Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 13

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ukrainiečių mažuma Lenkijoje – praeities tragedijos ir ateities siekiai (I dalis)

Ukrainos piliečiai padėkos eisenoje Varšuvoje. 2022 m. gegužės 29 d. EPA-EFE nuotrauka

Tautinės mažumos. Jų esama kiekvienoje šalyje. Tai žmonės, kurie gyvena šalia mūsų, bet mes dažnai jų nepastebime, dažnai nedaug žinome, kuo jie skiriasi nuo mūsų arba priešingai – manome, kad skiriasi viskuo. Daugeliu atvejų jie tiesiog mums neįdomūs. Kodėl turėtume domėtis? – galėtų paklausti dažnas. Kai vykstame į kokią nors šalį, norime pirmiausia pažinti būtent šios šalies savitumą, joje vyraujančią kultūrą, pagrindine jos kalba kalbančius žmones.

Tačiau žinios apie mažumas, gyvenančias tam tikroje šalyje, paradoksaliai gali mums suteikti iš tiesų unikalų požiūrio į šią šalį rakursą.  Šiame kontekste verta paminėti įdomią ir logišką tezę, kurią išgirdau iš rusinų rašytojo Nikolos Šantos, gyvenančio Serbijos Voivodinoje.

Šis mikrotautos atstovas, parašęs romaną apie karą Jugoslavijoje, žvelgdamas ne iš pagrindinių, tarpusavyje kovojančių tautų atstovų perspektyvos, bet tautinės mažumos akimis, yra įsitikinęs, kad tam tikroje teritorijoje dominuojančių tautų bendras žinias apie save papildo greta gyvenančių mažesnių tautų žinios. Nikolos teigimu, dominuojanti tauta – Voivodinos atveju serbai – nemėgsta girdėti tiesos apie save iš vengrų, slovakų, rusinų ar rumunų. Ypač nemalonios tiesos.

Pavyzdžiui, serbai Vengrijoje turi panašių problemų kaip ir rusinai ar vengrai Serbijoje, būtent dėl jų kultūrinio ir tautinio identiteto išsaugojimo. Tačiau neabejotina, kad Vengrijos serbų požiūriu tiesa apie vengrus skiriasi nuo vengrų tiesos apie juos pačius, kaip ir serbų tiesa apie juos pačius skiriasi nuo rusinų tiesos apie juos pačius. Ypač kai kalbama apie karą, grindžiamą propaganda ir demagogija.

Taigi bandymas pažvelgti į kai kurias Vidurio Europos šalis jose gyvenančių tautinių mažumų akimis gali iš tiesų praversti – tai padėtų mums ne tik praplėsti žinias apie tas šalis, bet galbūt išgirsti ir tą „nemalonią tiesą“, apie kurią titulinės jų tautos nenorėtų kalbėti arba pamatyti neakivaizdžių, netikėtų, naujų rakursų, kurių iš pirmo žvilgsnio nė nesitikėtume.

Pirmuoju tekstu pristatome ukrainiečius Lenkijoje. Ar bus rašoma apie karo pabėgėlius? – turbūt paklaustų nekantrus skaitytojas. Taip, be abejo, taip pat ir apie karo pabėgėlius, bet šį kartą daugiau ne apie juos.

Ukrainiečiai Lenkijoje

Dabartinė Lenkija yra viena labiausiai monoetninių šalių Europoje. 2002-aisiais per visuotinį gyventojų surašymą beveik 97 % Lenkijos piliečių save įvardijo kaip etninius lenkus. Tiesa, kitame surašyme, surengtame 2011 metais, jų dalis kiek sumažėjo (o 2021 m. surašymo duomenys dar nėra publikuoti).

Per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai keitėsi tautinių mažumų struktūra. Lenkijoje nuosekliai daugėja laikinai ir nuolat gyvenančių užsienio piliečių, kurių daugumą dar iki š. m. vasario 24 d. sudarė Ukrainos piliečiai, antrąją vietą užėmė baltarusiai, toliau – kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių piliečiai – Rusijos, Kazachstano, Moldovos, Armėnijos, Sakartvelo ir t. t.

Rusijai užpuolus Ukrainą, Lenkija tapo šalimi, priėmusia daugiausia karo pabėgėlių iš Ukrainos, taip pat pagrindine tranzitine šalimi, užtikrinančia ukrainiečių susisiekimą su likusiu pasauliu. Kiek šiuo momentu Lenkijoje yra Ukrainos piliečių, sunku tiksliai pasakyti, manoma, kad jų čia nuolat gyvena mažiausiai 3 milijonai (įskaitant ir ikikarinius migrantus).

2022 m. kovas. Ukrainiečių pabėgėliai iš Lvivo į Lenkiją išvykstančiame traukinyje. EPA-EFE nuotrauka

Tačiau Lenkijoje gyvena ir tradicinė ukrainiečių – Lenkijos piliečių – mažuma. Kaip ji susiformavo ir kuo gyvena dabar?

Lenkų ir ukrainiečių santykių ištakos

Nors lenkų ir ukrainiečių santykių istorija siekia viduramžius, lemiamas jiems buvo būtent XX amžius. Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, – į kurios sudėtį įėjo ir didelė dalis dabartinės Ukrainos žemių daugiausia dešiniajame Dnipro upės krante – Lenkija, kaip ir Ukraina, neturėjo savo valstybingumo iki pat 1918-ųjų. Per šiuos 123 metus galutinai susiformavo tiek lenkų, tiek ukrainiečių moderniųjų tautų sampratos bei abiejų tautų nacionaliniai siekiai ir idėjos, kurios neišvengiamai turėjo susikirsti.

Lenkijos tauta į moderniąją epochą įžengė padalinta tarp Austrijos–Vengrijos, Prūsijos (vėliau Vokietijos Reicho) ir carinės Rusijos. Palankiausios sąlygos tautinei emancipacijai buvo Austrijoje–Vengrijoje, kur lenkų kultūra galėjo vystytis Krokuvoje, Lvive ir kituose miestuose.

Lvivas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Panašiai buvo ir su ukrainiečiais, kurių didesnioji tautos dalis buvo carinės Rusijos priespaudoje, o ukrainiečių kultūra turėjo geriausias sąlygas vystytis ten pat, kur ir lenkų – t. y. austrų Galicijoje. Tokiu būdu iki Pirmojo pasaulinio karo Lvivas tapo svarbiausiu abiejų tautų kultūriniu centru, neatsitiktinai Galiciją tiek lenkai, tiek ukrainiečiai vadino savo tautinio atgimimo Pjemontu.

Lemtingasis 1918-ųjų lapkritis

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui ir byrant Austrijos–Vengrijos monarchijai (kaip ir carinei Rusijai), tiek lenkai, tiek ukrainiečiai aktyviai siekė atkurti valstybingumą. Lvive šios pastangos peraugo net į pilietinį karą tarp abiejų tautų. 1918 m. lapkričio 1 dieną – dar iki oficialaus Lenkijos nepriklausomybės paskelbimo – ukrainiečiai, kurie mieste sudarė mažumą, bet tuo metu turėjo Sičės šaulių batalioną (austrų suformuotą kovoms su Rusija), paskelbė Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos (VULR) įkūrimą. Kovos tarp lenkų ir ukrainiečių vyko ne tik Lvive, bet ir netoliese esančiame Peremislyje (lenkų vadinamame Przemyśl) – taip pat viename iš svarbių ukrainiečių kultūros centrų.

Vitražas Peremislio senamiestyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tuo pat metu Rusijos valdytoje ukrainiečių žemių dalyje bandyta įkurti Ukrainos Liaudies Respubliką su centru Kyjive. Po dvejų metų kovų ji buvo sužlugdyta ir  Rusijos bolševikų paversta sovietine respublika.

VULR irgi egzistavo neilgai. Po lapkričio kovų lenkai perėmė kontrolę Lvive ir Peremislyje, o praėjus pusei metų – ir visoje Rytų Galicijoje. Problema liko ta, kad lenkai daugumą sudarė tik pačiame Lvive ir kai kuriuose kituose didesniuose miestuose, kuriuose gyveno ir labai gausios žydų bendruomenės, tačiau pačioje Galicijoje gyventojų daugumą vis dėlto sudarė ukrainiečiai.

Galiausiai Rytų Galicija buvo prijungta prie Lenkijos Respublikos, o jos sudėtyje buvo suformuotos Lvivo, Tarnopolio, Stanislavo (dab. Ivano Frankivsko) – bei Voluinės (ši teritorija iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė carinei Rusijai) vaivadijos.

Tarpukario „Antrosios Respublikos“ sudėtyje

Pirmasis gyventojų surašymas Lenkijoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo atliktas 1921 m. Jis neapėmė (dar oficialiai neprijungto prie Lenkijos) Vilniaus krašto ir lenkiškosios Aukštutinės Silezijos dalies, kurios ateitį turėjo spręsti plebiscitas. Reikia pažymėti, kad šį surašymą nemaža dalis Rytų Galicijos ukrainiečių gyventojų boikotavo. Surašymo duomenimis, ukrainiečiai buvo gausiausia ne lenkų tautybės žmonių grupė visoje šalyje. Bendras vadinamosios II Lenkijos Respublikos (Pirmąja laikyta Abiejų Tautų Respublika) gyventojų skaičius siekė 27,2 mln., ukrainiečiai tarp jų sudarė 14,3 % (3 898 431 asmuo).

Tarpukario Lenkijos etninės sudėties tyrinėtojo dr. Alfonso Krysińskio duomenimis, 1928 m. sausio 1 d. ukrainiečių tautybės Lenkijos piliečių šalyje buvo apie 4,9 mln., o 1929 m. pabaigoje – apie 5 mln. Tačiau Krysińskis į šį skaičių neįtraukė Romos katalikų tikėjimo ukrainiečių, maždaug 200 000 Polesės gyventojų, Chelmo žemės ir maždaug 20 000 Palenkės gyventojų (šios teritorijos iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė carinei Rusijai). Taigi apytiksliai didžiausias ukrainiečių skaičius Lenkijoje 1929 m. pabaigoje galėjo siekti apie 5,1–5,2 mln. žmonių. Įdomu ir tai, kad atkurtoji Lenkijos valstybė toli gražu nebuvo vieninga etnine (o dar mažiau religine) prasme – etniniai lenkai sudarė ne daugiau kaip 65 % šalies gyventojų, be ukrainiečių, labai gausi buvo vokiečių bendruomenė, nemažai baltarusių gyveno Palenkėje, o lietuvių – Seinų, Suvalkų ir Vilniaus kraštuose, be to, visuose didžiuosiuose miestuose (ypač Varšuvoje, Lodzėje, Vilniuje, Lvive, Krokuvoje) itin reikšmingą gyventojų dalį sudarė žydai.

Lenkijos tarpukario valdžia tautinių mažumų atžvilgiu vykdė gan nuoseklią asimiliacijos politiką. Tai atsispindėjo jau 1931 m. surašymo duomenyse. Pagal juos jau tik apie 3 250 000 Lenkijos piliečių, t. y. 10 % visos šalies gyventojų, nurodė esą ukrainiečiai. Daugiausia jų gyveno Voluinės (68 % gyventojų), Tarnopolio (45 %), Stanislavo (68 %) ir Lvovo (33 %) vaivadijose.

Karo ir pokario traumos

Itin sudėtingus lenkų ir ukrainiečių santykius tarpukariu palikime atskiram aptarimui, taip pat kaip ir skausmingą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį (ypač Voluinės tragediją 1943 m., kai Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) šiame regione lenkų mažumos atžvilgiu ėmėsi etninio valymo požymių turėjusių veiksmų (lenkų ir ukrainiečių istorikai šiuo klausimu iki šiol ginčijasi). Čia užtenka trumpai paminėti, kad iki pat 1939 m. rugsėjo, t. y. per visą tarpukarį, kol egzistavo Lenkijos „Antroji Respublika“, jos sanacinė valdžia vykdė iš esmės diskriminacinę politiką ukrainiečių mažumos atžvilgiu. Ją itin skaudžiai patyrė buvusios austrų Galicijos gyventojai, turėję visai kitokią patirtį Austrijos–Vengrijos monarchijoje ypač dėl švietimo, politinių teisių ir pan.

Nors būta pavienių gražaus bendradarbiavimo pavyzdžių. Antai Voluinės vaivada Henrykas Józewskis daug nuveikė siekdamas dialogo tarp lenkų ir ukrainiečių ir įdėdamas daug pastangų, kad šiame regione būtų įveiktas tam tikras civilizacinis atsilikimas. Nepaisant to, bendras fonas išliko niūrus. Praraja tarp bendrapiliečių lenkų ir ukrainiečių augo. Veikiausiai tuo galima paaiškinti ir tokių organizacijų kaip OUN (Ukrainiečių nacionalistų organizacija) veiklos populiarumą tarp jaunų Rytų Galicijos ukrainiečių. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje OUN apsisprendė savo tikslų siekti pasitelkdama iš dalies teroristinius metodus – organizavo atentatus prieš Lenkijos ar ukrainiečių politikus, nepritarusius jų kovos būdams ir vizijai, keršydami už SSSR valdžios Centrinėje ir Rytų Ukrainoje sukeltą Holodomorą nužudė sovietų konsulą Lvive.

Po Antrojo pasaulinio karo atkūrus Lenkijos valstybingumą, šalies sienos smarkiai pasikeitė – Lenkija įgijo teritorijų, kurios iki karo priklausė Vokietijai. Vakaruose – Vakarų Pomeraniją ir Žemutinę Sileziją, o šiaurėje – buvusių Rytprūsių pietinę dalį bei Varmijos–Mozūrijos kraštą. Tačiau rytuose dalį Lenkijos valdytų teritorijų prisijungė SSRS. Tarp jų ir didžiąją dalį ukrainiečių žemių – Rytų Galiciją ir Voluinę.

Operacija „Vysla“ ir pokario „repatriacijos“

Lenkijos Liaudies Respublikai liko tik Chelmo kraštas ir Pakarpatė, kur tradiciškai nuo seno gyveno ukrainiečiai. Paminėtini ir vakariau esančiuose Beskido ir Beščadų kalnuose gyvenę lemkai, kurie daugelio yra laikomi ukrainiečių subetnine grupe.

Lenkijos Liaudies Respublikoje ukrainiečiams ir lenkams lemtingi tapo 1947 metai, kai komunistinės šalies vyriausybė įgyvendino vadinamąją operaciją „Vysla“. Jos tikslas – priverstinai perkelti 150 000 ukrainiečių ir lenkų iš pokario Lenkijos pietrytinių vaivadijų į vadinamąsias atkurtąsias teritorijas šalies vakaruose (iš kurių buvo iškeldinami vokiečiai). Kadangi 1947 m. Ukrainos sukilėlių armija (UPA) dar tęsė partizaninę veiklą tiek Pakarpatės, tiek Liublino vaivadijose, operacija „Vysla“ buvo siekiama ir sunaikinti tradicinius ukrainiečių kaimus, kad sukilėliai iš jų nesulauktų paramos.

Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimo dalyviai Varšuvoje. 2022 m. rugpjūčio 24 d. EPA-EFE nuotrauka

Per tris mėnesius, pradedant 1947 m. balandžio 28 d., su sovietų pritarimu ir pagalba apie 141 000 civilių gyventojų, gyvenusių Beščadų ir Žemutinio Beskido apylinkėse, buvo priverstinai perkelti į buvusias Vokietijos teritorijas. Po 1989 m. komunizmo žlugimo Rytų Europoje kai kurie lenkų ir ukrainiečių politikai bei istorikai pasmerkė šią operaciją ir pavadino ją etniniu valymu.

Lygiai tuo pačiu metu Sovietų Sąjunga analogišką operaciją, pavadintą operacija „Vakarai“, vykdė Ukrainos SSR teritorijoje. Nors abi operacijos buvo koordinuojamos iš Maskvos, tačiau jų įgyvendinimo skirtumai iki šiol šokiruoja: operaciją „Vakarai“ Vakarų Ukrainoje vykdė sovietų NKVD, jos taikiniu turėjo tapti įtariamų UPA narių šeimos. Daugiau nei 114 000 asmenų (daugiausia moterų ir vaikų) buvo ištremta į Kazachstano SSR ir Sibirą, nė vienas iš jų negavo jokių ūkių ar tuščių namų ar kitų sąlygų įsikurti naujoje vietoje.

Galutinį tašką lenkų Rytų Galicijoje ir Voluinėje bei ukrainiečių Vakarų Galicijoje ir Chelmo žemėje istorijai padėjo vadinamosios repatriacijos, paremtos SSSR ir Lenkijos Liaudies Respublikos susitarimu dėl apsikeitimo gyventojais. Pagal jį lenkai, gyvenantys Ukrainos, Baltarusijos ar Lietuvos TSR teritorijose, galėjo „repatrijuoti“ į Lenkijos Liaudies Respubliką, o ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių tautybės Lenkijos Liaudies Respublikos gyventojai galėjo persikelti į Sovietų Sąjungą. Tikrovėje tai reiškė savanorišką lenkų išvykimą ar prievartinį iškeldinimą iš Sovietų Sąjungos, ne tiek atvirkštinį procesą. Nors komunistinė Lenkijos valdžia pasinaudojo šia galimybe ir per prievartą ištrėmė į SSSR daugelį tų ukrainiečių ir lemkų, kurie atsisakė palikti gimtinę ir persikelti į šalies vakarus ar šiaurę.

Tokiu būdu galutinai susiformavo ukrainiečių tautinė mažuma Lenkijoje, tokiu pavidalu egzistuojanti iki šiol. Tradicinėse ukrainiečių žemėse – Pakarpatėje, Sano upės slėnyje, Beščadų ir Beskidų kalnuose bei Chelmo žemėje – jų teliko nedaug. Tačiau susiformavo naujos bendruomenės Varmijos–Mozūrijos vaivadijoje, Kašubų žemėje Pomeranijoje, Vakarų Pomeranijoje, Žemutinėje Silezijoje.

Straipsnio tęsinyje aptarsime ukrainiečių mažumos padėtį Lenkijoje dabartiniais laikais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.