Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 04 12

Paulius Jokimavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Ukraina ir 2018 metų Maskvos ir Konstantinopolio schizma (II). Kirilo atsakas

Maskvos patriarchas Kirilas ir Rusios Ortodoksų Bažnyčios Šventojo Sinodo susirinkimas, 2022 m. kovo 25 d. Sergejaus Vlasovo, Igorio Palkino, Olego Varovo / patriarchia.ru nuotrauka

Pirmojoje straipsnio dalyje rašėme apie konflikto tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų ištakas. Šiandien aiškinamės, kodėl Konstantinopolio sprendimas suteikti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai autokefaliją (nepriklausomybę) yra kanoniškai teisingas – ir kaip į tokį sprendimą keršydamas reaguoja Maskvos patriarchas Kirilas.

Konstantinopolio 2018 m. spalio 11 d. sprendimai

Atrodo, 2018 m. spalio 15 dieną, kai Maskva nutraukė bendrystę su Konstantinopoliu, į Ukrainą jau buvo atvykę du Konstantinopolio patriarchato atstovai, tačiau jie dar nieko nedarė – tik vaikščiojo Kyjivo gatvėmis. Viskas, prie ko galima buvo prikibti, buvo penki visuotinės patriarchijos sinodo spalio 11 d. sprendimai:

1) Atnaujinti jau anksčiau priimtą visuotinės patriarchijos sprendimą imtis suteikti autokefaliją Ukrainos Bažnyčiai.

Tai – skandalingiausias punktas, kuriame visgi nekalbama nieko konkretaus, tik apie „sprendimą imtis suteikti“.

Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus ir Kyjivo ir Visos Ukrainos metropolitas Epifanijus, 2021 m. rugpjūčio 22 d. Ukrainoje. EPA nuotrauka

2) Šiuo metu atkurti visuotinio patriarcho stauropegiją Kyjive, vieną iš daugybės Ukrainoje visada egzistavusių jo stauropegijų.

Stauropegija (arba stavropigija; nuo gr. sautros – kryžius, pegnynai – pritvirinti) – tai tiesiogiai patriarchui arba sinodui, o ne vietiniam vyskupui pavaldus vienuolynas (rečiau – parapija). Pavadinimas kilęs iš kryžiaus įtvirtinimo apeigos, kuri analogiška kertinio akmens pašventinimui – patriarchas arba sinodas įtvirtindavo kryžių ten, kur bus statomas stauropegialinis vienuolynas, arba tokį kryžių perduodavo ir pavesdavo įtvirtinti atsakingam asmeniui.

Visi patriarchai turi teisę steigti stauropegijas tik savo patriarchatų teritorijose, bet dar IX a. visuotiniam patriarchui buvo suteikta privilegija steigti stauropegijas visoje Visuotinėje Bažnyčioje:

Visų metropolijų ir vyskupijų, vienuolynų ir bažnyčių priežiūra ir globa, taip pat galia jas teisti, patraukti teisman ir atleisti nuo teismo sprendimo priklauso vietos patriarchui, o tik Konstantinopolio patriarchui leistina steigti stauropegijas kitų [šventųjų] sostų vyskupijose, bei stebėti ir šalinti kituose sostuose kylančias abejones ar peržiūrėti teismus. (Epaganagoge, III titulas, 10)

Epaganone („Įvadas“) – IX a. Bizantijos teisės santrauka, tarnavusi šaltiniu vėlesnei kanonų teisės tradicijai. Pastarasis teiginys apie stauropegijas pakartotas ir šiuolaikiniame graikų tradicijos kanonų rinkinyje, „Sintagmoje“, XIX a. Ši privilegija buvo gerai žinoma rusų kanonistams.

Taigi net ne taip svarbu, ar Konstantinopolis atkūrė istorinę stauropegiją, ar sukūrė naują – visa tai neperžengia įprastų kanonų teisės ribų.

Trečiasis sprendimas buvo toks:

3) Priimti ir peržiūrėti Filareto Denisenkos, Makarijaus Maletyčiaus ir jų pasekėjų, atsidūrusių schizmoje ne dėl dogminių priežasčių, apeliacinius prašymus [remiantis kanonine Konstantinopolio patriarcho prerogatyva priimti tokius visų autokefalinių Bažnyčių hierarchų ir kitų dvasininkų prašymus].

Taigi minėtiems asmenims kanoniškai buvo grąžintas jų hierarchinis ar kunigiškasis rangas, o jų tikintiesiems atkurta bendrystė su Bažnyčia.

Akivaizdu, kad visi „autokefalistai“ buvo Maskvos išmesti iš kunigų luomo ir ekskomunikuoti. Jie iškart pateikė savo apeliacijas į Konstantinopolį, tačiau šis apeliacijų nenagrinėjo beveik trisdešimt metų. 2018 m. spalio 11 d. jis patenkino jas visas.

Galima pykti dėl šio sprendimo, tačiau pats sprendimas taip pat neperžengia kanonų teisės ribų. Juk Rusios Ortodoksų Bažnyčia pripažįsta Chalkedono visuotinio susirinkimo kanonus, kurių 4-asis skelbia:

Jei kuris nors dvasininkas turi bylą prieš kitą dvasininką, jis neturi palikti savo vyskupo ir kreiptis į pasaulietinius teismus, bet pirmiausia tegul iškelia bylą pas savo vyskupą arba tegul bylą nagrinėti perduoda tretiems asmenims, kurios kiekviena iš šalių gali pasirinkti vyskupui pritariant. Jei kas nors pažeistų šį [visuotinio susirinkimo] nutarimą, tebūna nubaustas pagal kanonus. O jei dvasininkas turi skundą prieš savo ar bet kurį kitą vyskupą, tegul bylą nagrinėja tos provincijos sinodas. O jei vyskupas ar dvasininkas nesutaria su provincijos metropolitu, tegul kreipiasi į diocezo egzarchą arba į imperatoriškojo Konstantinopolio miesto [šventąjį] sostą ir tegul ten bylinėjasi. (IV visuotinis susirinkimas, 9 kanonas)

Žinoma, galima ginčytis apie kanono prasmę, ieškoti skirtingų komentatorių interpretacijų, bet kanonų teisėje už kanono žodį ir pirmuosius komentatorius ne mažiau svarbi yra Bažnyčios recepcija. Ir XIX a. rusų kanonistai pripažino apeliacijos visuotiniam patriarchui teisę, o 1923 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios užsienyje sinodas netgi šitaip kreipėsi į Turkijos valdžią:

Visuotinis susirinkimas pripažįsta, kad Konstantinopolio patriarcho, kaip Naujosios Romos vyskupo, ir senosios Romos vyskupo garbė ir autoritetas yra lygūs. […] Tik jam vienam suteikta teisė priimti vyskupų, nepatenkintų Vietinės Bažnyčios susirinkimo sprendimu, apeliacijas (IV, 17). Šiuo atžvilgiu Konstantinopolio patriarchas visų šalių krikščionims ortodoksams yra aukščiausiasis teisėjas, o šio Apaštališkojo Sosto panaikinimas ar pažeminimas būtų didelis įžeidimas ir nelaimė visai Ortodoksų Bažnyčiai, ypač Rusijos Bažnyčiai.“

Bet staiga, po beveik šimtmečio, Maskvos patriarchas Kirilas pareikš: „Tai visiškai klaidinga patriarcho Baltramiejaus, kuris laiko save viso pasaulio ortodoksų lyderiu, nuomonė apie save.“ Maskvoje bus rengiamos „mokslinės“ konferencijos, kuriose teologai „įrodys“, kad niekada Ortodoksų Bažnyčia tokios apeliacijos teisės nepripažino ir kad Konstantinopolio patriarchas nėra joks autoritetas pasaulio ortodoksams.

Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus ir Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas, 2009 m. EPA nuotrauka

Ketvirtas spalio 11 d. Konstantinopolio sinodo sprendimas skelbė:

4) Atšaukti atsižvelgiant į to meto aplinkybes išleisto 1686 metų sinodo laiško teisinį veikimą, kuriuo [sinodo laišku] Maskvos patriarchui kaip išimtis (oikonomia) suteikta teisė šventinti dvasininkų ir pasauliečių susirinkimo išrinktus Kyjivo metropolitus, Kyjivo metropolitui pamaldų metu minint visuotinį patriarchą kaip savo primą, šitaip skelbiant ir patvirtinant jo kanoninę priklausomybę Motinai Bažnyčiai Konstantinopolyje.

Tą 1686 m. sinodo laišką galima rasti ir perskaityti, jis yra išverstas netgi rusų kalba, šalia pateikiamas graikiškas originalas (nuoroda – žr. dokumentą nr. 175, elektroninėje knygoje – 539 psl.). Tai, kas yra šiame nutarime – teisė šventinti Kyjivo metropolitus, pareiga Kyjivo metropolitui pamaldų metu minėti visuotinį patriarchą ir t. t. – visa tai faktiškai yra minėtojo laiško citatos. Viso to, žinoma, Maskvos patriarchatas nesilaikė nė vieną dieną, o Rusijos imperijos laikais Kyjivo metropolija apskirtai buvo panaikinta (kaip jau aptarėme, iki pat 1990-ųjų teegzistavo tik Kyjivo egzarchatas, o dar anksčiau, ikirevoliuciniais laikais, nebuvo ir jo).

Taigi neaišku, kodėl Maskvos patriarchatui nesilaikant pradinių laiško sąlygų, jų privalo laikytis Konstantinopolis, juo labiau kad tai buvo ne sutartis, o Konstantinopolio dekretas.

Penktas punktas skelbė:

5) Kreiptis į visas suinteresuotas puses, kad jos vengtų savintis bažnyčias, vienuolynus ir kitą turtą, taip pat bet kokio smurto ir keršto, idant įsiviešpatautų Kristaus taika ir meilė.

Žinoma, tai tiesiog krikščioniškas raginimas nutraukti nuo 1989 m. tarp skirtingų bendruomenių vykstantį smurtą.

Galima ginčytis, ar Konstantinopolio patriarchato teisės ir privilegijos, kažkada jam suteiktos tik dėl to, kad Konstantinopolis buvo imperijos sostinė, dar yra prasmingos. Visgi jos neatšauktos – Maskva nedalyvavo 2016 m. susirinkime ir pasiūlymo peržiūrėti Bažnyčios tvarką nepateikė, tad kol senoji tvarka yra kanoniškai pagrįsta.

2018 m. susivienijimo susirinkimas

Po Konstantinopolio patriarchato nutarimų formaliai Ukraina vėl tapo Konstantinopolio patriarchato teritorija, o visų trijų Ortodoksų Bažnyčių tikintieji – lygiaverčiai. Naujos Bažnyčios sukūrimui buvo sušauktas „susivienijimo susirinkimas“, kuris vyko 2018 m. gruodžio 15 dieną Kyjivo Šv. Sofijos (Dieviškosios Išminties) katedroje. Simboliška, kad ši Katedra istoriškai buvo pagrindinė Kyjivo katedra, bet dėl religinių bendruomenių konflikto nebuvo nė vienai iš bendruomenių valstybės perduota.

Susirinkimo delegatai aptarė svarbiausius klausimus, patvirtino naujos, būsimos Autokefalinės Ukrainos Bažnyčios statutą ir išsirinko vadovą – jauną metropolitą Epifanijų Dumenką, buvusio Kyjivo patriarchato atstovą. Ukrainos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios ir Kyjivo patriarchato egzistavimas buvo panaikintas, vietoje jų įsteigta naujoji Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (Православна Церква України).

Daugelis Maskvos patriarchato vyskupų nedalyvavo, žiniasklaida rašė netgi apie sąmoningą trukdymą jiems prisijungti prie susirinkimo. Galop į susirinkimą atvyko tik du vyskupai.

Filaretas Denisenka, matyt, labai nusivylęs, kad ne tik netapo naujosios Bažnyčios patriarchu, bet dar ir tuo, kad naujoje Bažnyčioje apskritai patriarcho nėra (Epifanijus turi „Kyjivo ir Visos Ukrainos metropolito“ titulą), po pusmečio pareiškė, kad Kyjivo patriarchatas nebuvo panaikintas ir su nedidele grupele vėl atsiskyrė į atskirą bendruomenę. Tačiau ji yra tokia negausi, kad visi apie ją pamiršo.

Patriarchas Kirilas. Kremlin.ru / Wikipedia.org nuotrauka

Maskvos patriarchato ekspansija į kitų patriarchatų teritoriją

2018 m. spalio 15 d. Maskvos patriarchatas, reaguodamas į įvykius, pareiškė:

„Schizmatikų ir kitoje Vietinėje Bažnyčioje anatemizuotų [atskirtų nuo Bažnyčios – P. J.] asmenų priėmimas į bendrystę su visais jų įšventintais „vyskupais“ ir [kitais] „dvasininkais“, kėsinimasis į kitos Bažnyčios kanoninę teritoriją, bandymas atsisakyti savo istorinių sprendimų bei įsipareigojimų – visa tai išstumia Konstantinopolio patriarchatą už kanonų teisės ribų ir, mūsų dideliam liūdesiui, neleidžia mums tęsti eucharistinės bendrystės su jo hierarchais, dvasininkais ir pasauliečiais.

Nuo šiol ir iki tol, kol Konstantinopolio patriarchatas atmes savo priimtus antikanoninius sprendimus, visi Rusios Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai negali tarnauti kartu su Konstantinopolio Bažnyčios dvasininkais, o pasauliečiai – dalyvauti jos bažnyčiose teikiamuose sakramentuose.“

Taip Maskva paskelbė karą visiems, kurie pripažins Ukrainos Bažnyčios autokefaliją. Pati autokefalija suteikta 2019 m. sausio 5 d., kai Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai buvo perduotas Konstantinopolio patriarcho tomosas (dekretas). Tomose apibūdinamos sąlygos, kuriomis suteikiama autokefalija, Kyjivo metropolito bei Ukrainos Bažnyčios teisės ir pareigos.

Po tomoso įteikimo skirtingos Ortodoksų Bažnyčios pradėjo nagrinėti naujosios Bažnyčios pripažinimo klausimą. Šiai akimirkai (2022 m. kovo mėn.) naująją Bažnyčią pripažino Konstantinopolis, Aleksandrija, Kipras ir Graikija (ne visos Bažnyčios kartu, bet kiekviena atskirai). Maskvos patriarchatas su visomis tomis Bažnyčiomis nutraukė eucharistinę bendrystę. Minimos keturios Bažnyčios neatsakė tuo pačiu – jos bendrystės su Maskva nenutraukė ir Maskvos patriarchato tikinčiuosius priima kaip visus krikščionis ortodoksus.

Na, o Maskva Konstantinopolio, Aleksandrijos, Kipro ir Graikijos Bažnyčias laiko schizmatinėmis. Pavyzdžiui, 2021 m. gruodžio mėn. Maskvos sinodo posėdžio žurnale nr. 100 galime rasti frazę „dėl to, kad Aleksandrijos patriarchas Teodoras pasitraukė į schizmą…“

Jau pirmomis bendrystės su Konstantinopoliu nutraukimo dienomis Maskvos patriarchatas pradėjo formuoti alternatyvias toms autokefalinėms Bažnyčioms vyskupijas:

  • Vakarų Europos egzarchatą (vietoje Konstantinopolio struktūrų);
  • Pietryčių Azijos egzarchatą (taip pat vietoje Konstantinopolio struktūrų);
  • Afrikos egzarchatą (vietoje Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchato).

Tokiu būdu Maskvos ir Visos Rusios patriarchas staiga tarsi tapo ir kone viso pasaulio patriarchu, kuriam kitų autokefalinių Bažnyčių nebereikia. Jis niekam neatskaitingas, kitų sušaukti susirinkimai jo nedomina, o jeigu kas nors nesutinka su jo sprendimais, nuo to blogiau tik nesutinkančiam – jo Bažnyčios teritorijoje bus sukurta alternatyvi, Maskvos patriarchato Bažnyčios versija.

Maskvos patriarchatas žengė taip toli, kad siūlo kitų patriarchatų dvasininkams pereiti į „tikrąją“ Bažnyčią. Taip jau pirmosiomis konflikto dienomis buvo perėjusių iš Konstantinopolio patriarchato į Maskvos, o sukūrus Afrikos egzarchatą, per 100 Afrikos (Aleksandrijos patriarchato) kunigų buvo „priimti“ į Maskvos patriarchatą.

EPA nuotrauka

2022 m. sausio mėnesį Maskvos patriarchato išorės reikalų skyriaus vadovas metropolitas Hilarijonas Alfejevas faktiškai pagrasino, kad Maskvos patriarchatas ateis ir į patį Konstantinopolį (Stambulą): „Negalėjome atsisakyti priimti į mūsų Bažnyčios glėbį [Aleksandrijos patriarchato] dvasininkų, kurie suprato klaidingą savo patriarcho poziciją. […] Lygiai taip pat negalime atsisakyti Turkijos ortodoksų tikinčiųjų pastoracinės globos tokiomis aplinkybėmis, kai Konstantinopolio patriarchas stojo schizmos pusėn“, – kalbėjo jis žiniasklaidai.

Štai tokiu būdu Maskva vykdo ne tik politinę aneksiją Ukrainoje, bet ir Ortodoksų Bažnyčios aneksiją – siekia tapti vienvaldžiu visos Ortodoksų Bažnyčios centru.

Maskvos patriarcho kultas

Visa tai nebūtų įmanoma, jeigu daugelis tikinčiųjų tikėtų Ortodoksų Bažnyčios mokymu, pažinotų jos ekleziologiją, kanonines tradicijas. Tačiau, pradedant 2009 m., kai Maskvos ir Visos Rusios patriarchu tapo Kirilas, prasidėjo naujas Maskvos patriarcho kultas ir vietoje Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios su daugybe patriarchų, vietoje sinodinio Bažnyčios pobūdžio visi Rusijos gyventojai pradėjo per televizorių matyti tik vieną asmenį – nuostabųjį „didįjį poną (velikij gospodin) ir tėvą“ Kirilą, kaip skelbia jo oficialus titulas.

Panašiai kaip Vladimiras Putinas stengėsi Rusijoje konsoliduoti visą valdžią į savo rankas, sukurti „valdžios vertikalę“, taip ir Maskvos patriarchas pradėjo valdžios konsolidacijos žygį. Viena iš pirmųjų jo reformų vadinosi „vyskupijų smulkinimas“ – didelės vyskupijos buvo padalytos į kelias naujas, tos naujosios buvo jungiamos į naujai kuriamą metropoliją, ir, žinoma, vietoje vieno vyskupo reikėjo pašventinti dar kelis naujus.

Patriarcho Aleksijaus II mirties išvakarėse, 2008 m., visa Rusios Ortodoksų Bažnyčia (įskaitant Ukrainą, Baltarusiją ir visas kitas šalis) iš viso turėjo 203 vyskupus. Po Kirilo reformos, 2022 m., Rusios Ortodoksų Bažnyčia turi 438 vyskupus. Jų skaičius išaugo 115 proc. Kas metus šventinama dešimtys naujų vyskupų.

Bet tai dar ne viskas. Pagal Ortodoksų Bažnyčios kanonus, vyskupą gali įšventinti bet kurie du ar trys kiti vyskupai (jei tik turi sinodo leidimą), bet patriarchas Kirilas pradėjo reikalauti, kad jis visuose šventimuose dalyvautų pats, daug jų vyko Maskvoje. Kitaip tariant, kas antrą dabar tarnaujantį Maskvos patriarchato vyskupą įšventino būtent Kirilas. Tokiu būdu jis užsitikrino episkopato lojalumą – daugelį vyskupų įšventino patriarchas, daugeliui jų patriarchas sukūrė naujas vyskupijas (smulkindamas senąsias) ir, žinoma, visi jie prieš šventimus turėjo su patriarchu susipažinti ir jam patikti.

Galima būtų ilgai kalbėti apie taktikas, kuriomis Šv. Sinodas ir įvairūs Bažnyčios susirinkimai Rusijoje buvo paversti formalumu, skirtu visiems vyskupams sutikti su patriarcho nuomone. Per visus dvidešimt tris Kirilo pontifikato metus nebuvo nė vieno karto, kad Šv. Sinodas arba vyskupų susirinkimas atmestų patriarcho pasiūlymą, kaip ir nebuvo nė vieno karto, kad balsai būtų pasidaliję ir tektų rengti rimtą diskusiją. Bet patriarcho kulto augimą galima matyti ir išoriniuose ženkluose.

Tik Maskvos patriarchate ir keliose iš jo išaugusiose tradicijose patriarchas minimas kiekvienoje parapijoje, kiekvienų pamaldų metu. Bet tai sena tradicija. O štai prie patriarcho Kirilo atsirado naujovė – kai patriarchas susitinka su kitais, jam lygiais vyskupais, jie bučiuoja jam ranką, o jis jiems – ne. Taip pat tik Maskvos patriarchate, patriarchui tarnaujant ne savo vyskupijoje, jis sėdi katedros soste, o ne tas vyskupas, kurio sostas tai ir yra. Duodama aiškiai suprasti, kad yra vyskupai, o yra patriarchas, kuris yra neeilinis vyskupas.

Maskvos patriarchas Kirilas (viduryje). EPA nuotrauka

Jeigu paimsite bet kokį Rusijos ortodoksų žurnalą, ten rasite patriarcho nuotrauką. Net metropolito Hilarijono Alfejevo išleistame „Trumpame katekizme“ yra patriarcho Kirilo nuotrauka – lyg tikėjimas juo būtų neatsiejama ortodoksų tikėjimo dalis. Todėl nenuostabu, kad po visų tokių bandymų rusai, tardami „mūsų Bažnyčia“, pamažu pradėjo įsivaizduoti ne visą Ortodoksų Bažnyčią, o tik Maskvos patriarchatą. Ir tame patriarchate tikėti vienu ypatingu žmogumi, kurį mato visur – ir televizijoje, ir žurnaluose – „didįjį poną ir tėvą“ patriarchą Kirilą.

Tai – tik konflikto pradžia?

Iš viso to galima suprasti, kad Maskvos ir Konstantinopolio schizma yra ne trumpalaikis nesusipratimas. Tai – istorinis įvykis, kurio pasekmes pasaulyje regėsime ne vienus metus. Maža to, kadangi kol kas tai yra tik vienpusė Maskvos patriarcho konfrontacija su graikais, greičiausiai mūsų dar laukia šios schizmos raida (gal Rytų patriarchai ekskomunikuos patriarchą Kirilą?).

Patriarchas Kirilas turbūt suvokia Rusios Ortodoksų Bažnyčią kaip Trečiąją Romą, o save – kaip Trečiosios Romos popiežių. Rusios Ortodoksų Bažnyčia jam ir yra pati Bažnyčia, jis – jos vadovas. Jeigu paprastam ortodoksui galėtų kilti klausimas, nejaugi nėra nesvarbu, kokiam patriarchatui priklausys ukrainiečiai, tai patriarchas, atvirkščiai, pasiruošęs padaryti bet ką, kad tik Ukrainos Bažnyčia liktų pavaldi Maskvai. Ir ukrainiečiams jis siunčia aiškią žinią – arba jie mini jį, patriarchą, kaip savo primą, arba jie nėra Bažnyčios dalis.

Patriarchą Kirilą ir tas Bažnyčias, su kuriomis jis nebeturi bendrystės, skiria ne tik požiūris į Ukrainą (ir netgi požiūris į Vakarų civilizaciją). Geriau įsižiūrėjus pastebėsime, kad Konstantinopolis, Aleksandrija, Kipras ir Graikija gyvena ne pagal senąjį Julijaus kalendorių (kaip Maskvos patriarchatas), bet pagal šiuolaikinį. Šiek tiek skiriasi ir apeigos. Taigi nesinori būti blogų dalykų pranašu, tačiau, jei Dievas neįsikiš ir nepakeis istorijos tėkmės, Konstantinopolio ir Maskvos schizma gali peraugti į panašų reiškinį kaip katalikų ir ortodoksų schizma.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar schizma kada nors galėtų būti nutraukta? Bulgarijos atvejis teikia vilties. Kai pradėjo griūti Osmanų imperija, daugybė naujųjų šalių Bažnyčių viena po kitos skelbė savo nepriklausomybę nuo Konstantinopolio; patriarchija į tai reagavo „schizmatikų“ ekskomunika ir kitais agresyviais demaršais. Pirmajai rimčiausiai kliuvo Bulgarijos Bažnyčiai.

Visgi, kai Osmanų imperija žlugo galutinai, jau Turkijoje susirinkęs Konstantinopolio sinodas išdalijo visiems norintiesiems autokefalijas, o vėliau, lyg nieko ir nebūtų buvę, susitaikė su beveik šimtmetį „atskirta“ Bulgarija, susitarus neieškoti kaltų, o tiesiog priimti vienas kitą į tikėjimo ir meilės bendrystę…

Yra vilties, kad ir Rusijos imperijai žlugus visos nepriklausomų valstybių Bažnyčios gaus nepriklausomybę, ir schizma neteks pagrindo.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.