Ukrainiečių rašytojas J. Andruchovyčius: Putino Rusijos keliama grėsmė yra globali, ji neturi sienų

Pokalbis pirmą kartą buvo skelbtas slovėnų kalba portale AirBeletrina.si. Į lietuvių kalbą jį išvertė Nikodemas Szczygłowskis.

Jurijau, jūsų šalį puola Rusija, vadovaujama V. Putino režimo. Pirmą kartą po įvykių Kroatijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje dešimtojo dešimtmečio viduryje į Europą sugrįžo totalinis karas. Kokias emocijas patiriate dabar? Pyktį, įniršį, liūdesį, ryžtą ar…

Visa tai, ką išvardijote – tik nelabai aiškiu lygiu. Tiksliau tariant, tie lygiai labai nepastovūs. Viskas priklauso nuo paskutinių naujienų. Vienos iš jų liūdnos, tragiškos, kitos – džiaugsmingos ir triumfuojančios. Žinoma, esame visiškai ir galutinai įsitikinę, kad priešinamės absoliučiam tarptautiniam teroristui, didžiausiam XXI a. nusikaltėliui. Žmonija turi būti nedelsiant išvaduota nuo šios mirtinos grėsmės. Bet kaip tai padaryti? Tikiuosi, kad kas nors jau dirba šiuo klausimu.

Su Jugoslavijos subyrėjimu susijęs karas prasidėjo 1991 m. dešimties dienų karu Slovėnijoje, jį sekė daug žiauresni įvykiai 1992–1994 m. Kroatijoje ir Bosnijoje. Ukrainoje karas tęsiasi vos penkias dienas (šis pokalbis įvyko 2022 m. kovo 1 d. – aut. past.), tačiau įvykiai Kyjive ir Charkive jau primena Vukovarą. Viena vertus, atrodo, kad V. Putino blitzkriegas nepavyko, tačiau, kita vertus, viskas vystosi labai greitai ir vis brutaliau. Kaip manote, kodėl taip yra?

Neįmanoma lyginti 1990-ųjų Jugoslavijos karinių pajėgumų su šiuolaikinės Rusijos kariniais pajėgumais. Tai labai skirtingi lygiai, mastai ir t. t. Atėjęs į valdžią 2000 m. Vladimiras Putinas padarė žingsnį link to, kam ruošėsi visą gyvenimą – Ukrainos, Europos ir Vakarų sunaikinimo. Buvusiosios Jugoslavijos karo nusikaltėlių ambicijos nebuvo tokios didelės ir nesiekė taip plačiai. Tai buvo baisi grėsmė, bet vis dėlto vietinė, buvusios JSFR ribose. Putino Rusijos keliama grėsmė, žinoma, yra pasaulinė. Tiesą sakant, ji neturi sienų.

Gyvenate Ivano Frankivske, buvusiame Austrijos–Vengrijos mieste Stanislave, Ukrainos vakaruose, kur, daugelio nuomone, yra saugiau nei šalies rytuose. Tūkstančiai žmonių iš šalies rytų jau kelias dienas bando rasti prieglobstį Galicijoje, Užkarpatėje ar Bukovinoje. Ar namuose jaučiatės saugiau?

Taip, čia yra saugiau – nors, tiesą pasakius, tai labai objektyvus dalykas. Turiu omenyje, kad čia nesame karo zonoje, kuri dabar sudaro gerą pusę Ukrainos teritorijos. Mums negresia priešo transporto priemonių kolonos. Mums tiesiogiai gresia tik oro antskrydžiai, todėl bent kartą per dieną pasigirsta sirena, ir mes einame į slėptuves.

Beje, šį atsakymą į jūsų klausimą rašau po valandos pertraukos: ką tik buvau baigęs atsakyti į ankstesnį jūsų klausimą, kai pasigirdo sirenos garsas ir su žmona įprastu keliu nuėjome pas kaimynus, kurie turi rūsį su geru interneto ryšiu. Taip nutinka kiekvieną dieną. Tačiau būtų nuodėmė skųstis, kai pagalvoji apie Charkivo, Mariupolio, Černihivo ar sostinės tragediją… Palyginti su jais, mes jaučiamės gana saugūs.

Per Orumo revoliuciją, dar vadinamą Euromaidanu (2013–2014 m.), ne kartą viešai raginote tarptautinę bendruomenę ir Europos kultūros elitą išgirsti ukrainiečių balsą ir pripažinti jų teisę būti Europos dalimi. Kaip manote, ar dabar tai pagaliau įvyko, nors ir tokia  baisia ir milžiniška kaina?

Ne, per anksti sakyti, kad tai – kalbu apie Ukrainos stojimą į ES – įvyks artimiausiu metu. Vos tik įtampa atslūgs, ES gretose greitai atsiras gausių Ukrainos kritikų. Šiandien kritiškai kalbėti apie Ukrainą yra šiek tiek nepadoru: mes kovojame, esame agresijos auka, mus reikia palaikyti. Tačiau kai visas šis pragaras baigsis, neabejotinai vėl pasigirs gerai pažįstami balsų, kad Ukraina dar nepasirengusi, kad ES dar nepasirengusi ir pan.

Negaliu nepaminėti jūsų romano „Moskoviada“ (parašyto 1992 m.), kuriame aprašoma Maskva Sovietų Sąjungos žlugimo išvakarėse. Šį miestą apibūdinate kaip Dantės pragaro ratus ir galiausiai ši požeminė šešėlių karalystė sugriūva. Kita vertus, tiksliai pastebite tuo metu jau pradėjusius dygti didžiajam rusiškam šovinizmui būdingus daigus. Europa iš tiesų pagaliau jau išvydo „rusų bybį“, kaip viename iš jūsų cituojamų romano eilėraščių. Ar manote, kad Europos supratimas apie Rusijos esmę dabar iš tiesų pasikeitė?

Dabar šis požiūris iš esmės keičiasi. Tačiau baiminuosi, kad šiuo metu tai vyksta tik politinio elito, žurnalistų, intelektualų, įžymybių lygmeniu… Ar jis keičiasi vadinamuoju paprastų žmonių, „provincialiosios Europos“ lygmeniu? Tam tikru mastu – galbūt. Tačiau ne taip greitai, kaip elitiniu lygmeniu. Problema ta, kad paprastų žmonių dauguma sudaro didžiąją rinkėjų dalį. Galbūt yra vienas toks paradoksas: kuo ilgiau karas tęsis, tuo daugiau empatijos ir simpatijų Ukraina sulauks iš paprastų žmonių. Tačiau esu tvirtai nusiteikęs prieš tai, kad karas truktų ilgai. Ir ne tik aš – visi ukrainiečiai. Todėl tikėtina, kad mūsų laukia sudėtingas integracijos į Europos sąmonę procesas, kurį net išdrįsčiau pavadinti „Europos ukrainizacija“.