2022 04 28

Kamilė Laučytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ukrainiečių literatūros klasikas T. Ševčenka: „Mano gyvenimo istorija – tai dalis mano tėvynės istorijos“

Paminklas ukrainiečių poetui Tarasui Ševčenkai Charkive, Ukrainoje, 2022 m. kovo 27 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Kamilė Laučytė yra praktikantė, VU lietuvių filologijos ketvirto kurso studentė.

Dėl Rusijos invazijos Ukrainoje kyla didesnis susidomėjimas ukrainiečių kultūra. Naudinga pradėti nuo literatūrinės klasikos, visokeriopai turėjusios įtakos ukrainiečių tautai – poeto, naujosios ukrainiečių literatūros ir literatūrinės kalbos kūrėjo Taraso Ševčenkos (1814–1861).

Nuo jo ir lengviausia pradėti, nes, kaip rašo Liudas Gira „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlio“ (1912) įžangoje: „Ką gi dėl suprantamumo, tai kam, kam, o mums, lietuviams, Ševčenko turėtų būti, rodos, labai-labai suprantamas ir, daugelyje dalykų, artimas, kuone savas. Ševčenko juk – vargo dainius. O mes kuo kaip kuo, bet vargeliais tai pasigirti galėjome ir galime.“ Tam, kad būtų suprantama T. Ševčenkos kūryba, privalu apžvelgti, kokiame istoriniame kontekste jis gyveno.

Tarasas Ševčenka gimė baudžiauninkų šeimoje, kuri priklausė surusėjusiam vokiečiui Vasilijui Engelhardtui. Devynerių berniukas neteko mamos, tad tėvas vedė darsyk Taraso nekenčiančią moterį su trimis vaikais. Kartu su kitais valstiečių vaikais T. Ševčenka mokėsi rašyti pas djačioką, o nuo 8 metų jis nesėkmingai klajojo po kaimus ir turgus ieškodamas, kas jį galėtų pamokyti tapyti. Neturėdamas tinkamų priemonių, jis paišė kreida ar kreidelėmis ant sienų, vartų, tvorų, bet, žinoma, šie darbai neišliko.

Po dvejų metų nuo mamos netekties T. Ševčenka neteko ir tėvo, pamotė su savo vaikais grįžo atgal į savąjį kaimą. Praėjus keleriems metams mirė ir senasis Engelhardas. Naujuoju dvarininku tapo jo sūnus Povilas. Tarasas buvo paskirtas būti jo kambariniu, nors prievaizdas, matydamas berniuko polinkius į meną, rekomendavo jam tapti vyriausiojo menininko virėjo padėjėju ir nurodė: „Tinka į kambarių dažytojus.“ 

1829 m. Povilas Engelhardtas pasiėmė T. Ševčenką kartu gyventi į Vilnių. Yra išlikęs pasakojimas, kaip jis sučiupo Tarasą naktį žvakių šviesoje kopijuojantį karo didvyrio Matvejaus Platovo portretą, jaunuolis buvo mušamas dėl sukeltos gaisro rizikos. T. Ševčenka Vilniuje gyveno visai šalia Vilniaus universiteto, todėl veikiausiai mokėsi pas žymų dailininką, dėstytoją Joną Rustemą. Ankstyviausias išlikęs T. Ševčenkos piešinys „Moters galva“ (1830 m.) būtent yra iš jo gyvenimo Vilniuje laikų. Tarasas domėjosi ne vien tapyba – neblogai suprasdamas lenkiškai jis susipažino su Adomo Mickevičiaus ir kitų filomatų kūryba. 

Tuo metu Lietuvoje brendo sukilimo dvasia. Karingai nusiteikusi T. Ševčenkos mylimoji siuvėja Jadvyga (Dziūnė) Gusakauskaitė skatino Tarasą prisijungti prie sukilėlių. Visgi jo ponas Engelhardtas, pabijojęs artėjančių įvykių, 1831 m. nusprendė bėgti iš Vilniaus į Sankt Peterburgą. Ten T. Ševčenka dirbo pameistriu pas tapytoją Vasilijų Širiajevą. 1836 m. jis susipažino su ukrainiečiu dailininku Ivanu Sošenka, kuris studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Jo paskatintas T. Ševčenka taip pat ruošėsi stoti į akademiją. I. Sošenka supažindino jį su akademijos dėstytoju Karlu Briulovu, kuris, pastebėjęs jaunuolio talentą, kartu su dailininku Aleksejumi Venecianovu bei poetu Vasilijumi Žukovskiu ryžosi surinkti pakankamai pinigų Tarasą išpirkti iš baudžiavos, tai ir įvyko 1838 m. Būnant laisvam nebebuvo kliūčių stoti į akademiją. 

Ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenka 1860 m. Wikipedia.org nuotrauka

Sankt Peterburge T. Ševčenka pradėjo rašyti poeziją, o 1840-aisiais išėjo jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Kobzaras“. Rusų literatūros pasaulyje jis buvo aršiai sukritikuotas. O Ukrainoje, kurioje T. Ševčenka nesilankė daugiau nei 12 metų, jo populiarumas augo kaip ant mielių. 

Studijuodamas T. Ševčenka kelis kartus grįžo į Ukrainą, pirmą kartą – 1843 m. Per atostogas jis važinėjo po apylinkes, rinko tautosaką bei etnografinę medžiagą, rengė albumą „Vaizdingoji Ukraina“. Tėviškėje T. Ševčenka buvo šiltai priimamas, nes žmonėms buvo žinomas dėl savo paveikslų ir eilėraščių. 1845 m. puikiai baigęs akademiją, T. Ševčenka grįžo gyventi į Ukrainą.

Taigi pirmasis T. Ševčenkos poezijos etapas yra nuo 1838-ųjų, kai jis buvo išpirktas iš baudžiavos, iki 1843-iųjų, kai pirmąsyk grįžo į Ukrainą. Šio periodo kūryboje juntama romantizmo idėjų įtaka. T. Ševčenka rašė balades ir kitus sentimentalius kūrinius, rėmėsi istorija, pavyzdžiui, rašydamas poemą „Haidamakai“ (1941 m.).

1846-aisiais T. Ševčenka tapo Kyjivo archeografinės komisijos nariu, tad keliavo po Ukrainą piešdamas ir apibūdindamas praeities architektūrinius paminklus. Tais pačiais metais kandidatavo į Kyjivo universiteto dėstytojo vietą. T. Ševčenka susipažino su jaunesniąja karta, įstojo į slaptą Kirilo ir Metodijaus broliją, kurios tikslas – šviesti žmones ir siekti baudžiavos panaikinimo. Visgi 1847 m. balandžio 6 d. ji buvo demaskuota, visi nariai suimti ir išvežti į Sankt Peterburgą. Tarp suimtųjų buvo ir T. Ševčenka, didelė dalis jo eskizų ir tapybos darbų buvo sunaikinti. Kirilo ir Metodijaus brolijoje atrastus jo satyrinių poemų „Sapnas“ bei „Kaukazas“ rankraščius caras Nikolajus priėmė asmeniškai kaip įžeidimą, tad T. Ševčenka buvo griežčiausiai nubaustas iš visų narių – jam uždrausta tapyti bei rašyti ir paskirta 10 metų karinė tarnyba Azijoje. 

Antrasis poezijos etapas prasidėjo po suėmimo 1847-aisiais. T. Ševčenka gilinosi į socialines problemas, kovodamas už baudžiauninkų laisvę. Šiuo laikotarpiu jis rašė įvairias politines poemas. 

Tremtyje T. Ševčenka vis tiek kūrė slapta, ir viršininkai dažniausiai jo kuriančio nepastebėdavo. Vienas žmogus, su kuriuo jis susipažino buvusioje Orenburgo tvirtovėje, esančioje Kazachstano dykumoje, buvo būsimasis 1863-iųjų sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas. Tarp jų užsimezgė artimas ryšys, jis buvo pratęstas laiškais. Viename iš jų, kuris buvo parašytas 1855-ųjų pavasarį, iš didžiulės pagarbos T. Ševčenkai Z. Sierakauskas jį vadino tėvu ir, pats jau būdamas išsivadavęs, visa širdimi norėjo išvaduoti ir poetą iš tremties. Sukilėliai itin mėgo T. Ševčenkos poeziją dėl revoliucinės dvasios. Lietuvius ji visų pirma pasiekė per vertimus į lenkų kalbą XIX a. antrojoje pusėje. 

Taigi trečiasis T. Ševčenkos poezijos etapas buvo tremtyje. Jis apsiribojo mažesnės apimties lyriškais eilėraščiais, kuriems įtakos turėjo ukrainiečių liaudies dainos. 

1859-aisiais, po dešimtmečio, T. Ševčenka galėjo grįžti į tėvynę, visgi po kelių mėnesių jis buvo apkaltintas šventvagyste ir turėjo trauktis į Sankt Peterburgą. Paveiktas įvairių ligų, ten jis ir mirė. Prieš mirtį T. Ševčenka parašė sukilti kviečiantį eilėraštį „Zapovit“ („Testamentas“). Dėl eilėraščio pradžios „Kai numirsiu, jūs užkaskit / Mane ant kurhano, / Tarp plačių gimtinės stepių, / Ukrainoj mano“ (vertė Antanas Venclova) nuspręsta T. Ševčenkos palaikus perkelti iš Sankt Peterburgo į Kanivo kalną, prie Dniepro.

Beje, T. Ševčenkos įkvėptas Jonas Biliūnas parašė eilėraštį, prasidedantį eilutėmis: „Kad numirsiu, man‘ pakaskit / Ant Šventosios upės kranto: / Kad matytų kapas sodžių, / Kūdikėlis kur užaugau.“ Lietuvių rašytojo palaikai taip pat buvo perkelti iš Zakopanės į Liudiškių kalvą, netoli Šventosios upės.  

Paskutiis T. Ševčenkos kūrybinis periodas yra nuo tremties baigties iki jo mirties, jo metu poetas toliau tęsė laisvės siekimo idėją. Visgi šis periodas labiausiai išsiskiria religinių temų atsiradimu, pavyzdžiui, poema „Marija“ (1859 m.). 

T. Ševčenkos kūryba turėjo milžinišką įtaką formuojantis ukrainiečių tautiniam identitetui. Sovietai bandė slopinti patriotinę jo poezijos idėją ir ragino interpretuoti per marksizmo prizmę. Pavyzdžiui, štai kaip rašo šiek tiek vėliau gyvenęs vienas naujosios baltarusių literatūros ir literatūrinės kalbos pradininkų Janka Kupala (1882–1942) savo eilėraščių cikle „Taraso dalia“: „O ta laimė, kur Tarasas / Tegalėjo trokšti, / Šiandien šviečia laisvai šaliai / Aukšto Kremliaus bokšte. // Ir geru žodžiu šiandieną / Didį sūnų mini / Ukraina prisikėlus – / Saulės Ukraina“ (vertė Vytautas Petras Bložė). Bet numalšinti nacionalinės svarbos ukrainiečių tautai jiems nepavyko. 

T. Ševčenkos poezija – svarbi keletu aspektų. Visų pirma jis priklauso literatūros istorijos lūžiui, įvykusiu apie 1840-uosius Europoje, kai valstiečio kūryba ėmė skintis kelią į literatūrinį lauką. Iki to laiko rašytojai dažniausiai valstiečius vaizduodavo kaip antraplanius veikėjus su menkais išplėtotais charakteriais. Be to, tuo metu, kai T. Ševčenka kūrė, ukrainiečių kalba ir literatūra buvo slopinama bei persekiojama. Ukrainiečių kalba buvo galima tik žemesnio žanro literatūroje. 

T. Ševčenka ryžosi sukurti literatūrinę ukrainiečių kalbą, leidžiančią atskleisti jausmus bei mintis; atgaivinti laisvos Ukrainos šlovę; drąsiai protestuoti prieš Rusijos primestą politinę ir socialinę vergiją. Kitaip nei rusų inteligentija vertino, T. Ševčenka nerašė tam tikra „rusų“ tarme. Atvirkščiai – kurdamas ukrainietiškai jis siekė parodyti, kad ukrainiečių tauta ir kalba yra atskira nuo rusų. O tai, kad T. Ševčenkos kūryba įkvėpė ne tik jo tautiečius, rodo svarbų universalų lygmenį kovoti su blogiu dėl laisvės. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien