Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ukraina sovietų valdžioje (I)

Vaikas Holodomoro metu Charkive, Ukrainoje 1933 m. Aleksandro Vinerbergerio / Diocezinio Vienos archyvo (Diözesanarchiv Wien) nuotrauka

Tekstas trijų dalių ciklu perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 2)

Williamas Henris Chamberlinas (1897–1969) – JAV žurnalistas, daugiausia rašęs apie Sovietų Sąjungą. Kaip būdinga didelei daliai XX a. pradžios intelektualų, Chamberlinas iš pradžių žavėjosi komunistinėmis idėjomis ir Sovietų Sąjunga. Entuziazmas išblėso greitai – viską pakeitė netrumpas gyvenimas SSRS 1922–1934 m., kai Chamberlinas buvo amerikietiško The Christian Science Monitor ir britiško Manchester Guardian korespondentas Maskvoje. Tapo antikomunistu, grįžęs į Vakarus daug rašė ir viešai kalbėjo apie SSRS istoriją ir dabartį, ypač vertingi jo tiesioginiai liudijimai apie badą Ukrainoje – Holodomorą. „Ukraina sovietų valdžioje“ – skyrius iš jo 1944 m. knygos The Ukraine: A Submerged Nation, kuriame apmąstoma Ukrainos praeitis ir (tuometinė) dabartis sovietmečiu. Nors autorius vietomis klysta ar klaidingai interpretuoja (pavyzdžiui, gerokai pervertina žemės ūkio „normalizaciją“ Ukrainoje po Holodomoro), tekstas nepraranda aktualumo. Chamberlino pozicija – tarsi dalyvio, tarsi stebėtojo, nežinančio, kuo baigsis karas ir kokia ateitis laukia Ukrainos – yra savaip artima mūsų šiandieninei. Juolab skyrių jis užbaigia viltingu konstatavimu, kad laisvė ukrainiečiams yra būtina. Iš anglų kalbos vertė Antanas Terleckas.

Ukraina buvo viena iš buvusios carinės imperijos teritorijų, kurias sovietiniam režimui buvo svarbiausia išlaikyti – tiek dėl strateginių, tiek dėl ekonominių priežasčių. Kartu Ukraina buvo vienas sunkiausiai prie komunistinės diktatūros ir komunistinės psichologijos prisitaikiusių regionų.

Tradiciškai Ukraina buvo Rusijos maitintoja. Normaliomis sąlygomis Ukrainoje būdavo išauginami dideli kviečių, cukrinių runkelių, vaisių, daržovių derliai. Taip pat tai buvo pagrindinis anglies šaltinis, o trečiame dešimtmetyje – dar ir pagrindinis Sovietų Sąjungos geležies bei plieno pramonės centras, nors pastaruoju metu šį statusą sumenkino gamtinių išteklių eksploatacija ir naujų didelių gamyklų statymas Uralo kalnuose bei Vakarų Sibire. Per Ukrainą Rusija prieina prie šiaurinės Juodosios jūros dalies ir svarbiausio šio regiono uosto – Odesos. Dėl šių priežasčių sovietų valdžiai Ukrainos išlaikymas buvo gyvybiškai svarbus.

Tačiau įvykių raida po Spalio revoliucijos parodė, kad didelio prielankumo komunizmui ukrainiečiai nejautė. Pasipriešinimas sovietiniam režimui buvo ilgas ir atkak­lus, ypač (o tai yra pakankamai svarbu) tose vietovėse, kur ukrainiečiai sudaro daugumą vietos gyventojų. Proporciškai, t. y. lyginant pagal bendrą gyventojų skaičių, Ukrainoje komunistų buvo mažiau nei Rusijoje – ypač kaime, kur praktiškai gyvena tik ukrainiečiai. Daugiau komunistų buvo miestuose, kur gyveno nemažai rusų, žydų ir kitų tautybių žmonių. Jei ne Rusijos įsikišimas, Ukraina niekada nebūtų buvusi sovietizuota.

Atstovaudama naujam, revoliuciniam režimui, bolševikų valdžia elgėsi kur kas profesionaliau ir subtiliau nei kada nors pajėgė carinis režimas ir atkakliai siekė savo tikslo – suskaldyti ir užvaldyti Ukrainos visuomenę. Tam pasitelkta propaganda, o vos kilus masiniam pasipriešinimui sovietų ekonominei politikai – ypatingo žiaurumo represijos.

Sovietų valdžia ukrainiečiams, kaip ir visoms tautinėms mažumoms, deklaravo rasinę ir kultūrinę lygybę. Ji nekartojo carinio rusiško šovinizmo, pasižymėjusio niekinančiu požiūriu į ukrainiečių kalbą ir kultūrą. Ukrainos sovietinė respublika buvo paskelbta 1918 m. gruodžio 18 d., aižėjant Vokietijos okupaciniam režimui – visa valdžia neva buvo atiduota „Ukrainos darbininkams ir valstiečiams“.

Williamas Henris Chamberlinas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Charkivas turėjo tapti Ukrainos sovietinės respublikos sostine. Įkurta Ukrainos Liaudies komisarų taryba (sovietinis vyriausybės pavadinimas), kurį laiką egzistavo ir atskiras nuo Maskvos Ukrainos užsienio reikalų liaudies komisariatas. Pagal 1923 m. birželio 6 d. sovietinę konstituciją, užsienio reikalų kontrolę turėjo perimti centrinė valdžia, tačiau 1944 m. pradžioje krašto apsaugos ir užsienio reikalų kontrolė vėl buvo perleista sovietinėms respublikoms, kurių tada buvo šešiolika.

Svarbiausios asmenybės pirmaisiais sovietų valdžios metais Ukrainoje buvo Christanas Rakovskis, rumunų kosmopolitas-revoliucionerius, tapęs ministru pirmininku, Gregorijus Petrovskis – paprastas valstietis, tapęs aukščiausiojo sovieto prezidiumo pirmininku, ir Mikola Skripnikas, vidaus reikalų liaudies komisaras. Visų trijų gyvenimai, kaip ir daugelio „senųjų bolševikų“, nepriklausomai nuo tautybės ar kilmės, baigėsi tragiškai. Rakovskis, sulaukęs žilos senatvės, per vieną iš parodomųjų teismų 1938 m. buvo nuteistas 20 metų kalėjimo, Petrovskis pradingo stalininių valymų metu, o Skripnikas nusižudė.

Slopindama paskutinius partizaninio pasipriešinimo židinius trečio dešimtmečio pradžioje partinė Ukrainos vadovybė skelbė besilaikanti palankaus požiūrio į ukrainiečių tautinį judėjimą ir sugebėjo įtikinti į šalį sugrįžti kai kuriuos gerai žinomus žmones bei aktyvistus. Į Ukrainą grįžęs profesorius Michailo Hruševskis buvo paskirtas ką tik įsteigtos Ukrainos Mokslų akademijos vadovu, grįžo ir vienas tautinio judėjimo lyderių Vsevolodas Holubovičius, kaip ir dalis kitų judėjimo aktyvistų, dalyvavusių pilietiniame kare.

Tačiau vos grįžę, šie žmonės buvo izoliuoti nuo politikos, tiesa, tam tikra kultūrinė autonomija jiems, kaip mokslininkams, buvo palikta – kaip antai profesoriui Hruševskiui. Kultūrinė autonomija buvo vienas iš kozirių sovietų valdžios rankose, kuriuo tikėtasi užvaldyti Ukrainą. Ukrainiečių kalba paskelbta valstybine ir turėjo būti vartojama mokyklose, teismuose, periodinėje spaudoje, versle, su išlygomis rusų, jidiš ar kitoms kalboms tuose regionuose, kur ukrainiečiai nesudarė gyventojų daugumos. Bent jau teoriškai tai reiškė, kad rusams, paskirtiems dirbti į valstybinius ar partinius postus Ukrainoje, reikėjo mokytis vietos kalbos.

Taigi jei politinės ir ekonominės laisvės būtų prilygusios šiai kultūrinei autonomijai, ukrainiečiai nebūtų turėję dėl ko skųstis. Kai kurie iškiliausi ukrainiečių mąstytojai praeityje plėtojo idėją apie laisve ir lygiava paremtą visų slavų tautų uniją, federaciją – kaip šių šalių tautinių problemų sprendimą.

Ukrainos SSR (1922-1991) vėliava

Tačiau sovietų valdžia politinės ir ekonominės laisvės neatnešė. Net kultūriniame lauke laisvė buvo apribota griežtos cenzūros. Buvo neįmanoma viešai kalbėti apie nekomunistines politines idėjas, ukrainiečių literatūroje atidžiai ieškota „nacionalistinių-kontrrevoliucinių“ tendencijų. Ukrainiečių tautinio atgimimo atstovai, kurie optimistiškai žvelgė į sovietų Ukrainą ir tarėsi atradę joje savo vietą, daugeliu atveju sulaukė tokio pat likimo, kuris vėliau ištiko daugelį „senųjų bolševikų“. 1930 m. Hruševskis buvo ištremtas į Rusiją ir ten 1934 m. mirė, Holubovičius – sušaudytas 1931 m. per ukrainiečių nacionalistų persekiojimo vajų.

Keliaudamas po Ukrainą nepalioviau stebėtis skirtumais tarp miesto ir kaimo. Miestai buvo kur kas labiau paveikti sovietizacijos, naujo sovietinio gyvenimo. Ten buvo skaitlingesnės komjaunimo organizacijos, daugiau darbininkų klubų, gatvėse matyti daugybė plakatų, atsišaukimų. Tačiau kaime dauguma ukrainiečių tebelaikė sovietinį režimą kažkuo svetimu, kažkokiu jiems primestu dalyku. Gerai pamenu 1924 m. kelionę po Ukrainos kaimus. Su žmona kelias dienas praleidome nedideliame nubalintame namelyje, priklausiusiame dviem seserims – Nadiai ir Sašai. Vieną vakarą vietinis mokytojas mokykloje surengė nedidelę šventę. Iš išorės viskas atrodė pagal sovietines taisykles, mokinių deklamavimai baigėsi „Internacionalo“, tuometinio SSRS himno, giedojimu. Tačiau kai mokytojas galėjo su mumis pasišnekėti privačiai, savo namuose, sužinojęs, kad mes – užsieniečiai, ne komunistai, jis atvirai prabilo apie vietos valstiečių jausmus ir ėmė pasakoti, kaip tuomet dar neseniai pasibaigusio pilietinio karo metu jie sukilo tiek prieš Raudonąją, tiek prieš Baltąją tironiją. „Komunistai sakė, kad mes – banditai, – pasakė mokytojas, tuo „mes“ galutinai nusimesdamas visas kaukes, – bet aš manau, kad mes buvom kaip Garibaldis.“

Kyjivas 1943 po mūšio tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Būtent tokiais žmonėmis kaip šis mokytojas buvo galima pasikliauti – kad jie pasinaudos visomis sovietinės kultūrinės autonomijos teikiamomis galimybėmis ir tęs ukrainiečių tautinį judėjimą. Nors dėl komunistinės diktatūros atvira, demokratinė diskusija buvo neįmanoma, tačiau sovietų Ukrainos komunistai nuolat skųsdavosi ukrainiečių inteligentijos nacionalistine dvasia. Ukrainos komunistų valymai buvo kur kas dažnesni ir žiauresni nei Rusijoje, nes noras įtvirtinti vienokią ar kitokią tautinę nepriklausomybę dažnai kildavo net vietos komunistams. Du šios srovės atstovai trečiame dešimtmetyje buvo Aleksandras Šumskis ir Michailo Volobujevas: pirmasis, kurį laiką ėjęs švietimo komisaro pareigas, skatino kultūrinę šalies ukrainizaciją, kiek įmanoma gindamas tautines pozicijas, o Volobujevas atkakliai siekė atskleisti sovietų ekonominės politikos kolonializmą – Ukrainos išnaudojimą Rusijos labui.

Ukrainos KP CK netgi siuntė laišką Trečiajam Internacionalui, kuriame kaltino Ukrainos inteligentiją, kad ji stengiasi išlaikyti ryšius su Europa teigdami, jog Ukrainos interesai nesutampa su kitų sovietinių respublikų interesais. Ukrainiečių tautinės inteligentijos nuotaikos vaizdingai atsispindi šiame laiško sakinyje: „Daroma viskas, siekiant įtikinti mases, kad bolševikai neva tęsia imperialistinę carinio režimo politiką, kad, kaip ir caro laikais, jie bando užgniaužti tautines mažumas ir kad visa bolševikų nacionalinė politika susideda tik iš tuščių frazių ir apgavysčių“.

Dar vienas maištininkas tarp Ukrainos komunistų buvo populiarus rašytojas Mikola Chvilovis. Aktyvus įvairių rašytojų organizacijų narys, ypač populiarus tarp jaunosios kartos ukrainiečių, Chvilovis gynė Ukrainos teisę išlaikyti kultūrinius ryšius su Vakarais, taip netiesiogiai priešindamasis diktatui iš Maskvos. Kartą jis rašė: „Ankstesnė ukrainiečių rašytojų karta jau orientavosi į Vakarus. […] Mūsų kartai tai turbūt nepavyks dėl susidariusių aplinkybių. Tačiau ateinančiai kartai privalo pavykti“.

Dėl griežtos sovietinės cenzūros tokių jausmų išsakymas reiškė beveik tą patį, kaip pasakyti, kad viliamasi Ukrainos išsivadavimo nuo Rusijos komunistų diktato. Chvilovis ir jo draugai, bendradarbiai imti tiesiai šviesiai laikyti kontrrevoliucionieriais. Dar 1929 m. Stalinas apie jį atsiliepė tokiais žodžiais: „Jei neturėtume nieko kito, tik Ukrainą įaudrinusias diskusijas dėl Chvi­lovio, būtų pakankamai pagrindo rimtai sunerimti“. Pavelas Petrovičius Postyševas, kurį laiką buvęs Stalino patikėtiniu Ukrainoje ir faktiniu šalies diktatoriumi, po Chvilovio mirties tarsi pripažino, kad jis ir kiti ukrainiečių rašytojai įsitraukė į politinę kovą dėl laisvės: „Tarp to meto ukrainiečių rašytojų buvo daug akivaizdžiai kontrrevoliucinių nacionalistinių elementų, kurie, praradę bet kokią viltį laimėti, ėmėsi banditiškiausių ir agresyviausių kovos metodų. Dosvitnis, Chvilovis ir kiti, kuriems nepasisekė raštijos srityje, pasirinko teroro kelią“. Galima prisiminti kaimo mokytojo žodžius: „Komunistai sakė, kad mes – banditai. Bet aš manau, kad mes buvome kaip Garibaldis“.

Chvilovis nusižudė 1933 m. gegužę, turbūt numatydamas būsimą areštą ir egzekuciją apkaltinus nacionalizmu. Jis – ne vienintelis ukrainiečių rašytojas, žuvęs nelygioje kovoje su galingąja sovietų valstybe.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Antrąją teksto dalį kviečiame skaityti kitą šeštadienį

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.