Ukrainiečių mažuma Lenkijoje – praeities tragedijos ir ateities siekiai (II dalis)

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.

Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos 2005-ųjų įstatymas

Kalbant tautinių mažumų Lenkijoje tema, svarbu paminėti 2005 metų sausio 6-ąją, Lenkijos Seimo priimtą Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymą.

Antrajame šio įstatymo straipsnyje yra apibrėžiama, kad tautinei mažumai priskiriami tos „Lenkijos piliečių grupės“ nariai:

1) kurių yra mažiau nei kitų Lenkijos Respublikos gyventojų;

2) kurie iš esmės skiriasi nuo kitų piliečių savo kalba, kultūra ar tradicijomis;

3) kurie siekia išsaugoti savo kalbą, kultūrą ar tradicijas;

4) kurie suvokia savo istorinę nacionalinę bendruomenę ir siekia ją išsaugoti;

5) kurių protėviai dabartinėje Lenkijos Respublikos teritorijoje gyveno ne trumpiau nei 100 metų

6) kurie tapatina save su savo etninės kilmės valstybės organizuota tauta.

Pagal šį įstatymą tautinėmis mažumomis Lenkijos Respublikoje pripažįstamos šios mažumos:

1) baltarusiai (daugiausia Palenkės vaivadijoje);

2) čekai (kai kuriuose pietiniuose Aukštutinės ir Tešino Silezijos regionuose);

3) lietuviai (Punsko ir Seinų krašte);

4) vokiečiai (daugiausia Opolės krašte ir iš dalies Žemutinėje Silezijoje);

5) armėnai (armėnų bendruomenė gyvena Lenkijos karalystėje nuo viduramžių – pietrytinėse jos žemėse, iš esmės jau XX a. dauguma jų buvo stipriai polonizuota, po II pasaulinio karo ši bendruomenė liko labai negausi)

6) rusai (daugiausia sentikiai, kurie į dabartinės Lenkijos teritoriją – daugiausia Palenkės vaivadiją – persikėlė nuo persekiojimų Rusijoje, panašiai kaip ir į LDK; labai negausi bendruomenė)

7) slovakai (kai kuriuose rajonuose netoli sienos su Slovakija);

8) ukrainiečiai (Varmijos–Mozūrijos vaivadija, Vakarų Pomeranija, Pakarpatė);

9) žydai (tradicinė Lenkijos miestų bendruomenė – po II pasaulinio karo likusi labai negausi).

Įstatymas numato, kad mažumoms priklausantys asmenys turi teisę savo vardus ir pavardes rašyti pagal tautinės mažumos kalbos rašybos taisykles, registruoti taip užrašytus vardus ir pavardes civilinės būklės aktuose bei asmens tapatybės dokumentuose.

Šie asmenys taip turi teisę laisvai vartoti mažumos kalbą privačiame gyvenime ir viešai: skleisti informaciją ir ja keistis; skelbti privataus pobūdžio informaciją, vartoti mažumos kalbą švietime arba ja studijuoti.

Įstatyme taip pat numatyta, kad Lenkijos savivaldos institucijose, kaip pagalbinė kalba, be valstybinės kalbos, gali būti vartojama ir tautinės mažumos kalba. Tačiau ta galioja tik tose savivaldybėse, kuriose gyventojai, priklausantys konkrečiai tautinei mažumai, sudaro ne mažiau kaip 20 % visų savivaldybės gyventojų ir kurios buvo įtrauktos į oficialų savivaldybių, kuriose vartojama pagalbinė kalba, registrą.

Be to, šis įstatymas dar aptaria ir tas mažumas, kurios neturi savo etninės kilmės valstybės – jas įstatymas apibūdina kaip etnines mažumas. Joms yra priskiriami romai, totoriai ir karaimai. Taip pat remiantis šiuo įstatymu Lenkijoje yra pripažinta ir viena regioninė kalba – kašubų.

Pirmojo po šio įstatymo priėmimo gyventojų surašymo 2011-ųjų duomenimis, Lenkijoje gyvena kiek daugiau nei 51 000 ukrainiečių tautinės mažumos atstovų. Tai viena didžiausių tautinių mažumų Lenkijoje, mažesnė tik už vokiečių, kašubų ir sileziečių (oficialiai nepripažįstamos) mažumas ir gausesnė, pvz., už baltarusių mažumą. Ukrainiečių yra taip pat daugiau nei romų, rusų, lemkų ar lietuvių. Daugiausia jų gyvena Varmijos Mozūrų (39 %), Vakarų Pomeranijos (13 %) ir Pakarpatės (11 %) vaivadijose.

Lenkijos ukrainiečių sąjunga

Ukrainiečių mažuma Lenkijoje yra nevienalytė. Jų sutiksime ir didžiuosiuose miestuose, ir kaimuose, tarp jų yra įvairaus amžiaus, religijos ir pažiūrų žmonių. Pastaraisiais metais ukrainiečių bendruomenė Lenkijoje išaugo, nes prie jos prisidėjo migrantai iš Ukrainos ir tie, kurie, daug metų praleidę Lenkijoje, nusprendė priimti šios šalies pilietybę.

Lenkijoje veikia ir ne viena ukrainiečių organizacija. Dalies jų ištakos siekia laikus dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Pavyzdžiui, iš Lvovo kilusi ukrainiečių skautų organizacija „Plast“ (panaši į lenkų skautus „harcerus“).

Didžiausia organizacija yra Lenkijos ukrainiečių sąjunga (lenk. Związek Ukraińców w Polsce – ZUWP, ukr. Союз Украïнцiв Польщi), kuri skelbia esanti atvira visiems žmonėms. Lenkijoje ji buvo įkurta 1990 metais kaip Ukrainiečių visuomeninė ir kultūrinė draugija, kuri po neeilinio suvažiavimo pertvarkyta į Sąjungą.

ZUWP turi savo skyrius beveik visuose didžiuosiuose miestuose bei provincijoje. Daugiausia ten, kur gyvena pokariu į Lenkiją perkelti ukrainiečiai bei Pakarpatėje – ten, kur kai kurie jų sugrįžo.

Mirosławas Skórka – ZUWP pirmininkas, paklaustas apie dabartinius Sąjungos tikslus ir iššūkius, ilgai nesvarsto: „Šiuo metu mums visiems svarbiausia Ukrainos pergalė kare. Įvairūs ginčytini istoriniai klausimai jau tolimas fonas tam, ką darome šiuo metu – bendradarbiaujame vietos valdžios, nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybių lygmeniu, siekdami, kad Ukrainai būtų skirta kuo didesnė ir įvairesnė pagalba ir parama šiame kare.“

ZUWP pirmininko teigimu, Sąjunga šiuo metu užpildo tam tikrą spragą Lenkijos valdžios, savivaldos įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų dialoge su Ukrainos puse. Tai tarsi tiltas, padedantis surasti reikalingų kontaktų.

„Po vasario 24 d. Lenkijoje atsirado labai daug pabėgėlių. Mūsų aktyvistai pasirodė itin reikalingi padėti suvaldyti šią pabėgėlių krizę. Tai – dvikalbiai žmonės, puikiai išmanantys Ukrainos kontekstą, norintys ir – kas svarbiausia – tikrai galintys padėti. Manome, kad tapome labai svarbia jungtimi tarp lenkų ir ukrainiečių iš Ukrainos“, – įsitikinęs M. Skórka.

Paklaustas, kaip funkcionuoja ukrainiečių švietimas Lenkijoje, Mirosławas papasakojo:

„Dvi mokyklas turime Varmijos–Mozūrijos vaivadijoje, vieną pagrindinę mokyklą ir gimnaziją – Vakarų Pomeranijoje, po vieną mokyklą – Legnicoje ir Žemutinėje Silezijoje. Žinoma, ir Peremislyje. Dar viena mokykla veikia Pakarpatės vaivadijoje Mokros kaime, tiesa, ji privati, išlaikoma iš ZUWP lėšų. Be to, visoje Lenkijoje turime net 72 tarpmokyklines mokymosi grupes (lenk. Międzyszkolne zespoły nauczania), kurias gali lankyti ukrainiečių vaikai, besimokantys lenkų mokyklose, nes ukrainietiškų arti nėra. Tokiu būdu vaikams sudaroma galimybė ne tik mokytis gimtosios kalbos, bet ir artimiau susipažinti su kultūra, tradicijomis. Tai labai svarbu, turint omenyje, kad mūsų bendruomenė dėl istorinių aplinkybių (ypač pokario trėmimų) yra pasklidusi po visą šalį. Visose valstybinėse ukrainiečių mokyklose, turinčiose licėjaus statusą (Lietuvoje – gimnazijos) – o tokių šiuo momentui Lenkijoje turime keturias – abiturientai privalo išlaikyti ukrainiečių kalbos baigiamąjį egzaminą. Vėliau jie gali rinktis ukrainistikos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, Liublino Marijos Skłodowskos-Curie universitete, Varšuvos universitete ir kitose aukštosiose mokyklose.“

Mirosławas Skórka apgailestauja dėl to, kad ukrainiečių mokyklos Lenkijoje neturi galimybių padėti integruotis Ukrainos piliečių vaikams:

„Deja, visos tautinių mažumų mokyklos Lenkijoje veikia pagal 2005-ųjų Tautinių mažumų įstatymą, kuris yra sukonstruotas tokiu būdu, kad šioje švietimo schemoje gali dalyvauti tik Lenkijos piliečiai. Žinau, kad kai kurios mūsų mokyklos priima ir Ukrainos piliečius vaikus, tačiau tai yra daroma patyliukais, per daug nesiafišuojant dėl galimai daromo nusižengimo. Norėtume nuveikti daugiau, tačiau teisiniu požiūriu mūsų galimybės ribotos.“

Komentuodamas Tautinių mažumų įstatymą, Mirosławas apibendrina, kad ukrainiečiai, nedidelėmis bendruomenėmis pasklidę po visą Lenkiją, neturi galimybės pasinaudoti šio įstatymo teikiamais privalumais, nes reikiamos 20 % gyventojų dalies, suteikiančios teisę įvesti dvikalbystę, ukrainiečiai neturi nė vienoje savivaldybėje.

„Žinau tik vieną savivaldybę, kurioje tai yra pavykę lemkams, tačiau lemkai – tai atskira istorija“, – priduria ZUWP pirmininkas. Atsižvelgiant į tai, kad ukrainiečių kalbai užrašyti vartojama kirilica, nekyla klausimų dėl asmenvardžių rašybos Lenkijos dokumentuose. Ukrainiečių vardai ir pavardės čia tiesiog užrašomi fonetiškai, pagal lenkų kalbos rašybos taisykles.

M. Skórka labai noriai ir detaliai pasakoja apie didžiulį savanorystės vaidmenį, kurį dabar ZUWP atlieka Lenkijoje, su pasididžiavimu minėdamas miestus, kuriuose veikia stiprūs pagalbą Ukrainai organizuojantys ZUWP centrai – Stargardas, Gdanskas, Ščecinas, Bytomas, Legnica, Varšuva ir, be abejo, Peremislis.

Tautos namai Peremislyje

Vos už 12 kilometrų nuo sienos su Ukraina esantis istorinis Galicijos miestas Peremislis (vienas seniausių miestų Lenkijos žemėse) yra, ko gero, svarbiausias, didžiausią simbolinę reikšmę ukrainiečiams turintis Lenkijos miestas. Peremislio centre (Kościuszkos g. 5) yra pastatas, kurį galime laikyti ukrainiečių Lenkijoje istorijos simboliu – tai vadinamieji Ukrainiečių tautos namai (Украïнський Народний Дiм). Šis įspūdingas Austrijos secesijos stiliaus pastatas buvo pastatytas 1901–1904 m. šio miesto ukrainiečių lėšomis ir skirtas kultūros bei švietimo reikmėms. 1904–1939 m. ir 1945–1947 m. laikotarpiais čia buvo įsikūrusios ukrainiečių kultūrinės, ekonominės ir politinės organizacijos bei asociacijos. Tautos namuose taip pat veikė teatras, kino teatras, restoranas, parduotuvės, buvo įrengti sandėliai.

1946 m. prasidėjo ukrainiečių tautybės žmonių trėmimai iš Peremislio, o 1948 m. lapkričio 20 d. vietos apygardos teismas nusprendė, kad pagal 1947 m. rugsėjo 5 d. dekretą į SSRS ištremtų asmenų turtą perima valstybės iždas. 1950 m. Tautos namų draugija Peremislyje buvo likviduota. Ne vieną dešimtmetį trukusi kova dėl pastato grąžinimo baigėsi tik 2011 m. kovo 21 d., kai čia pagaliau vėl sugrįžo vietos ukrainiečių bendruomenė.

Būtent šis pastatas po 2022 m. vasario 26 tapo vienu svarbiausiu savanorystės centrų visoje Lenkijoje. Vietos ZUWP skyrius puikiai organizavo savanorių ir vertėjų veiklą Peremislio geležinkelio stotyje, mieste ir netoliese esančioje pasienio perėjoje Medyka-Šehyni.

Su Peremislio ZUwP pirmininku Igoriu Horków teko bendrauti įpusėjus vasarai, po pusmečio praleisto savanoriaujant šiame mieste (kaip savanoris vertėjas buvau akredituotas būtent Ukrainiečių tautos namuose drauge su Artūru – dar vienu savanoriu iš Lietuvos).

„Susigrąžinę Tautos namus, mes, Peremislio ukrainiečiai, įgijome didesnį subjektiškumą, pagaliau baigėsi mūsų „odisėja“ ir dviejų šalių (kurių įkaitais buvo Lvovo lenkų bendruomenė ir Peremislio ukrainiečių bendruomenė) politinis stumdymasis. Tai buvo neeilinis įvykis, visų pirma pačiam Peremislio miestui. Ukrainiečiai, ypač tie, kurie grįžo čia po iškeldinimo, jau nuo šeštojo dešimtmečio ragino grąžinti pastatą vietos bendruomenei. Penkiasdešimt metų tik nuomojomės kambarius šiame pastate, nes buvome apsisprendę, kad, norėdami veikti šiame mieste ir perduoti atminti apie jį kitoms kartoms, privalome būti matomi ir saugoti pastatą nuo sunaikinimo. Tai liudijo mūsų bendruomenės ryžtą ir siekį susigrąžinti Tautos namus“, – pasakojo Igoris.

„Likus savaitei iki karo, surengėme vietos ZUWP aktyvistų susirinkimą ir nusprendėme, ką darytume, jei nutiktų blogiausia. Taigi, kai prasidėjo karas, buvome jam pasiruošę. Pas mus atvykdavo žurnalistai, kurie įtariai klausydavosi mūsų patikinimų, kad esame pasiruošę padėti – parodėme jiems Tautos namų teatro salę, kurią jau buvome nutarę pritaikyti gyvenamosiomis patalpomis. Kadangi žurnalistai netikėjo, kad tai įmanoma padaryti, turėjome parodyti sulakstomas lovas, kurių jau buvome sukaupę šiam tikslui. Per pusmetį Peremislį (turintį 60 000 gyventojų) kirto mažiausiai vienas milijonas pabėgėlių. Tai buvo didžiulis iššūkis mūsų miestui tiek logistiniu požiūriu, tiek apskritai miesto gyvenimui. Tačiau mes atlaikėme“, – užtikrina Igoris Horków.

„Mūsų miesto praeitis itin sudėtinga. Jame vis dar gyvos praeities baimės. Būna, kad žmonės, išgirdę, kad pvz. gyveni Zasanėje (miesto dalis už Sano upės), pakomentuoja: „Aha, „lenkų“ pusėje“. Sunku patikėti, kad vis dar yra gyva 1918 metų kovų mieste atmintis, kai Zasanė buvo lenkų, o Senamiestis – ukrainiečių pusėje. Tačiau esu optimistas. Paskutinį kartą langas Tautos namuose dužo 2018 metais, o anksčiau taip nutikdavo bent du kartus per metus. Esu įsitikinęs, kad miestas – tai bendra erdvė, kurioje visi turime veikti kartu ir bendradarbiauti. Mūsų iniciatyvos duoda labai gerų rezultatų – šiandien ukrainiečių organizuojamų renginiuose net pusė dalyvių yra lenkai. Mano nuomone, tai nemažas pasiekimas. Šiuo požiūriu daug kas pasikeitė. Tarp lenkų matyti be galo daug solidarumo su Ukraina, Ukrainos – svetimos šalies – vėliavų yra visur, ir tai niekam nekelia jokio susirūpinimo“, – šypsodamasis apibendrino Peremislio ukrainiečių sąjungos pirmininkas Igoris Horków.