Ukrainiečių akademikai Vakarų intelektualams: nepilkite kuro į Rusijos karo mašiną

Į šiuos ir panašius nepagrįstus svarstymus apie karą Ukrainoje dėmesį atkreipė ir patys ukrainiečiai. Reaguodami į Vakaruose sklindančius nusišnekėjimus keturi ukrainiečių ekonomistai iš JAV ir Ukrainos universitetų parašė atvirą laišką vienam žymiausių pasaulio lingvistų bei politiniam aktyvistui Noamui Chomsky‘iui (ir panašiai mąstantiems Vakarų intelektualams), pateikdami esminių jo teiginių analizę bei kritiką. Kviečiame skaityti.

Gerbiamas Profesoriau Chomsky,

Mus, ukrainiečių akademikus ekonomistus, labai nuliūdino Jūsų pastarojo meto interviu ir komentarai apie Rusijos karą Ukrainoje. Manome, kad Jūsų viešoji nuomonė šiuo klausimu yra nevaisinga, siekiant užbaigti nepateisinamą Rusijos invaziją ir žūtis bei kančias, kurias ji sukėlė mūsų tėvynėje.

Susipažinę su esminiais Jūsų duotais interviu šiuo klausimu, pastebėjome, kad Jūsų argumentacijoje atsikartoja keletas klaidų. Žemiau išskyrėme šias klaidingas argumentacijos linijas ir trumpai į jas atsakėme.

Argumentacijos linija #1: neigiamas Ukrainos suverenumas ir integralumas.

Interviu Jeremy‘iui Scahill‘ui laidoje „The Intercept“ Jūs teigiate: „Faktas, kad Krymo klausimas nediskutuotinas. Mums tai gali nepatikti. Panašu, kad krymiečiams tai patinka.“ Norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į kelis istorinius faktus.

Pirma, Krymo aneksija 2014 m. pažeidė Budapešto memorandumą (kuriame Rusija įsipareigojo gerbti ir saugoti Ukrainos sienas, įskaitant Krymą), Draugystės, partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį (kurią Rusija, pasižadėdama tą patį, su Ukraina pasirašė 1997 m.) ir, pagal JT Tarptautinio teisingumo teismo sprendimą, pažeidė tarptautinę teisę.

Antra, „krymiečiai“ nėra etninė mažuma ar vientisa žmonių grupė. Tačiau Krymo totoriai yra. Jie yra Krymo čiabuviai, Stalino ištremti 1944-aisiais (ir sugrįžę po SSRS griūties) bei vėl priverstinai pasitraukę 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą. Iš tų, kurie pasiliko, dešimtys buvo persekiojami ir kalinami dėl nebūtų nusikaltimų arba dingo be žinios, veikiausiai nužudyti.

Trečia, jei žodžiu „patinka“ turite omenyje Krymo referendumo rezultatus 2014 m. kovo 16 d., atkreipkite dėmesį, kad šis „referendumas“ buvo vykdomas grasinant ginklu ir Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje buvo paskelbtas negaliojančiu. Kita vertus, dauguma Krymo gyventojų balsavo už Ukrainos nepriklausomybę 1991 m.

Argumentacijos linija #2: Ukraina laikoma Amerikos marionete geopolitinėje šachmatų lentoje.

Tikslingai ar ne, tačiau Jūs savo interviu tarp eilučių sakote, kad ukrainiečiai kovoja su rusais, nes JAV juos pakurstė; kad Euromaidanas įvyko, nes JAV siekė atskirti Ukrainą nuo Rusijos įtakos zonos ir t. t. Toks požiūris neigia, kad Ukraina yra suverenus veikėjas – tai smūgis į veidą milijonams ukrainiečių, kurie rizikuoja savo gyvybėmis trokšdami gyventi laisvoje šalyje. Kitaip tariant, ar Jūs bent apsvarstėte galimybę, kad ukrainiečiai nori atsiskirti nuo Rusijos įtakos zonos dėl praeityje vykdyto ukrainiečių genocido, kultūrinės priespaudos ir nuolatinio savarankiško sprendimo teisės neigimo?

Argumentacijos linija #3: teigiama, kad NATO grasino Rusijai.

Savo interviu Jūs noriai kalbate apie tariamą JAV valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio ir prezidento George‘o H. W. Busho pažadą Gorbačiovui, esą jam leidus susivienijusiai Vokietijai prisijungti prie NATO, JAV užtikrins, jog  NATO nepajudės „nė per colį į Rytus“. Pirma, atkreipkite dėmesį, kad mokslininkai toli gražu nesutaria dėl šio pažado istoriškumo, nors Rusija šį pažadą aktyviai kėlė į viešumą. Šioje argumentacijoje daroma prielaida, kad NATO plėtra į Rytus nepaliko Putinui jokio kito pasirinkimo, kaip tik pulti. Tačiau realybė kitokia. Rytų Europos valstybės prisijungė, o Ukraina ir Sakartvelas siekė prisijungti prie NATO, idant apsigintų nuo rusiškojo imperializmo. Ir jų siekis buvo pagrįstas, turint omenyje, kad Rusija užpuolė Sakartvelą 2008 m. ir Ukrainą 2014 m. Maža to, dabartines Suomijos bei Švedijos paraiškas prisijungti prie NATO tiesiogiai nulėmė Rusijos invazija į Ukrainą. Šios paraiškos atitinka faktą, kad NATO plėtra yra Rusijos imperializmo pasekmė, o ne atvirkščiai.

Reikia pridurti ir tai, kad mes nesutinkame su nuostata, jog suverenios tautos savo žmonių valia neturėtų jungtis į aljansus vien dėl tariamo Jameso Bakerio ir George‘o H. W. Busho pažado Gorbačiovui.

Argumentacijos linija #4: teigiama, kad JAV ne ką geresnė už Rusiją.

Nors reikia pripažinti, kad Jūs Rusijos invaziją į Ukrainą vadinate „karo nusikaltimu“, atrodo, jog negalite to padaryti kartu neišvardydamas visų JAV praeityje įvykdytų žiaurumų (pavyzdžiui, Irake ar Afganistane). Tokiu būdu didžiąją dalį laiko išnaudojate aptardamas būtent pastaruosius. Kaip ekonomistai mes nesame kompetentingi taisyti Jūsų istorinių metaforų ir – nereikia nė sakyti – smerkiame bet kurios galybės praeityje įvykdytus nepateisinamus civilių žudymus. Vis dėlto jokia istorinė analogija neleidžia daryti išvados, kad Tarptautiniame baudžiamajame teisme Hagoje nereikia teisti Putino dėl karo nusikaltimų, nes kai kurie vadovai praeityje nesulaukė tokio paties likimo. Priešingai, mes teigiame, kad Putino patraukimas teisman už karo nusikaltimus, tikslingai vykdomus Ukrainoje, taptų precedentu pasaulio lyderiams, kurie bandytų tą patį pakartoti ateityje.

Argumentacijos linija #5: teisinami Putino invazijos į Ukrainą tikslai.

Savo interviu skiriate daug dėmesio racionalizuoti Putino tikslus „demilitarizuoti“ ir „neutralizuoti“ Ukrainą. Atkreipkite dėmesį, kad karo pradžios kalboje 2022 m. vasario 24 d. Putinas karo tikslu paskelbė Ukrainos „denacifikaciją“. Ši sąvoka remiasi jo ilgu pseudoistoriniu straipsniu, paskelbtu 2021 m. liepą. Šiame straipsnyje neigiamas Ukrainos egzistavimas ir teigiama, kad Ukraina nėra tauta. Pagal oficialios Rusijos spaudos agentūros „RIA Novosti“ paskelbto „denacifikacijos vadovo“ išaiškinimą, „nacis“ paprasčiausiai yra žmogus, kuris laiko save ukrainiečiu, Ukrainos valstybės įsteigimas prieš trisdešimt metų buvo „Ukrainos nacifikacija“ ir bet koks bandymas kurti tokią valstybę neišvengiamai yra „nacistinis“ aktas. Pagal šią genocido knygelę, denacifikacija reiškia karinę pergalę, valymą ir visos populiacijos „perauklėjimą“. „Demilitarizacija“ ir „neutralizacija“ žymi tą patį tikslą – be ginklų Ukraina negebės apsiginti ir Rusija pasieks savo ilgalaikį tikslą sunaikinti Ukrainą.

Argumentacijos linija #6: daroma prielaida, kad Putinui rūpi diplomatinis sprendimas.

Visi mes labai tikėjomės, kad bus paskelbtos paliaubos ir susiderėta dėl taikos sutarties – tai galėjo išgelbėti daugybės žmonių gyvybes. Tačiau mums atrodo absurdiška, kad Jūs dėl nepasiekto susitarimo vis kaltinate Ukrainą (už tai, kad nepasiūlo Putinui kokio nors „pabėgimo liuko“) arba JAV (už tai, kad tariamai skatina karinį, o ne diplomatinį sprendimą), užuot kaltinęs tikrąjį agresorių, kuris ir toliau tikslingai bombarduoja civilius, gimdymo namus, ligonines ir humanitarinius koridorius aptariamų „derybų“ metu. Sprendžiant iš eskaluojančios Rusijos valstybinės žiniasklaidos retorikos (cituotos aukščiau), Rusijos tikslas yra Ukrainos ištrynimas ir pavergimas, o ne „diplomatinis sprendimas“.

Argumentacijos linija #7: ginama nuostata, kad Rusijos reikalavimų priėmimas yra būdas išvengti branduolinio karo.

Nuo pat Rusijos invazijos pradžios Ukrainai yra iškilusi nuolatinė branduolinio ginklo grėsmė. Ne tik dėl to, kad ji yra pirmasis Rusijos branduolinių raketų taikinys, bet ir dėl to, kad Rusija okupuoja Ukrainos branduolines jėgaines.

Tačiau kokios yra kovos dėl laisvės alternatyvos? Besąlyginis pasidavimas ir ukrainiečių ištrynimas nuo žemės paviršiaus (žr. aukščiau)? Ar Jūs kada nors susimąstote, kodėl prezidentas Zelenskis, turėdamas neįtikėtiną ukrainiečių paramą, maldauja Vakarų lyderių aprūpinti Ukrainą sunkiąja ginkluote, nepaisant potencialios branduolinės eskalacijos grėsmės? Atsakymas į šį klausimą nėra „dėl Dėdės Semo“. Veikiau dėl to, kad rusų karo nusikaltimai Bučoje ir daugelyje kitų Ukrainos miestų bei kaimų parodė, jog gyvenimas okupavus rusams yra apčiuopiamas „pragaras žemėje“, vykstantis čia ir dabar ir reikalaujantis neatidėliotino veikimo.

Tikėtina, kad bet koks nuolaidžiavimas Rusijai ne sumažins branduolinio karo tikimybę, o ves didesnės eskalacijos link. Jei Ukraina kris, Rusija gali pulti kitas šalis (Moldovą, Sakartvelą, Kazachstaną, Suomiją arba Švediją) ir taip pat panaudoti branduolinio ginklo šantažą tam, kad priverstų likusią Europą paklusti. Rusija nėra vienintelė branduolinį ginklą turinti valstybė pasaulyje. Kitos šalys, tokios kaip Kinija, Indija, Pakistanas bei Šiaurės Korėja, stebi situaciją. Tik pagalvokit, kas nutiks, jei jos supras, kad naudodamos šantažą branduolinės galybės gali gauti, ką panorėjusios.

Profesoriau Chomsky, mes tikimės, kad apsvarstysite faktus ir iš naujo įvertinsite savo išvadas. Jei, kaip teigiate, Jums išties rūpi ukrainiečių gyvybės, maloniai prašome susilaikyti nuo tolesnio kuro pylimo į Rusijos karo mašiną, skleidžiant nuomones, kurios labai primena Rusijos propagandą.

Jei norėtumėte pratęsti diskusiją bet kuriuo iš aptartų aspektų, esame visada atviri.

Bohdanas Kukharskyy’is, Niujorko miesto universitetas

Anastassia Fedyka, Kalifornijos universitetas Berklyje

Jurijus Gorodničenko, Kalifornijos universitetas Berklyje

Ilona Sologouba, VoxUkraine, NVO.

Laišką iš anglų kalbos vertė Simonas Baliukonis.