Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir klausymo laikas:

41 min.

Ukrainietė Saša: „Susivienijimo jausmas gelbėja, o veikla suteikia gyvenimui prasmės“

Saša Petrauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Susižavėjimas miško broliais ir lietuvio senelio istorijos paieškos ukrainietę SAŠĄ PETRAUSKAITĘ į Vilnių atvedė 2018-aisiais. Mergina šį miestą įsimylėjo, todėl jame pasiliko, baigė istorijos magistrantūrą, išmoko lietuvių kalbą. Pasaulinė pandemija ir karas pakoregavo merginos planus grįžti į gimtąją Bojarką: tėtis liko kariauti Ukrainoje, o šeima persikraustė pas Sašą į Vilnių.

Apie Ukrainos skautus, prasmingą ir nuo depresijos saugančią veiklą, ateities planus Saša kalbėjo XFM radijo laidoje „Laužų karta“.

Susižavėjimas įtraukė į skautų veiklą

Saša apie skautus sužinojo prieš 12 metų, kai jai buvo dvylika. Tada jos mokykloje kaip tik pristatė skautų organizaciją „Plast“.

„Man labai didelį įspūdį padarė mergina, kuri atstovavo šiai organizacijai. Patraukė jos vaibas, stovėsena, kalba, manieros. Pamaniau, kad noriu būti tokia kaip ji. Taip ir prisijungiau. Pamačiau, kad skautai tikrai daug įdomių dalykų daro. Mane tai labai įtraukė ir traukia iki šiol“, – prisimena Saša. Iš pradžių ji skautavo savo gimtajame Bojarkos mieste, vėliau mergina norėjo aktyvesnės veiklos, todėl pradėjo važinėti į Kyjivą.

Saša pasakoja, kad Ukrainoje nėra amžiaus cenzo, kada galima tapti skautu. Štai ji pažįsta skautą, kuris prisijungė prie „Plast“ būdamas vos… trijų mėnesių.

„Tai nutiko prieš Kalėdas. Yra graži tradicija – teatralizuoti vaidinimai, kuriuos mes vadiname vertepais. Labai simboliška, tas berniukas suvaidino kūdikėlį Jėzų. Žinoma, prisieks jis per oficialią ceremoniją, kai sulauks šešerių. Bet iki tol dalyvaus skautų veikloje kartu su tėvais“, – pasakoja ukrainietė.

Siekti laipsnio – labai motyvuoja

Panašiai kaip ir Lietuvos, Ukrainos skautai skirstomi į grupes pagal amžių: iki šešerių vadinamieji paukščiukai (ukr. Ptašata); 6–12 m. – naujokai (ukr. Novoki), 12–18 m. – jaunuoliai (ukr. Junaki), 18–30 m. – vyresnieji skautai, arba vyresnieji plastūnai (ukr. Staršo plastunstvo), po 30 m. visi – senjorai.

„Yra keturi laipsniai. Aukščiausiasis pavadintas paukščio, panašaus į erelį, vardu. Merginai suteikiamas laipsnis virlyca, o vaikinui – skob. Sveikinantis tai reiškia dalykus, į kuriuos orientuojasi skautai: stipriai, gražiai, atsargiai ir greitai. Panašiai kaip jūsų „Budėk!“, – sako Saša. – Siekti laipsnio labai motyvuoja. Aš pradėjau nuo šešiolikos, kai suėjo aštuoniolika, mane pakvietė dirbti į Kyjivo „Plast“ centrinį biurą atstove spaudai. Esu visiška introvertė, todėl buvo labai didelis iššūkis, kartu – puiki patirtis.“

Simboliai ir vienija, ir išskiria iš kitų

Ukrainos skautai taip pat ryši kaklaraiščius. Nepriklausantieji nė vienam būreliui ar draugovei nešioja kaklaraištį pagal amžiaus kategorijos spalvą: iki 6 m. – baltos, nuo 12 m. – geltonos, nuo 18 m. – vyšnių, nuo 30 m. – rudos. Bet kiekviena draugija gali pasirinkti savo dizaino ar spalvos kaklaraištį.

„Tačiau yra ir kitų priklausymo tam tikrai grupei požymių, pavyzdžiui, ženklas ant rankovės su numeriu rodo, kad priklausai 12–18 m. grupei ir tam tikrai draugijai; vyresni dar atskiriami pagal emblemas („šavronus“). Štai aš priklausau „Stepių raganų“ grupei, mūsų emblema ir kaklaraištis – raudoni. Labai gerai, kad yra tokia simbolių įvairovė, kad galime pasirinkti. Simboliai ir vienija, ir išskiria iš kitų“, – įsitikinusi Saša.

Saša Petrauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuviškumo paieškos

Ukrainietė sesė Saša Lietuvoje gyvena jau ne pirmus metus, todėl puikiai kalba lietuviškai. O pavardė „Petrauskaitė“ išduoda, kad turi lietuviško kraujo.

„Mano senelis buvo lietuvis. Aš jo beveik neatsimenu. Kai studijavau istoriją Kyjive, netyčia pamačiau vaizdo įrašą apie miško brolius. Man padarė labai didelį įspūdį, nes tuo metu domėjausi Ukrainos partizaniniu judėjimu. Vienas universiteto profesorius paklausė, kodėl aš nekalbu lietuviškai. Nežinojau, ką atsakyti. Ėmiau domėtis savo šeimos, senelio istorija. Tai mane nuvedė į Vilnių, aš visiškai įsimylėjau šį miestą. Mokytis kalbos buvo didelis malonumas“, – sako istorijos magistro laipsnį įgijusi Saša.

Pandemija ir karas pakeitė planus

Vėliau prasidėjo pandemija ir karantinas, taigi mergina Vilniuje dar kurį laiką pasiliko, nors jau ketino grįžti į gimtinę. O tada prasidėjo karas…

„Vasario 24 dieną aš buvau Ukrainoje, ketinau likti, bet teko grįžti. Į Vilnių atsivežiau savo šeimą, reikėjo saugiai išvežti jaunesnes seses. Iš karto susiradau darbą ir dabar dirbu Žydų bibliotekoje. Vienu metu reikėjo pagalbos dėl vertimų, komentarų, interviu, visur ėjau, nes veikla suteikia labai daug prasmės, energijos ir saugo nuo depresijos. Rūpinausi humanitarine, karine pagalba, rinkau tėčiui ir draugams amuniciją. Kadangi Lietuvoje yra daug vaikų iš Ukrainos, ketinu įkurti „Plast“ skautų būrį. Priimsime visus, nepaisydami amžiaus, lyties ir pan. Nesinori ką nors atstumti, nes dabar susivienijimo jausmas gelbėja, todėl dirbsime visi kartu“, – planais dalijasi aktyvi ukrainietė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien