Ukraina: Mariupolis, sunaikinto miesto sielvartas

„Kol pats to nepatiri, labai sunku suprasti, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje.“ Nuo 2011 m. iki šių metų kovo 5 d. kunigas Pavlo Tomaševskis kartu su kitais dviem Šv. Pauliaus Pirmojo Eremito ordino broliais vykdė savo misiją Mariupolyje, Ukrainos mieste, kuris dėl savo strateginės pozicijos daugiausia kenčia nuo rusų kariuomenės invazijos. Kunigui pavyko pabėgti, kartu su vienu ordino brolių ir keliais parapijiečiais. Dabar jis grįžęs į savo gimtąjį miestą šalies pietvakariuose Podolės Kamenecą.

Susitikęs su keliais fondo „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ atstovais surengė virtualų susitikimą su žurnalistais, kad padėtų geriau suprasti, ką išgyvena žmonės, įstrigę situacijoje, kurią galima apibūdinti kaip apokalipsę. Jie patys to padaryti negali – iki šiol kunigui Pavlui nepavyko susisiekti su likusiais Mariupolyje, nes ten nėra elektros ir telefonai neveikia.

Nors Mariupolio miestas stovi ant 2014 m. prasidėjusio karo linijos, vasario 24 d. prasidėjusi invazija buvo nelaukta, pasakoja kunigas, pridurdamas, kad nuo pat invazijos pradžios rusų kariuomenė ėmė bombarduoti aplink esančius kaimus ir miesto rytinę dalį, taikydami ne tik į ukrainiečių kariuomenę, bet ir civilius. Griausmas pasiekė ir miesto centre esančią vienuolių paulinų prižiūrimą Čenstakavos Dievo Motinos parapiją. „Supratau, kad situacija rimta ir kad veikiausiai turėsime evakuoti žmones, tačiau pradžioje daugelis parapijiečių nenorėjo išvykti, nes nemanė, kad rusai bombarduos visą miestą.“

Tad du kunigai (trečiasis buvo išvykęs į Lenkiją gydytis) nutarė likti su žmonėmis, padėti jiems, aukoti Mišias ir melstis su jais. Po 4–5 dienų situacija labai pablogėjo, rusai ėmė įvairiais ginklais atakuoti gyvenamuosius rajonus miesto centre. „Bombardavimas netilo beveik keturias paras“, – prisimena kunigas. Apšaudymas buvo toks intensyvus, kad nebuvo įmanoma atgauti kvapo, nebuvo nė pusvalandžio tylos pertraukos nei dieną, nei naktį.“ Du kunigai neturėjo slėptuvės, kur būtų bent kiek saugesni, tad tiesiog skubėdavo į kambarį toje namo pusėje, kuri buvo toliau nuo bombardavimų.

Maždaug trečiąją dieną po atakos prieš Mariupolį miestas liko be elektros ir vandens. Išeiti iš namų reiškė rizikuoti būti užmuštam. Kunigas Pavlo prarado ryšį ne tik su savo parapijiečiais, bet su visu išoriniu pasauliu. Tais trumpais momentais, kai atsirasdavo interneto ryšys, jis skaitydavo naujienas mobiliajame telefone ar klausydavosi radijo automobilyje, tačiau neilgai, nes reikėjo taupyti akumuliatorių.

Kunigas sako, kad nebuvo lengva ryžtis išvykti – viena vertus, vienuoliai bijojo, jog palikti namai bus išplėšti, kita vertus, suprato, kad nukritusi bomba gali nusinešti tiek namus, tiek juos pačius. Be to, bijojo papulti į Mariupolį apsupusios rusų kariuomenės rankas.

Galiausiai abu vienuoliai susikrovė būtiniausius daiktus, dokumentus į automobilį, apsivilko abitus ir leidosi link išvažiavimo į Zaporižią, esančią už 220 km nuo Mariupolio. Pakeliui prie jų prisijungė dar 5–6 privatūs automobiliai, bandantys ištrūkti iš miesto. Važiuodami per miestą matė širdį veriančius vaizdus: sugriautus pastatus, sudegintus automobilius, žmones, ieškančius maisto apleistose parduotuvėse. Maža automobilių kolona pravažiavo pro kelis rusų kariuomenės postus, kur patikrino jų dokumentus ir leido išvykti.

Vienoje vietoje, maždaug už 20 km, viename poste rusai jiems pasakė, kad prieš dieną gavo įsakymą neišleisti vyrų, tik moteris ir vaikus. „Pabandykite įsivaizduoti šią sceną – buvome viduryje laukų, šaltyje, aplink ilgiausia automobilių eilė (apie 100 mašinų), prie vairų vyrai, šalia jų žmonos ir vaikai. Ir jokios galimybės grįžti atgal. Kai kurie neturėjo benzino atsargų. Žmonės pėsčiomis prisiartindavo prie kareivių, moterys atsiklaupdavo, melsdamos leisti išvykti, nes daugelis moterų nemokėjo vairuoti, tačiau viskas veltui.“

Maždaug po penkių valandų kažkas netikėtai pasikeitė: atvyko netoliese esančio miestelio meras ir pasakė, kad norėtų priimti nakčiai visus žmones, esančius mašinose. Miestelio gyventojai savo namuose priėmė apie 400 Mariupolio gyventojų.

Kitą dieną kunigui pavyko rasti kitą kelią, aplenkiant postą, kur buvo anksčiau sustabdyti, ir išvažiavo Zaporožės link. Pakeliui buvo kitų kelio blokavimo punktų, vėl nerimas, tačiau vis pavykdavo tęsti kelionę, ir galiausiai jie gyvi pasiekė savo kelionės tikslą.

Kunigui Pavlui šie įvykiai dar gyvi, jis nenori jų pamiršti, nes Mariupolyje liko jų žmonės. „Kas mane labiausiai jaudina ir kas kelia daugiausia skausmo šiuo metu – tai rūpestis dėl parapijiečių, kad jie liktų gyvi. Tikiuosi, jog Dievas juos apsaugos…“ – sako kunigas. Ir maldauja visų padaryti viską, kas įmanoma, kad šios žudynės būtų sustabdytos.