Ukraina sovietų valdžioje (III)

JAV žurnalisto ir istoriko Williamo Henrio Chamberlino (1897–1969) teksto, perpublikuojamo iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 2), trečioji dalis. Pirmąją dalį skaitykite čia, antrąją – čia. Iš anglų kalbos vertė Antanas Terleckas.

1933 m. rudenį, kai buvo panaikintas draudimas užsienio žurnalistams keliauti po Ukrainą, su žmona, kuri pati yra gimusi Ukrainoje, nuvykau iš pirmų lūpų sužinoti, kas ten darosi. Apsilankėme dviejuose gerokai vienas nuo kito nutolusiuose regionuose: Poltavos apylinkėse kairiajame Dniepro krante ir Bila Cerkva miesto apylinkėse, dešiniajame krante. Taip pat keliaudami po šalį nuolat kalbinome aplinkinius žmones traukinių stotyse.

Esu įsitikinęs, kad bet kas, leidęsis į tokią kelionę norėdamas sužinoti tiesą, būtų priėjęs tos pačios išvados – kad Ukrainos kaimas patyrė siaubingą tragediją. Tai, kas įvyko, buvo ne sunkumai, nepriteklius, vargas ar maisto stygius – eufemizmai, kuriuos praleido sovietinė cenzūra, bet žiaurus ir atviras badas, kurio aukos skaičiuojamos milijonais. Tikriausiai niekas niekada nesužinos tikslaus mirčių skaičiaus, nes sovietų valdžia tai griežčiausiai slėpė ir oficialiai neigė bet kokį badą, atmetė visus pagalbos siūlymus iš užsienio.

Tačiau kiekviename mano aplankytame kaime mirė ne mažiau kaip dešimt procentų žmonių. Tai – ne neatsakingas subjektyvus vertinimas, o vietinių sovietų pareigūnų pateiktas skaičius. Mat nors Maskvoje patik­liems turistams buvo lengva pasakoti, kad bado nebuvo, vietos pareigūnai taip elgtis negalėjo, nes kiekvienas valstietis, su kuriuo kalbėjomės, vardijo draugus ir giminaičius, mirusius nuo bado arba vidurių šiltinės, gripo ir kitų ligų, kurios visada užklumpa bado nualintus žmones.

Neišdildomą įspūdį man paliko kaimas, vadinamas Čerkasais, esantis už septynių ar aštuonių mylių į pietus nuo Bila Cerkva miesto. Pakeliui į šį kaimą šalikelėje stovėjusi ikona su Kristaus veidu buvo nuplėšta, vykdant tuometinę valstybinę antireliginę politiką. Tačiau erškėčių vainiką, tarsi nebylų simbolį, buvo leista palikti.

Vaikščiojant dulkėtomis kaimo gatvėmis, visur tvyrojo mirtis ir tuštuma. Namai atrodė apleisti, iškritusiais langų stiklais, daržuose kukurūzai apžėlę piktžolėmis. Jaunas kaimo sovieto sekretorius, pavarde Fiščenko, pranešė, kad iš 2072 kaimo gyventojų mirė 634. Per praėjusius metus kaime buvo sudaryta tik viena santuoka. Gimė šeši vaikai, iš kurių vienas išgyveno. „Geriau neturėti vaikų, negu jiems mirti iš bado“, – sakė moteris, su kuria kalbėjausi komiteto patalpose.

„Ne, – paprieštaravo berniukas. – Jei vaikai negims, kas dirbs žemę?“

Kitas vienoje iš kaimo gatvių sutiktas berniukas vardijo mirusių savo draugų ir pažįstamų pavardes: „Antonas Samčenko mirė su žmona ir seserimi, liko trys vaikai. Nikitos Samčenko šeimoje mirė tėvas ir Mikola ir dar du vaikai, liko penki vaikai. Paskui mirė Grigorijus Samčenko su sūnumi Petro, liko žmona ir dukra. Gerasimas Samčenko mirė kartu su keturiais vaikais, gyva liko tik žmona. Ir Sidoras Odnorogas mirė su žmona ir dviem dukromis, liko viena mergaitė. Gura Odnorogas mirė su žmona ir trimis vaikais, liko gyva viena mergaitė“.

Tokia niūri ir kraupi kronika galėjo būti surašyta kone kiekviename Ukrainos kaime tą baisią 1932–1933 m. žiemą ir pavasarį. Žukų kaime, netoli Poltavos, užėjęs į atsitiktinį namą, radau apatijos apimtą keturiolikmetę mergaitę. Jos tėvas buvo laukuose, motina ir keturi broliai bei seserys žuvo per badą. Viena moteris Poltavoje pareiškė, kad „joks karas iš mūsų neatėmė tiek daug žmonių“.

Ji tikrai neperdėjo. Jei priimtume vietos pareigūnų nurodytą dešimties procentų mirtingumo skaičių (o iš to, ką sužinojau kelionės metu, manau, kad tai labai nuosaikus vertinimas), Ukrainoje turėjo žūti daugiau nei trys milijonai žmonių. Nors jokia oficiali statistika apie šią tragediją nebuvo paskelbta, yra du netiesioginiai rodikliai, parodantys sulėtėjusį Ukrainos gyventojų skaičiaus augimą. 1939 m. gyventojų surašymo duomenimis ukrainiečiai sudarė 17,5 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų, tuo tarpu trečiame dešimtmetyje šis skaičius siekė 20 proc. Absoliutus ukrainiečių skaičius, nurodytas 1939 m., buvo 30 960 221, o tai rodo, kad per praėjusį dešimtmetį jų sumažėjo.

Ko gero, nebuvo kitos tokios nelaimės, kuri sulauktų tiek mažai tarptautinio dėmesio. Sovietų sprendimas slėpti ir slopinti tiesioginius pranešimus apie badą, neleidžiant žurnalistams lankytis nukentėjusiuose kraštuose tol, kol nebus nuimtas naujas derlius ir kol nebus paslėpti išoriniai masinio mirtingumo požymiai, pasirodė labai veiksmingas. Oficialiame lygmenyje Maskvos valdžia ir toliau įžūliai neigė badą. Nedaug žurnalistų buvo linkę rizikuoti susidurti su cenzūra pasakodami apie įvykius, kurie įvyko prieš kelis mėnesius.

Užsienyje gyvenantys ukrainiečiai, žinoma, kitais kanalais sužinojo apie tai, kas nutiko jų tėvynėje, ir nedvejodami bandė organizuoti pagalbą bei atkreipti pasaulio dėmesį į nežmonišką sovietų politiką, dėl kurios kilo badas. Už sienos, Lenkijoje esantys ukrainiečiai, savaime suprantama, gavo išsamiausią informaciją, ir bet kokios jų turėtos simpatijos komunizmo atžvilgiu išblėso.

Žemės ūkis Ukrainoje, kaip ir kitose Sovietų Sąjungos dalyse, pamažu atsigavo po prievartinės kolektyvizacijos tragedijos ir didžiojo 1932–1933 m. bado. Bado palaužti valstiečiai nutraukė pasipriešinimą kolektyvizacijai. Pažymėtina ir tai, kad bado metu laisvų valstiečių mirtingumas buvo daug didesnis nei kolchoznikų. Taip atsitiko todėl, kad valstiečiai patyrė dar žiauresnes rekvizicijas ir negalėjo pasinaudoti pavėluotomis ir nepakankamai organizuotomis pagalbos priemonėmis, kurios buvo skirtos kolchozams.

Priėmus keletą sovietinę agrarinę sistemą ir kolchozų veiklą reglamentuojančių įstatymų pakeitimų, naujoji sistema valstiečiams tapo šiek tiek pakenčiamesnė. Vietoj ankstesnės savavališkų ir nereguliarių rekvizicijų sistemos buvo įvestas fiksuotas mokestis natūra. Tai šiek tiek paskatino valstiečių darbo našumą, nes anksčiau jie nujausdavo, kad viskas, ką užaugins, iš jų bus atimta. Iš pradžių labai eklektiška ir neaiški kolektyvinių ūkių organizavimo tvarka buvo reglamentuota pagal konkretesnes taisykles. Patvirtinta valstiečio teisė kolchoze turėti savo sodą, auginti vištas, kiaules ir naminius gyvulius.

Iš pradžių kolchozuose teko dorotis su rimtu išbandymu, mat senoji ūkininkavimo kultūra buvo sunaikinta anksčiau nei sukurta nauja. Nebuvo pasirūpinta naujais padargais, technika, nesuskubta apmokyti kolchozų vadovybės. Arkliai buvo paskersti arba išbrokuoti anksčiau nei juos tinkamai pakeitė traktoriai. Tačiau laikui bėgant naujosios sovietinės gamyklos ėmė gaminti vis daugiau ir geresnių traktorių, o jaunieji valstiečiai geriau susipažino su modernia technika.

Pirma valstiečiui kolchoze trūko suinteresuotumo dirbti. Kadangi jis įtarė, kad jo kaimynas gali dykinėti, jis ir pats nevengė tinginiauti. Tačiau įvesta darbo užmokesčio išmokų sistema pinigais ir natūra, proporcinga atlikto darbo kiekiui ir kokybei, iš dalies sprendė šią problemą.

Taigi 1929–1933 m. laikotarpiu Ukrainos žemės ūkio produktyvumas smarkiai smuko, gerokai sumažėjo gyvulių, o įprastai derlingi laukai buvo apleisti. Vis dėlto nuo 1933 m. iki karo su Vokietija pradžios prasidėjo atsigavimo procesas, kaip kad trečiame dešimtmetyje, pergyvenus blogiausius niūrius ir alkanus karinio komunizmo metus.

Tačiau politinių aukų skaičius išliko labai didelis. Dėl priežasčių, kurios nebus išaiškintos tol, kol nebus parašyta visapusiška komunistinių valymų ketvirtame dešimtmetyje istorija, žmonės, anksčiau entuziastingai slopinę ir naikinę bet kokio pasipriešinimo Stalino valdžiai apraiškas, vėliau patys dažnai tapdavo valymo aukomis. Taip atsitiko ir Postyševui, pagrindiniam Stalino patikėtiniui Ukrainoje 1933–1935 m., ir Stanislavui Kosiorui, tuo metu užėmusiam ypač svarbų Ukrainos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus postą. Dėl neaiškių priežasčių likviduoti ir gerai žinomi Ukrainos „senieji bolševikai“ Vlasas Čubaras, daugelį metų ėjęs ministro pirmininko pareigas, ir Grigorijus Petrovskis, kuris, kaip Michailas Kalininas Rusijoje, atrodė amžiams užėmęs Ukrainos Aukščiausiojo sovieto prezidiumo pirmininko postą. Panas Liubčenko, tapęs ministru pirmininku ir gyręsis, kad griežta komunistų partijos politika išnaikino ukrainiečių nacionalizmą, vėliau, panašu, pats buvo apkaltintas nacionalizmu. Jis nusižudė, užuot stojęs prieš teismą, kurio baigtis ir taip buvo aiški. Jo įpėdinis Michailo Bondarenko paslaptingai dingo iš politinio gyvenimo ir, kaip spėjama, mirė arba gyvena tremtyje. Panašu, kad pastaruoju metu pagrindinė figūra, nulėmusi komunistų politikos kryptį Ukrainoje, buvo rusas, pavarde Chruščiovas, Politbiuro ir Stalino vidinių patarėjų rato narys.

Sovietų Ukrainos sienos buvo praplėstos po 1939 m. sovietų invazijos į Lenkiją, aneksavus Rytų Galiciją ir Bukoviną. Tačiau ši plėtra truko neilgai. Ukraina patyrė didžiausią 1941 m. Vokietijos invazijos į Sovietų Sąjungą smūgį. Praėjusiame kare caro kariuomenė iki pat Spalio revoliucijos apsaugojo Ukrainą nuo svetimos kariuomenės okupacijos, o šįkart vokiečių šarvuotosios divizijos, kurį laiką pristabdytos į vakarus nuo Kyjivo, prasiveržė plačiu frontu.

Ukrainos frontui vadovauti buvo paskirtas pilietinio karo veteranas, kavalerijos vadas Semionas Budionas. Jis pasirodė nepakankamai gabus vadovauti: Kyjivas buvo apsuptas ir užimtas 1941 m. rugsėjį, o spalį ir lapkritį vokiečių kariuomenė veržėsi per Ukrainos stepes, kol užėmė beveik visą šalies teritoriją, išskyrus gabaliuką Doneco baseino.

1942 m. pavasarį maršalo Semiono Timošenkos pradėtas kontrpuolimas į Charkivą, Rytų Ukrainos pramonės didmiestį, buvo nesėkmingas. Kurį laiką vokiečių kariuomenė ir toliau skverbėsi gilyn, link Kaukazo priekalnių ir Volgos, Stalingrado griuvėsių. Tačiau Stalingradas virto lemiamu vokiečių pralaimėjimu. Iki 1943 m. vasario mėn. sovietų kariuomenė vėl užėmė Charkivą ir siekė giliau įsiskverbti į Ukrainą. Tai nepavyko, po vokiečių kontratakos jie vėl užėmė Charkivą.

Karą Ukrainoje vokiečiai galutinai pralaimėjo po sovietų armijos puolimo, prasidėjusio 1943 m. vasarą ir su nedidelėmis pertraukomis, bet be didesnių permainų, trukusio iki 1944 m. pavasario. Balandį, užėmus Odesą, Vokietijos kariuomenė buvo galutinai išstumta iš Ukrainos, o frontas pietinėje Rytų fronto dalyje persikėlė į Rumuniją, Bukoviną ir Galiciją – gerai iš Pirmojo pasaulinio karo pažįstamus mūšių laukus.

Atsižvelgiant į priespaudą ir sovietinį terorą, kurį teko patirti ukrainiečiams, gali atrodyti keista, kad ukrainiečiai taip bekompromisiškai priešinosi vokiečių okupantams. Šiuo atžvilgiu reikia turėti omenyje keletą faktų.

Nuo baisaus 1932–1933 m. bado iki vokiečių invazijos praėjo aštuoneri metai. Nors 1941 m. Ukraina pagal Vakarų standartus toli gražu nebuvo klestinti šalis, materialinės sąlygos pagerėjo tiek, kad nebeliko apatiškos nevilties dvasios, kuri greičiausiai būtų vyravusi, jei šalis būtų buvusi užpulta 1932 ar 1933 m. Be to, politiškai vokiečiai elgėsi ypač kvailai. Užuot skatinę vietos gyventojus sukurti nekomunistinę Ukrainos civilinę valdžią, jie įvedė negailestingą karinį režimą, visiškai nepalaikė ukrainiečių nacionalistų ir net padalijo šalį, perduodami Odesą ir teritorijos ruožą į rytus nuo Dniest­ro Rumunijai.

Užsienio karo stebėtojų ir žurnalistų galimybės matyti Ukrainą sovietų ir vokiečių karo liepsnose buvo menkos ir trumpos. Daugelis karo detalių, įskaitant ir ukrainiečių nusiteikimą, lieka nežinomos.

Vis dėlto, atsižvelgiant į praeities įvykius, aišku tai, kad ukrainiečiai drąsiai kovojo už savo namus – tiek reguliariuose kariuomenės daliniuose, tiek partizanų būriuose. Taip pat galime būti tikri, kad Ukrainos problema ateityje bus išspręsta tik tuo atveju, jei komunistinė diktatūra užleis vietą tikrai demokratijai ir jei visiška laisvė, apie kurią rašė ukrainiečių poetai ir dėl kurios žuvo tiek daug ukrainiečių, taps tikrove.