Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ukraina sovietų valdžioje (II)

Iš bado Charkivo gatvėje mirštantys žmonės 1933 m. Diocezinio Vienos archyvo (Diözesanarchiv Wien) / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

JAV žurnalisto ir istoriko Williamo Henrio Chamberlino (1897–1969) teksto, perpublikuojamo iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 2), antroji dalis. Pirmąją dalį skaitykite čia. Iš anglų kalbos vertė Antanas Terleckas.

Ukraina išgyveno tuos pačius ekonominio ir socialinio vystymosi etapus kaip ir kiti Sovietų Sąjungos regionai. Trečias dešimtmetis buvo sąlyginai ramus: Naujosios ekonominės politikos (NEP) įvedimas legalizavo laisvą prekybą, buvo atsisakyta ankstesnės maisto nusavinimo iš valstiečių politikos. Šios reformos padėjo pamatą šalies atsigavimui po pilietinio karo ir vadinamojo karinio komunizmo

Tačiau kur kas sunkesnis laikotarpis prasidėjo 1928 m. pabaigoje, priėmus pirmąjį penkmečio planą. Plano tikslas – valstybės kontroliuojama ekonomika – turėjo prisidėti prie itin spartaus SSRS pramonės vystymo ir individualaus ūkininkavimo pakeitimo kolektyviniu. Siekis kurti naują pramonę, ypač sunkiąją (geležies ir plieno, mašinų gamybos, metalurgijos, chemijos ir t. t.) smarkiai smogė Sovietų Sąjungos gyventojams bei sumažino ir taip kuklų pragyvenimo lygį. Kadangi užsienio kapitalas buvo neprieinamas, pradines išlaidas daugybės naujų didelių gamyklų statybai ir būtinų mašinų bei įrangos importui iš užsienio padengti turėjo patys Sovietų Sąjungos gyventojai, smarkiai verždamiesi diržus. Padėtį dar labiau komplikavo tuo pat metu vykęs bandymas išnaikinti individualų ūkininkavimą ir organizuoti valstiečius į vadinamuosius kolektyvinius ūkius, kuriuose penkiasdešimties, šimto ar daugiau valstiečių šeimų grupės bendrai dirbtų žemę naudodamos valstybės jiems išnuomotus traktorius ir kitą stambiąją techniką.

Instinktyvus valstiečių nenoras atsisakyti nuosavos žemės sklypo buvo ypač stiprus Ukrainoje, o savavališkos ir žiaurios priemonės, kuriomis mėginta skatinti kolektyvizaciją, nulėmė dvi didžiules ir mažai žinomas Ukrainos istorijos tragedijas – buožių kaip klasės likvidavimą ir 1932–1933 m. badą.

Rusijoje bendroji valstiečių žemėvaldos sistema rėmėsi obščina – kaimo bendruomene, kuri kiekvienai valstiečių šeimai skirdavo jai priklausantį žemės sklypą ir periodiškai perskirstydavo žemę. Žemė nebuvo dirbama bendrai, kaip kolektyviniame ūkyje, tačiau poreikis turėti nuosavą žemės sklypą tokioje sistemoje natūraliai silpo. Regionuose, kurie jau buvo pripratę prie minties, kad žemė yra bendruomenės, o ne individuali nuosavybė, pereiti prie kolektyvinio ūkininkavimo buvo šiek tiek lengviau.

Tačiau daugelyje Ukrainos provincijų – Černigovo, Poltavos ir dešiniojo Dniepro kranto regionuose – obščinos nebuvo. Ukrainoje valstiečiai maištavo prieš dvarininkus taip pat audringai, kaip ir bet kur kitur. Jie norėjo didesnių privačių ūkių, kuriuose jiems nereikėtų mokėti duoklių ir mokesčių stambiam žemvaldžiui. Jie aiškiai priešinosi komunistų idėjai kurti žemės ūkio komunas ir su palengvėjimu atsikvėpė, kai įvedus NEP, šios idėjos buvo atsisakyta.

Dabar jų vėl laukė tai, ką galima pavadinti prievarta – reikalauta atsisakyti nuosavų ūkių ir paklusti bauginančiai bei nepažįstamai kolektyvinio ūkio tvarkai, kur dirbsi ne sau, o valstybei. Kita nuoskauda, egzistavusi dar nuo revoliucijos laikų, bet dar labiau paaš­t­rėjusi per pirmąjį penkmečio planą (1929–1933), buvo ta, kad valstiečiai už grūdus ir kitus maisto produktus, kuriuos turėjo atiduoti valstybei, negaudavo atitinkamo atlygio pramoninėmis ir kitomis prekėmis. Šį nusiskundimą girdėdavau kiekvieną kartą keliaudamas po Ukrainos kaimus.

Sovietų valdžia, susidūrusi su plačiai paplitusiu valstiečių nepasitenkinimu, kuris su tinkama vadovybe ir organizacija galėjo peraugti į visuotinį sukilimą, pradėjo sistemingai skaldyti ir naikinti tikrų ar įtariamų nacionalistų gretas. 1930 m. buvo išaiškinta organizacija Splika Vyzvolennia Ukrainy (Ukrainos išlaisvinimo sąjunga), o grupė tariamų jos narių buvo teisiami dėl ryšių palaikymo su žmonėmis ir organizacijomis, veikiančiomis Lenkijos valdomoje Vakarų Ukrainoje.

1931 m. buvo paskelbta, kad išaiškinta ukrainiečių organizacija „Nacionalistų centras“. Tai suteikė progą „likviduoti“, t. y. įvykdyti mirties bausmę daugeliui politinių aktyvistų, kurie anksčiau buvo susiję su Rada ir ukrainiečių tautiniu judėjimu, įskaitant Holubovičių, Šeršelį ir Vasilijų Mazurenko. Visada aktyviai veikusi OGPU 1933 m. paskelbė aptikusi „slaptą karinę organizaciją“. Tarp žymių asmenų, kurie dėl šios bylos buvo sušaudyti, buvo ir Jurijus Kociubinskis (Liaudies komisarų tarybos, arba ministrų kabineto, pirmininko pavaduotojas).

Holodomoro aukos. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tais pačiais 1933 m. nusižudė rašytojas Chvilovis ir Ukrainos komunistų veteranas Mikola Skripnikas. Pastarojo savižudybę galbūt lėmė įvairios priežastys: gailestis ir kartėlis dėl bado šalyje, kurį sukėlė sovietų valdžios politika, suvokimas, kad pateko į politinę nemalonę, baimė, kad jam gali būti skirtas vaidmuo kokiame nors naujame „išdavystės ir sabotažo“ teisminiame procese.

Viename už Sovietų Sąjungos ribų leidžiamame ukrainiečių laikraštyje buvo rašoma, kad jei ant vienos svarstyklių pusės dėtume visus Skripniko nusikaltimus ukrainiečių tautiniam judėjimui, o ant kitos – mažą kulką, kuria jis savanoriškai nutraukė savo gyvybę, ukrainiečiams svarbesnė būtų kulka.

Lazaras Kaganovičius ir Stalinas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Postyševas, lūžiniais 1933 m. pakeitęs Lazarį Kaganovičių ir tapęs svarbiausiu Stalino patikėtiniu Ukrainoje, požiūrį į „kontrrevoliuciją“ Ukrainoje 1934 m. sausio 20 d. kalboje apibendrino taip: „Ukrainos išlaisvinimo sąjungos demaskavimas buvo nepaprastai svarbus sig­nalas Komunistų partijai Ukrainoje. Sužinojome, kad ukrainiečių nacionalistinė kontrrevoliucija pradėjo telkti jėgas čia, Tarybų Ukrainoje, ir kad jos tikslas – stumti savo žmones į socialinį, ekonominį ir kultūrinį šalies gyvenimą, į Komunistų partiją, Komunistinio jaunimo sąjungą ir į mokyklas, siekiant juos išnaudoti nacionalistinėms idėjoms skleisti. 1931 m. Ukrainos komunistų partija gavo dar vieną nepaprastai garsų ir nerimą keliantį signalą. Tai buvo vadinamojo Ukrainos nacionalistų centro, atstovavusio daugeliui įvairių nacionalistinių srovių, išaiškinimas. Tai buvo karinė, nacionalfašistinė organizacija, kurios tikslas buvo suvienyti visas nacionalistines kontrrevoliucines jėgas Ukrainoje. Nacionalistiniai elementai ypač suaktyvėjo 1931 ir 1932 m., kai įsiskverbė į naujas socialistinės statybos institucijas. 1933 m. pradžioje OGPU išaiškino dar vieną organizaciją – Ukrainos karinę organizaciją“.

Sunku vienareikšmiškai apibendrinti šių politinių procesų Ukrainoje reikšmę. Neabejotinai tarp inteligentijos būta tautinio nepasitenkinimo elementų, kuriuos dar labiau sustiprino tuo metu Sovietų Sąjungoje kilęs pasipiktinimas naująja valstybės ekonomine politika ir ją lydėjusiomis kančiomis bei nepritekliumi. Tam tikras politinis „pogrindis“ turbūt formavosi, ypač dėl to, kad nebuvo galimybės atvirai pasipriešinti.

Tačiau tuo pat metu sovietinėje teisinėje sistemoje buvo išjungti visi saugikliai, gynę asmens laisvę. Taip buvo sudarytos sąlygos bet kurį žmogų apkaltinti ir apšmeižti gana migloto turinio nusikaltimu – „kontrrevoliucine veikla“, net ir tuos, kurie nieko nepadarė, bet buvo nemėgstami arba tiesiog imti įtarinėti dėl ankstesnės veiklos ar dėl jų tariamo nusistatymo. Taigi neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek žmonių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė ar kurie buvo ištremti ar įkalinti po šių baudžiamųjų procesų, iš tikrųjų dirbo nepriklausomos Ukrainos labui, o kiek tiesiog tapo tokių įtarimų aukomis. Tačiau galima pagrįstai teigti, kad sovietų valdymo metais dėl politinių priežasčių nukentėjo kur kas daugiau ukrainiečių nei caro laikais.

Tai ypač akivaizdu, jei prie sovietų valdžios aukų priskaičiuosime daugybę gana pasiturinčių valstiečių – buožių, – kurie buvo „likviduoti“, t. y. iš jų buvo atimta nuosavybė, o jie patys ištremti priverstiniams darbams, ir dar daugiau visų klasių žmonių, daugiausia valstiečių, žuvusių per 1932–1933 m. politinį badą. Šį badą pagrįstai galima vadinti politiniu, nes jis nekilo nei dėl didžiulės stichinės nelaimės, nei dėl visiško šalies ištek­lių išsekimo po Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karų, kaip kad buvo prieš 1921–1922 m. badą.

Iš dalies dėl nepasitenkinimo naująja kolektyvinio ūkininkavimo sistema ir pramoninių prekių trūkumo, iš dalies dėl to, kad valdžia grįžo prie karinio komunizmo metodų, savavališkai reikalaudama visų valstiečių grūdų pertekliaus, aiškiai neapibrėždama, kas yra tas „perteklius“, Ukrainos valstiečių darbo našumas ženk­liai sumenko. Klimato sąlygos 1931 ir 1932 m. taip pat buvo nepalankios.

Iki 1932 m. rudens susiklosčiusią padėtį galima trumpai apibendrinti taip: nepaisant menko derliaus, valstiečiai būtų galėję išvengti bado, jei būtų gerokai sumažintos grūdų ir kitų maisto produktų rekvizicijos. Tačiau rekvizicijos buvo ne sušvelnintos, o padidintos – valdžia buvo pasiryžusi „pamokyti valstiečius“ badu ir priversti juos sunkiai dirbti kolchozuose.

Trečiąją teksto dalį kviečiame skaityti kitą šeštadienį

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.