryti gali tik Konstantinopolis, Maskvos patriarchatas – kad tik ta Bažnyčia, kurios dalis prašo autokefalijos. Aišku tik viena – Bažnyčia tikrai yra autokefalinė tik tada, kai ją pripažįsta visos kitos Ortodoksų Bažnyčios.

Autonomija (gr. autos – pats, nomos – įstatymas) – žemesnis savarankiškumo statusas nei autokefalija. Tokios vietinės Bažnyčios gali spręsti daugelį klausimų savarankiškai, bet tokios Bažnyčios vadovą (primą) paprastai skiria autokefalinės Bažnyčios primas.

Jurisdikcija, kanoninė teritorija – visos vyskupijos, metropolijos, autonominės ir autokefalinės Bažnyčios turi tam tikrą apibrėžtą teritoriją, kurioje veikia jų įgaliojimai. Ta teritorija ir vadinama „kanonine teritorija“ arba jurisdikcija.

Kanonai – visoje (visuotinėje) Ortodoksų Bažnyčioje galioja tam tikros bendros drausminės taisyklės. Atskirose jurisdikcijose, pvz., Maskvos patriarchate, gali būti ir savų taisyklių, kurių kiti nesilaiko. Bendrų taisyklių laikymasis visoms autokefalinėms Bažnyčioms privalomas.

Eucharistinė bendrystė (bendravimas) – aukščiausia autokefalinių Bažnyčių vienybės išraiška – galimybė kartu dalintis Eucharistija, bendri Bažnyčios sakramentai.

Ukrainos konfliktas kilo dėl to, kad autonomiją turinti Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (ar bent jos dalis) norėjo didesnės nepriklausomybės – autokefalijos. Maskvos patriarchatas su tuo nesutiko, Konstantinopolio patriarchatas ilgai į situaciją nesikišo, o galop 2018 m. įsikišo. Tuomet kilo ginčas dėl Bažnyčios kanonų, ir Maskva vienašališkai nutraukė eucharistinę bendrystę su Ukrainos Bažnyčios autokefaliją pripažinusiomis Bažnyčiomis.

O kodėl ir kaip atsirado autokefalijos siekis? Ši istorija prasidėjo sovietmečio pabaigoje.

Sofijos (Šventosios Išminties) katedros bokštai Kyjive. Unsplash.com nuotrauka

Ukrainos religinė situacija 1989–2018 m.

Problema buvo tokia: XX a. 9 dešimtmetyje Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, prasidėjo tautinis atgimimas. Ukrainiečiai ėmė aktyviai domėtis savo kalba, kultūra, ją ginti. Kartu kilo klausimas, ar egzistuojanti Bažnyčia parems tautą šiame kelyje.

Tuo metu vienintele oficialiai veikiančia Rytų apeigų krikščionių Bažnyčia Ukrainoje (ir didžiausia konfesija) buvo Maskvos patriarchato Kyjivo egzarchatas, vadovaujamas egzarcho Filareto Denisenkos (nuo 1966 m. iki pat jo panaikinimo 1990 m.). Egzarchas – tai Bažnyčios vadovo atstovas, ambasadorius, o egzarchatas – jo administruojama „užsienio teritorija“ (tai, kaip ir vyskupija / diocezė, yra Bizantijos administracinės sistemos terminai).

Kitaip tariant, Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje vadovas oficialiai buvo Maskvos patriarcho atstovas, todėl natūraliai galėjo atrodyti, kad jis atstovaus ne ukrainiečių, bet rusų kultūrai. Ir, augant tautiniam sąmoningumui, kartu vis garsesni buvo balsai, raginantys atsiskirti nuo Maskvos.

Įtampa išaugo 1989 m., kai perestroikos kontekste Ukrainoje leista religijos laisvė. Jau 1989 m. pradžioje Kyjive susirinko kelių kunigų ir pasauliečių iniciatyvinė grupė, kuri paskelbė sukurianti (oficialiai – atkurianti egzistavusią tarpukariu, bet tuomet nepripažintą) Ukrainos Autokefalinę Ortodoksų Bažnyčią. Rugpjūčio mėnesį prie naujosios organizacijos prisijungia pirmoji parapija su maldos namais Lvive, spalio mėnesį prisijungia pirmasis vyskupas – Ukrainos egzarchato emeritas Jonas Bondarčukas. Metų pabaigoje bendrijai priklausė jau per 100 parapijų.

Gruodžio mėnesį Ukrainos egzarchatas gauna antrąjį rimtą smūgį – oficialiai atkuriama Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, sovietmečiu netekusi viso nekilnojamojo turto, maldos namų, didelės dalies tikinčiųjų, bet užėmusi tvirtai proukrainietišką poziciją, todėl perestroikos metais sulaukusi daugelio tautininkų simpatijų. Prasidėjo tikri mūšiai dėl maldos namų, kai graikų apeigų katalikai siekė iš istorinių katalikų šventovių jėga išvyti ortodoksų bendruomenes, o pastarieji, žinoma, priešinosi. Buvo ir parapijų perėjimo į katalikybę atvejų.

Čia verta pažymėti, kas yra katalikų „istorinė šventovė“ ir kas nėra – labai sudėtingas klausimas, panašiai kaip ir kokiai tautai priklauso tam tikra žemė. Kaip pavyzdį paimkime Vilniaus Šv. Paraskevės ortodoksų cerkvę. Ji buvo XIV a. pastatyta ortodoksų (kai kas sako, kad nugriovus pagonių dievybės Ragučio šventyklą), po Bresto unijos konfiskuota graikų apeigų katalikų naudai, Rusijos imperijos metais rekonstruota ir perduota atgal ortodoksams, o sovietmečiu paversta paveikslų galerija.

Atgavus nepriklausomybę, neopagonys galėjo sakyti, kad tai istorinė pagonių šventyklos vieta (ir iš tiesų šalia šventovės jie pasistatė akmenį, kur atnašauja savo aukas), ortodoksai – kad tai jų šventovė, nes jų bendruomenės statyta, o graikų apeigų katalikai – kad jie ten meldėsi net porą šimtmečių, kol neišvarė carinė valdžia. Lietuvoje kažkaip visiems pavyko susitarti, Ukrainoje – ne, treninguoti jaunuoliai tiesiog išmetė dvasininkus iš maldos namų ir užkabino naujas spynas.

Patriarchas Filaretas, 2018 m. EPA nuotrauka

Taigi, tokių konfliktų apsuptyje, sparčiai blogėjant situacijai, egzarchas Filaretas Denisenka kreipiasi į Maskvos sinodą, prašydamas suteikti Ukrainos Bažnyčiai didesnį savarankiškumą. 1990 m. Ukrainos egzarchatas reformuojamas į autonominę Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią su savo sinodu ir bažnytiniu teismu, su savo metropolitu, turinčiu titulą „Jo Palaimintybė“, bet lieka vienintelis formalus ryšys su Maskva – Ukrainos Bažnyčia gali išsirinkti metropolitą tik pritariant Maskvos patriarchui (jis turi patvirtinti rinkimų rezultatus).

Tais pačiais metais pokyčiai vyksta ir „autokefalistų“, ir graikų apeigų katalikų organizacijose: Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia užmezga ryšius su ukrainiečių išeivija, kurioje gyvena dar nuo tarpukario save autokefaline laikanti ukrainiečių bendruomenė. 92 metų amžiaus Mstislavas Skrypnykas, Ukrainos Autokefalinės Bažnyčios vyskupu įšventintas dar 1942 m., Kyjive paskelbiamas „Kijevo patriarchu“. Tais pačiais metais jis pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų apsilanko Ukrainoje.

Panašiai ir Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia užmezgė ryšius su savo išeivija. JAV ir Kanadoje taip pat gyvavo gausi ukrainiečių katalikų bendruomenė, vadovaujama kardinolo ir didžiojo arkivyskupo Miroslavo Liubočivskio. Arkivysk. Miroslovas taip pat buvo solidaus 76 metų amžiaus, kunigauti pradėjo dar tarpukariu, o vyskupu tapo 1979 m. Pirmą kartą į Ukrainą jis grįžo 1991 m.

Šv. Vladimiro katedra Kyjive. Romano Naumovo / Wikipedia.org nuotrauka

1991 m. rugpjūčio 24 d. Ukrainos parlamentas priėmė Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Tapo aišku, kad religinis gyvenimas nesistabilizuos – prasidėjo nauja migracijos tarp konfesijų banga. Šiame kontekste Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Filaretas Denisenka nusprendžia: jei sukilimo nepavyksta numalšinti, reikia tapti jo lyderiu.

1992 m. sausį metropolitas Filaretas sušaukia Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų susirinkimą, kuris pasirašo bendrą prašymą suteikti Ukrainos Bažnyčiai autokefaliją, adresuotą Maskvos ir Konstantinopolio sinodams. Kovo–balandžio mėnesiais sušaukiamas visos Rusios Ortodoksų Bažnyčios vyskupų susirinkimas Maskvoje, kuriame dalyvauja ir delegatai iš Ukrainos: Ukrainos vyskupai tvirtina, esą prašymą juos privertė pasirašyti metropolitas Filaretas ir nuo iniciatyvos atsižegnoja. Konstantinopolio patriarchatas tyli, ir šitaip iniciatyva subliūkšta. Filaretas visiems girdint duoda priesaiką nekurti autokefalinės Bažnyčios.

Grįžęs į Ukrainą Filaretas jau teigia, kad jo priesaika Maskvoje buvo priverstinė, bemat atnaujina autokefalinės Bažnyčios kūrimo procesą. Gegužės mėnesį dalis Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios atstovų susirenka Charkive, kur išreiškia nepasitikėjimą Filaretu, paskelbia jį suspenduotu ir išsirenka naują Bažnyčios vadovą – metropolitą Vladimirą Sabodaną.

Tuo metu metropolitas Filaretas Kyjive surengia „susivienijimo susirinkimą“, į kurį atvyksta keli Ukrainos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios vyskupai ir paskelbia, kad Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia ir Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia susijungia į vieną naują organizaciją – Kyjivo patriarchatą. Patriarchu skelbiamas Ukrainos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios primas Mstislavas (iki tol vadintas metropolitu), o metropolitas Filaretas tampa jo pavaduotoju.

1993 m., mirus Mstislavui, kyla konfliktas dėl įpėdinystės. Viena grupė, išsirinkusi patriarchu Dimitrijų Jaremą, atsiskiria atgal į Ukrainos Autokefalinę Ortodoksų Bažnyčią, antroji, lojali metropolitui Filaretui, patriarchu išsirenka Dimitrijų Romaniuką ir toliau naudoja „Kyjivo patriarchato“ pavadinimą. Po jo mirties Kyjivo patriarchato vadovu tapo buvęs metropolitas Filaretas.

Ukrainos didžiosios religinės bendruomenės iki 2018 m.

Taip susiformavo keturios pagrindinės nepriklausomos Ukrainos religinės bendruomenės (neskaitant mažųjų atskalų):

Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (autonomija Maskvos patriarchate) – jai iš pradžių vadovavo metr. Filaretas Denisenka (1990–1992), tuomet – metr. Vladimiras Sabodanas (1992–2014), nuo 2014 m. – metr. Onufrijus Berezovskis. Ši Bažnyčia iki 2019 m. buvo vienintelė viso pasaulio ortodoksų pripažįstama kaip kanoniška ir iki 2014 m. įvykių jai save priskyrė daugelis Ukrainos gyventojų.

Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia – pasaulio ortodoksų nepripažinta organizacija, sukurta (atkurta) Ukrainoje 1989 m. Pirmuoju jos vadovu tampa iš emigracijos pakviestas Mstislavas Skripnikas (1990–1993), po jo mirties – Dimitrijus Romaniukas (1993–2000).

Pirmieji du jos vadovai vadinosi „patriarchais“, tačiau po to, kai 1995 m. autokefalistai išeivijoje buvo priimti į Konstantinopolio patriarchatą (kaip „Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia JAV“), 1999 m. buvo priimtas sprendimas atsisakyti „patriarcho“ titulo ir savo vadovą vadinti „metropolitu“, kad būtų atviros durys paskui išeiviją tapti Konstantinopolio patriarchato dalimi. Po šio sprendimo bendruomenei dar vadovavo metr. Metodijus Kudriakovas (2000–2015) ir metr. Makarijus Maletičius (2015–2018). 2018 m. organizacija panaikinta.

Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia („Kyjivo patriarchatas“) – pasaulio ortodoksų nepripažinta organizacija, sukurta metr. Filareto kaip pastanga sujungti pirmąsias dvi organizacijas, minimas aukščiau. Taigi, pirmuoju Kijevo patriarchato vadovu po registracijos 1992 m. buvo laikomas tas pats Mstislavas Skripnikas (1992–1993), po jo – Dimitrijus Romaniukas (1993–1995), kurį pakeitė Filaretas Denisenka (1995–2018).

2018 m. organizacija buvo panaikinta, tačiau 2019 m. Filaretas paskelbė, kad jis ir toliau yra „Kyjivo patriarchas“, ir su nedidele pasekėjų grupe organizaciją atkūrė, bet ji nebėra reikšminga Ukrainos visuomenės gyvenimui.

Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia – Katalikų Bažnyčios dalis, besilaikanti Rytų apeigų (tokių pačių kaip ortodoksai). Daugiausia paplitusi Vakarų Ukrainoje, šalyje sudaro religinę mažumą. Jos vadovai turi „didžiojo arkivyskupo“ titulą, nuo šios Bažnyčios legalizacijos Ukrainoje 1989 m. pasikeitė trys jos vadovai: Miroslavas Liubočivskis (1984–2000), Liubomiras Huzaras (2000–2011) ir Sviatoslavas Ševčukas (nuo 2011 m.)

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus ir Kyjivo metropolitas Epifanijus, 2019 m. sausis. EPA nuotrauka

Beveik visi prezidentai, valdę Ukrainą nuo 1991 iki 2018 m., prašė Konstantinopolio patriarchą suteikti autokefaliją Ukrainos Bažnyčiai. 2018 m. į šiuo klausimu kreipėsi dar ir Ukrainos parlamentas. Konstantinopolio patriarchas ilgą laiką vengė kištis į konfliktą, daugelį prašymų palydėdavo tyla.

Svarbu suvokti, kad šie religiniai nesutarimai – tik daug didesnio civilizacinio konflikto apraiška. 1991 m. ukrainiečių tauta buvo nevieninga: Rytų Ukrainoje daugybės ukrainiečių gimtoji kalba buvo rusų, jie turėjo giminių Rusijoje, jautė kultūrinę ir kt. bendrystę su Rusija. Rytų Ukrainos žemės dar nuo Bohdano Chmielickio sukilimo laikų buvo Maskvos valstybės dalis.

Vakarų Ukrainoje – priešingai, daug daugiau žmonių nuo gimimo kalba ukrainietiškai, netgi lenkų kalbai artimu šios kalbos dialektu. Vakarų Ukraina tarpukariu buvo Lenkijos dalis (kaip ir Vilniaus kraštas), todėl daug kas jaučia ne tik stiprią kultūrinę bendrystę su Vakarais, bet ir turi giminių Lenkijoje.

Skirtingai nei Lietuva, ukrainiečiai kaip tauta tuo metu ryžtingai neapsisprendė, ar nori integruotis į Vakarus, ar likti Rusijos įtakos zonoje, ir šis blaškymasis tapo visų politinių ir religinių nesutarimų fonu. Iki pat 2014 m. Ukrainoje buvo gausu Lenino ir kitų sovietmečio „herojų“ paminklų, žmonės gyveno „Karlo Marxo“, „Engelso“, „Internacionalistų“ ir panašių pavadinimų gatvėse.

Ukrainos nepriklausomybės dienos šventė, 2020 m. rugpjūčio 24-oji. EPA nuotrauka

Negalima vienareikšmiškai teigti, kad Maskvos patriarchato Bažnyčia buvo prieš eurointegraciją, o autokefaliniai judėjimai bei katalikai – už. Maskvos patriarchatas greičiau stengėsi sėdėti ant dviejų kėdžių ir stengėsi įtikti tiek prorusiškiems Rytams, tiek tautininkams. Bet diak. Andrejus Kurajevas dar iki 2014 m. išpranašavo: „Kai pirmoji rusų kareivio koja užmins ant Ukrainos žemės, Maskvos patriarchato dienos Ukrainoje bus suskaičiuotos.“

Dera suprasti ir tai, kad Ukraina gerokai didesnė nei Lietuva. Ukrainos teritorija – maždaug kaip dešimties Lietuvų. Nuo Lvivo (reikšmingiausio Vakarų Ukrainos didmiesčio) iki Donecko (reikšmingiausio Rytų Ukrainos didmiesčio) – 1200 kilometrų, t. y. dar toliau nei nuo Vilniaus iki Berlyno.

Kodėl Ukrainos vyskupai kreipėsi ne tik į Maskvą, bet ir į Konstantinopolį?

Kaip minėta, Ortodoksų Bažnyčia neturi vienos žemiškos galvos. Kaip skelbia XIX a. parašytas Filareto Maskviečio „Katekizmas“, „Jėzus Kristus yra vienintelė vienintelės Bažnyčios Galva“. Vienintelė oficiali ortodoksų tikėjimo apie Bažnyčią dogma yra ta, kad Bažnyčia yra „viena, šventa, visuotinė ir apaštališka“, kaip skelbia Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas. Visi kiti skirstymai Bažnyčios viduje yra laikomi žmogiškųjų tradicijų dalimi.

Bažnyčios yra suskirstytos į Bizantijos imperijos administracinei sistemai įprastus „egzarchatus“, „diocezus“, „katalikosatus“ ir panašiai todėl, kad ilgą laiką Bažnyčios administracinė struktūra sekė valstybės struktūrą. Dabar Maskvos propagandistai mėgsta kartoti, kad „Bažnyčios ribos neturi paisyti valstybių sienų, nes Bažnyčia – virš valstybių“, tačiau Visuotinių susirinkimų kanonai ir pačios Rusijos Bažnyčios praktika tam prieštarauja:

Mes taip pat išlaikome mūsų tėvų nustatytą taisyklę, kuri skamba taip: miestą atkuria arba įsteigia karališkoji valdžia, o bažnytiniame [vyskupijų, metropolijų…] suskirstyme dera vadovautis pilietiniu ir žemiškuoju [administraciniu] skirstymu.

(iš VI visuotinio susirinkimo. In trullo 38 kanonas, cituodamas IV susirinkimo 17 kanoną)

Šventuoju Ortodoksų Bažnyčioje laikomas patriarchas Fotijus aiškino šią taisyklę: „Dera, kad Bažnyčios taisyklės, susijusios su Bažnyčios, ypač parapijų, reikalais, atitiktų politinius ir administracinius pokyčius.“ Pati Rusijos Bažnyčia ne kartą vadovavosi šia taisykle Rusijos imperijos laikais: kai imperija okupavo Besarabiją, Moldovos Ortodoksų Bažnyčia buvo atkirsta nuo Rumunijos ir pajungta tuo metu Rusijos Bažnyčią valdžiusiam Peterburgo sinodui; tą patį ji padarė po Gruzijos valstybės okupacijos, panaikindama Gruzijos Bažnyčios autokefaliją.

Dėl šios taisyklės Konstantinopolis, įkurtas tik IV amžiuje, tapo itin svarbiu Bažnyčiai miestu – nes jis tapo naująja imperijos sostine. Chalkedono visuotinis susirinkimas apie tai skelbia: „Konstantinopolio vyskupas tepirmauja garbės eilėje po Romos vyskupo, nes šis miestas yra Naujoji Roma“ (IV visuotinio susirinkimo 3 kanonas). Romos vyskupui, kaip ir Jeruzalės patriarchui, tuo metu palikta vieta garbės eilėje (Romai – pirmoji), susijusi su miesto istorine svarba krikščionims, tačiau Konstantinopolis kaip imperijos sostinė tapo tų laikų „Vatikanu“, administraciniu centru, tvarkiusiu Rytų Bažnyčios gyvenimą (Vakarai buvo palikti Romos vyskupo prerogatyvai).

Būtent todėl Konstantinopolio–Naujosios Romos arkivyskupas pradėtas vadinti „oikoumenės“, arba „visuotiniu patriarchu“ (oikoumene – gr. visata, taip graikai vadino savo imperiją).

Tais laikais, kokios Bažnyčios buvo autokefalinės, o kokios – ne, priklausė ne tik nuo Bažnyčios, bet ir nuo valstybės administracinio skirstymo, kuriuo vadovavosi ir Bažnyčia. Todėl, pavyzdžiui, mažas ir šiaip mažai reikšmingas miestelis Balkanuose, kuriame gimė imperatorius Justinianas, buvo tapęs autokefalinės Justiniana Prima arkivyskupijos centru. Apskritai Bizantijoje buvo daugiau kaip šimtas autokefalijų, ir visos jos buvo naikinamos nykstant senajai administracinei sistemai.

Šiandien Konstantinopolis nebėra imperijos sostinė; ar jis turi pirmauti Bažnyčioje, yra didelis klausimas. Visgi kol kas niekas šio Konstantinopolio statuso nepakeitė, tai galėtų pakeisti tik visos Ortodoksų Bažnyčios susirinkimas.

Sofijos (Šventosios Išminties) katedra Stambule, kuri iki 1453 m. būdavo Konstantinopolio patriarcho sostas. Pixabay.com nuotrauka

Šiandien egzistuoja 5 autokefalinės Bažnyčios, kurioms autokefaliją suteikė visuotiniai susirinkimai: Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Kipro. Visos likusios autokefalijos savo nepriklausomybę gavo iš Konstantinopolio patriarchato. Tik 1943 metais Maskvos patriarchatas pirmą kartą pats nutarė duoti autokefaliją Gruzijos Ortodoksų Bažnyčiai, 1948 m. – iš naujo pareiškė suteikiantys autokefaliją Lenkijos Ortodoksų Bažnyčiai, 1951 m. – Čekoslovakijos, 1970 m. – Amerikos…

Maskvos patriarchatas pareiškė, kad Konstantinopolio patriarchatas neturi teisės teikti autokefalijų už savo patriarchato ribų, nes Bizantijos imperija nebeegzistuoja, o autokefalijas teikti turi pačios autokefalinės Bažnyčios savo dalims. Kai kurios Bažnyčios šiame konflikte palaikė Konstantinopolį, kai kurios – Maskvą. Taigi, griežtai pasakius, autokefalijos davimo tvarka šiandien yra atviras klausimas.

Visa tai žinodamas, metropolitas Filaretas nutarė parašyti du kreipimosi tekstus, kad apsidraustų nuo galimų ateities problemų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kodėl Konstantinopolis netikėtai įsikišo?

Taigi, Konstantinopolio patriarchas žinojo, jog Ukrainos religinė situacija labai sudėtinga, be to, kad Maskva nesutinka su jo teise spręsti tokius reikalus. Jau buvo kilęs panašus konfliktas tarp Konstantinopolio ir Maskvos 1998 m. – tuomet dalis estų pasiprašė sukurti autonominę Bažnyčią Konstantinopolio patriarchato sudėtyje; patriarchas prašymą patenkino, ir Maskva keliems mėnesiams buvo nutraukusi eucharistinę bendrystę. Situacija išsisprendė susitaikius ir susitarus, kad šalyje bus įkurtos dvi paralelinės autonominės Bažnyčios, viena – Maskvos, kita – Konstantinopolio, ir žmonės patys galės pasirinkti, į kurią eiti.

Ukrainos atveju buvo aišku, kad įsikišimas sukels dar didesnį konfliktą. Todėl, matyt, Konstantinopolis tiesiog tylėjo tikėdamasis, jog klausimą išspręs Maskva, bet du įvykiai įtikino jį, kad jokio sprendimo nebus: prasidėjęs karas Ukrainoje ir panortodoksinis susirinkimas. Pradėkime nuo antrojo.

2016 m. Konstantinopolio patriarchatas sušaukė daug dešimtmečių ruoštą visų autokefalinių Bažnyčių vadovų ir deleguotų atstovų susitikimą – panortodoksinį, t. y. visų ortodoksų susirinkimą. Šis susirinkimas buvo įkvėptas Romos katalikų Vatikano II susirinkimo ir turėjo išspręsti aktualiuosius Bažnyčios klausimus, įskaitant autokefalijų teikimo tvarką. Taip Ukrainos klausimas turėjo būti išspręstas civilizuotoje diskusijoje, meldžiant Šventosios Dvasios pagalbos.

Maskvos delegacija paskutiniajame pasirengimo etape pradėjo kišti pagalius į susirinkimo planavimo eigą: iš pradžių buvo reikalauta, kad klausimai, kurie bus keliami susirinkime, būtų iš anksto visiems žinomi, po to reikalauta iš susirinkimo pašalinti klausimą apie autokefalijos teikimo tvarką. Dar vėliau buvo pareikalauta, kad susirinkimas vyktų ne Konstantinopolyje (Stambule), nes tuo metu tarp Turkijos ir Rusijos valdžių tvyrojo įtampa.

Maskvos patriarchas Kirilas ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. EPA nuotrauka

Konstantinopolio patriarchija sutiko su visomis sąlygomis, klausimų sąrašas buvo iš anksto patvirtintas, autokefalijos klausimo atsisakyta, susirinkimas perkeltas į Kretą, tačiau… Maskvos patriarchato delegacija neatvyko.

Turbūt tik archyvams atsivėrus sužinosime tikrąsias neatvykimo priežastis, bet žvelgiant iš šiandienos aktualijų perspektyvos atrodo, kad bijota, jog Konstantinopolio patriarchas Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios delegacijų akivaizdoje visgi gali pakelti Ukrainos klausimą, ir jis gali būti išspręstas ne Maskvos naudai. Kitas variantas – savo dalyvavimu Maskva tarsi patvirtintų Konstantinopolio autoritetą ir tuomet tolesni jo veiksmai pačios Rusijos visuomenės akyse atrodyti daug labiau pagrįsti.

Bet kokiu atveju po susirinkimo tapo akivaizdu, jog Maskvai dialogas su kitomis autokefalinėmis Bažnyčiomis visiškai nereikalingas ir jokio bendro Ukrainos krizės sprendimo nebus, Maskvos raginimai „spręsti visoms Bažnyčioms“ tėra žaidimas.

Tuo tarpu 2014 m. vasario 20 d. Ukrainoje jau prasidėjo karas – Rusija pradėjo Krymo aneksiją, vėliau parėmė Rytų Ukrainos sukilėlius ir pradėjo karinius veiksmus (2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi Rusijos invazija tebuvo nauja karo fazė). Rusijos agresijos akivaizdoje Ukraina tapo daug labiau konsoliduota, provakarietiška, ir autokefalijos noras gerokai išaugo.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, pats buvęs Maskvos patriarchato tikinčiuoju, kartu su parlamentu kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų prašydamas suteikti autokefaliją. Buvo aišku, kad Maskvos patriarchatas eina išvien su Rusijos valdžia ir jokios autokefalijos Ukrainos Bažnyčiai duoti niekada nesutiks, kaip ir nesutinka šiais klausimais net diskutuoti su kitomis Bažnyčiomis.

Tęsinys – rytoj

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.