2022 05 18

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ukrainietis kunigas V. Okunas: meilė priešui reiškia, jog turime iš jo atimti galią pakenkti

Kun. Viačeslavas Okunas SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ukrainietis jėzuitas kunigas VIAČESLAVAS OKUNAS SJ gimė Kazachstane, ten jo seneliai buvo ištremti Antrojo pasaulinio karo metais. Šeimoje buvo kalbama ukrainietiškai, o kartu su kalba, kaip pats sako, jis perėmė ir atitinkamas vertybes. Nors Viačeslavo tėvai prižiūrėdami savuosius tėvus liko Kazachstane, jis pats persikėlė į Ukrainą, kur dalis jo šeimos bei draugų gyvena ir šiandien.

Įstojęs į jėzuitų ordiną Viačeslavas po studijų Krokuvoje taip pat buvo vieneriems metams grįžęs į Ukrainą. Kaip tik tuomet, kai prasidėjo Maidano revoliucija ir karas Kryme bei Donbase. Vėliau jėzuitas keletą metų dirbo su pabėgėliais Maltoje, net nenumanydamas, kad vieną dieną padės karo pabėgėliams iš savo tėvynės. Vasario 24-ąją Viačeslavas pabudo Romoje – ten, kur dabar studijuoja ir dirba.

Su kunigu Viačeslavu Okunu SJ kalbamės apie pastaruosius mėnesius lydėjusias emocijas, ideologinį pacifizmą bei karo pamokas katalikams.

Vasario 24-ąją pabudote Romoje. Kokios emocijos užplūdo Jus tą lemtingą rytą?

Mano brolis ir bičiulė, kuri dirba BBC, gyvena Kyjive. Dvi savaites iki karo minėta bičiulė rengė reportažus iš pasienio, Mariupolio, Ckarkivo, nušvietė augančią įtampą, kurią visi pastebėjo. Tokie faktai kaip užsienio ambasadų persikėlimas iš Kyjivo buvo aiškus ženklas, kad kažkas gali įvykti. Tačiau mes vis tiek negalėjome įsivaizduoti, kad karas prasidės nuo miestų bombardavimo.

Taigi jie susisiekė su manimi anksti ryte – penktą valandą ryto Ukrainos, ketvirtą valandą ryto Romos laiku. Aš pabudau ir pasijaučiau kaip košmare, tarsi miegočiau. Ir tai, kad gali viską stebėti internetu reiškia, kad tam tikra prasme tu esi ten. Dar baisiau buvo, kai situacija rutuliojosi toliau – vaizdai iš Rytų Ukrainos, iš Kyjivo priemiesčių, apdegę lavonai, sunaikinta karinė ir civilinė technika – visa tai paveikė mus visus. Man tai buvo labai skausminga, nes šis karas tiesiogiai palietė mano draugus ir šeimos narius. Jie arba savanoriškai išvyko į frontą, kaip kad mano pusbroliai, arba kitaip savanoriavo, arba tapo tuo, kuo aš dar dabar negaliu patikėti – XXI a. pabėgėliais vidury Europos.

Rusijos sukelto karo pabėgėliai Lenkijos–Ukrainos pasienyje, atvykę iš Dorohusko, 2022 m. kovo 1 d. Wojteko Jargilo / EPA-EFE nuotrauka

Kaip keitėsi Jūsų emocinė būsena per šiuos beveik tris mėnesius?

Per šį laiką buvo emocinių pakilimų ir nuosmukių. Pirmosios dvi savaitės buvo visiškas košmaras, labai mažai miegojau, nepavykdavo susikaupti, prisiversti mokytis, skaityti. Po dviejų savaičių supratau, kad yra tam tikri dalykai, kurių negaliu pakeisti, tačiau yra sričių, kuriose galiu kažką nuveikti, pavyzdžiui, padėti pabėgėliams.

Nuo karo pradžios kiekvieną sekmadienį važiuoju į Neapolį, kur viename iš rajonų gyvena maždaug šešiasdešimties šeimų ukrainiečių pabėgėlių bendruomenė. Dauguma jų yra arba graikų apeigų katalikai, arba ortodoksai. Kadangi esu graikų apeigų katalikų kunigas, aš galiu klausytis jų išpažinčių, švęsti liturgiją, taip pat tiesiog išklausyti, būti kartu. Tai yra vienas iš dalykų, į kuriuos turiu susitelkti. Taip pat renkame humanitarinę pagalbą, pinigus, medikamentus – tai, ką galime išsiųsti į Ukrainą – „Mąstyk globaliai, veik lokaliai.“

Man, kaip jėzuitui ir kunigui, sunkiausias momentas buvo pačioje karo pradžioje. Mariupolyje pirmųjų bombardavimų metu šešiametė mergaitė buvo sunkiai sužeista, ir gydytojai nesėkmingai bandė ją atgaivinti. Žiūrėdamas vaizdo įrašą pirmąkart pravirkau. Penkiolika minučių aš net ir fiziškai jutau, kad pragaras egzistuoja. Tai buvo apčiuopiama, galėjau tai jausti savo kūnu. Vėliau reflektuodamas savo patirtį jau ir protu suvokiau, kas yra pragaras – tai visiškas vilties praradimas. Kai viskas aplink tampa tamsu be jokios šviesos, jautiesi visiškai apleistas Dievo ir negali ištrūkti. Šis visiškos bejėgystės ir nevilties tarpsnis netruko ilgai, maždaug 15 minučių, bet manau, kad tai buvo turbūt sunkiausios minutės mano gyvenime.

Po to, melsdamasis, reflektuodamas ir švęsdamas Eucharistiją, supratau, kad negaliu leisti šėtonui užimti mano širdies, kad privalau išlikti ištikimas Jėzaus Kristaus Evangelijai net ir šioje situacijoje. Bent vienas asmuo visame pasaulyje mane supranta, ir tai yra Jėzus Kristus ant kryžiaus. Jis jautėsi visiškai apleistas ir šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Pradėjau daugiau melstis ir skaityti. Kai kurie tekstai prakalbo man visiškai naujai. Pavyzdžiui, psalmės, kurių autorius kreipiasi į Dievą sakydamas: „Tu mane apleidai, bet aš likau ištikimas, prašau sunaikink mano priešus, nes jie mane apsupo.“ Taip pat ir tokios knygos kaip pranašo Danieliaus, kurios buvo sukurtos okupacijos metu, kai Izraelis neegzistavo.

Taigi supratau, kad turiu ne tik griežtai sekti savo dienotvarkę, bet ir stebėti savo širdies frontą, nes tarp meilės ir neapykantos yra labai plona linija. Aš klausau išpažinčių ir girdžiu daug žmonių, kurie išgyvena logišką ir suprantamą neapykantą rusams. Emocija kaip tokia nėra nuodėmė, bet gali tapti nuodėme, kai pradedu vesti su šia emocija dialogą. Manau, kad teisingumo troškimas ir mirties troškimas yra du skirtingi dalykai.

Nors praktiškai, žvelgiant iš išorės, šios dvi širdies nuostatos gali reikšti tuos pačius veiksmus. Pavyzdžiui, kito mirties netrokštantis, bet teisingumą vykdantis ir savo šalį ginantis ukrainiečių karys privalo žudyti.

Enciklikoje Fratelli tutti yra labai svarbi 241-a pastraipa skyrelyje „Teisėta kova ir atleidimas“. Pranciškus kalba, kad, kai yra agresorius kaip šiuo atveju, meilė priešui reiškia, jog mes turime iš jo atimti galią pakenkti kitiems ir sau pačiam. O atleidimas ne tik nepaneigia būtinybės, bet ir reikalauja teisingumo bei pastangų, kad engėjas daugiau negalėtų kenkti. Tai nėra žudymas dėl žudymo, tai yra gynyba, meilės gynyba. Šią situaciją palyginčiau su teroristu, kuris yra paėmęs įkaitus.

Jei agresorius pripažįsta savo kaltę, pripažįsta žiaurumus ir nusikaltimus, kuriuos įvykdė, aš esu už dialogą. Kelias atleidimo ir susitaikymo link yra įmanomas, bet jis labai ilgas. Kaip krikščionis suprantu, kad mes, ukrainiečiai, ateityje turėsime žengti šiuo keliu, galbūt kartu su rusais. Bet bijau, jog aš galiu nesulaukti žengimo šiuo keliu pradžios. Pirmą žingsnį šiame kelyje turi žengti pats agresorius, pripažindamas kaltę.

Kun. Viačeslavas Okunas SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šis karas išskirtinis tuo, kad rusų Ortodoksų Bažnyčia atvirai palaiko ir teisina Rusijos veiksmus. Ko mes, katalikai, galime pasimokyti iš šio išskirtinio klerikalizmo atvejo, valstybės ir Bažnyčios susiliejimo?

Neįvardyčiau to klerikalizmu, nes klerikalizmas, deja, bet egzistuoja ir mūsų Bažnyčioje (nepaisant Pranciškaus pastangų pašalinti šį reiškinį iš Katalikų Bažnyčios). Rusijoje tai yra ne klerikalizmo, o Bažnyčios ir valstybės ryšių klausimas. Kai Bažnyčia tampa nacionalistine, valdžia remia Bažnyčią finansiškai, o sakykla tampa politinės propagandos vieta.

Manau, kad Pranciškus bandė iškomunikuoti (ir kas, deja, liko nesuprasta) tai, jog Bažnyčia negali vartoti politinės kalbos. Bažnyčia daro įtaką politikai siųsdama evangelinę žinią – Bažnyčios kalba turėtų būti būtent evangelinė, o ne politinė. O tai, ką mes matome Rusijoje, yra visiška priešingybė. Tai labai pavojinga. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet tose šalyse, kuriose gyvenau pastaruosius šešerius metus, mačiau, kad kraštutinė dešinė palaiko Putiną ir mano jį esant krikščioniškų vertybių bei šeimos gynėju. Tai daro kai kurios politinės partijos ir itin konservatyvūs katalikai, pavyzdžiui, arkivyskupas Viganò, kuris parašė ilgą straipsnį, tarp eilučių pritardamas invazijai į Ukrainą. Tai labai pavojinga, nes karas, kuris neturi nieko bendro su religija, iš Rusijos perspektyvos yra matomas kaip šventasis karas prieš „nuodėmingus Vakarus“.

Putinas ir Kirilas. EPA nuotrauka

Kalbant apie popiežiaus ir Vatikano komunikaciją, Lietuvoje vienu metu mes, katalikai, kai Pranciškus dar nebuvo įvardijęs agresoriaus ir kai artėjo žymusis kryžiaus kelias Didįjį penktadienį, klausėme, kodėl Vatikanas taip komunikuoja.

Pirma, Vatikanas tęsia savo pirmtakų tradiciją. Nei Benediktas XVI, nei Jonas Paulius II, nei Jonas XXIII neįvardydavo agresoriaus. Taip pat Vatikanas negali perimti tos pačios retorikos, kokią vartoja Rusija. Negalima tikėtis iš Pranciškaus, kad jis sekmadienį iš balkono pasmerks Putiną ar Kirilą. Taip pat jis veikiausiai mato save kaip tą, kuris gali broliškai pataisyti kitą vyskupą (t. y. Kirilą – red. past.), kuris atsako už didelę Bažnyčią ir kuriam bent teoriškai turėtų rūpėti Evangelija.

Tačiau galbūt Vatikano diplomatinis korpusas į dialogą su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia žvelgė labai romantiškai ir naiviai. Klausimas, kodėl jie taip žvelgė ir kodėl buvo tokios iniciatyvos kaip minėtas Kryžiaus kelias. Manau, situacija Ukrainoje nėra iki galo suprasta. Pats popiežius Pranciškus sako, kad tikras ganytojas kvepia avimis. Manau, labai sunku tuo pačiu metu kvepėti ir avimis, ir vilkais. Sakyčiau, kad tai turi įtakos, nes daug šių avių Ukrainoje jautėsi išduotos ir apleistos. Aš asmeniškai visiškai supratau ir pritariau Vatikano pasirinktam bendrystės tarp dviejų tautų ženklui. Tai buvo evangelinis ženklas apie tautas, kurios ateityje turės eiti susitaikymo keliu. Tačiau, mano kuklia nuomone, šis ženklas buvo pernelyg ankstyvas.

Nes, kaip ir kalbėjome, susitaikymas prasideda nuo agresoriaus kaltės pripažinimo.

Būtent. Ir, sakyčiau, Rusija bei Katalikų Bažnyčia vartoja vieną žodį, vieną terminą, kurį supranta labai skirtingai. Tas žodis yra „broliai“. Sovietai kalbėjo apie „broliškas tautas“, suprasdami šį terminą visiškai priešingai nei jis vartojamas enciklikoje Fratelli tutti. Kaip ukrainietis aš nesu brolis rusui labiau nei italui.

Taigi Ukrainos situacija Vatikanui nėra iki galo aiški. Juk buvo galima numatyti, kad ukrainiečiai reaguos neigiamai į tokius ženklus kaip bendras rusės ir ukrainietės kryžiaus nešimas. Nežinau, ar jie konsultavosi su ukrainiečių vyskupais prieš pasiūlydami tokią taikos žinutę.

Tačiau Pranciškus išgirdo ir iš dalies sureagavo į pasipiktinimą, nes numatytas tekstas nebuvo perskaitytas.

Taip, arkivyskupas Krajewskis, kuris tuo metu buvo Kyjive, paprašė neskaityti maldos. Mano nuomone, šiuo metu tinkamiau būtų buvę nešti kryžių patikėti dviem ukrainietėms: vienai iš ukrainietiškai kalbančios šeimos, kitai iš rusakalbių ir šitaip parodyti, kad karas nėra apie kalbą. Tai viena iš rusų propagandos žinučių, skleidžiamų visame pasaulyje, esą Ukraina nesaugo rusakalbių ir mini rusakalbius, nužudytus Donbaso regione, nors tai netiesa – jie žuvo ne dėl kalbos, o dėl karo. Karas prasidėjo su šūkiu esą reikia ginti rusakalbius, bet dabar matome, jog bombarduojami tokie rusakalbių miestai kaip Charkivas, Mariupolis. Tai kur, po velnių, jūsų rusakalbių gynyba?

Ukrainietė ir rusė neša kryžių Romos Koliziejuje 2022 m. „Vatican News“ nuotrauka

O koks yra Jūsų bičiulių jėzuitų bei italų požiūris į karą? Kaip dažnai susiduriate su naiviu pacifizmu?

Yra keli pacifistiniai balsai. Tačiau jie keitėsi bėgant laikui. Po to, ką pamatėme Bučoje, Irpinėje, net ir kategoriški pacifistai keičia savo nuostatas. Tačiau tai labai nedidelė mano draugų dalis. Dauguma remia Ukrainą ir kalba apie mūsų tautos drąsą, kuri nustebino visus. Daug mano draugų jėzuitų supranta, kas vyksta, ypač tie, kurie atvyko iš buvusio sovietinio bloko šalių.

Mane asmeniškai pribloškė, kai išgirdau, jog yra katalikų teologų, teigiančių, kad Ukraina turėtų pasiduoti ir šitaip neva gelbėti gyvybes. Kaip teologas ir kaip ukrainietis, ką pasakytumėte tokiems radikaliems pacifistams teologams?

Ką galėčiau jiems pasakyti?.. Manau, kad net ir radikaliausi pacifistai matytų situaciją visiškai kitaip, jei susitiktų su žmonėmis, kurie bėga iš Ukrainos, su tais tūkstančiais, kurie jau atvyko, taip pat ir į Italiją. Nereikia ieškoti informacijos internete, galima sutikti šių žmonių čia, galima bandyti prisipildyti šio avių kvapo.

Manau, kad siūlyti taiką be jokių sąlygų yra labai ideologiška. Tokie pacifistai net nesupranta, jog jie patys skleidžia ideologiją. Labai lengva skelbti pacifizmą, kai gyveni NATO šalyje ir jautiesi saugus. Dabar nekalbu apie jėzuitus, bet Romoje buvo protestų, kuriuose italai marširavo su Rusijos ir Sovietų Sąjungos vėliavomis ir niekas jų nesuiminėjo. Taigi čia laisva šalis ir laisva visuomenė, kurioje gali net ir tokioje situacijoje išreikšti savo (man nesuprantamą) paramą Rusijai ir komunizmui. Bet manau, kad jie kalbėtų kitaip, jei jų šeimos būtų ištremtos į Sibirą, išžudytos, ėjimas į bažnyčią būtų uždraustas, kunigai ir vienuolės būtų nužudyti arba uždaryti į kalėjimą. Juk būtent taip komunizmas buvo realizuotas Sovietų Sąjungoje, ir šie radikalūs pacifistai to arba nesupranta, arba neigia. Jie naiviai vertina komunizmą mąstydami apie jį teoriškai.

Pastebėjau, kad net ir šioje tragiškoje situacijoje savo feisbuko paskyroje dalinatės įvairiais pokštais, juokingais paveikslėliais. Taip pat ir tiesiogiai nukentėję ukrainiečiai stengiasi surasti progų pajuokauti ar kitaip pakelti dvasią. Koks yra humoro vaidmuo šiuo metu?

Pirmas vaizdinys, kuris šauna į galvą, yra mano draugo parodyti vaizdai iš metro stotelės, kur slėpėsi daug šeimų su mažais žaidžiančiais vaikais. Turbūt esat matęs filmą „Gyvenimas yra gražus“, kuriame į koncentracijos stovyklą patekęs tėvas paaiškina savo vaikui, kad stovyklos taisyklės yra žaidimas ir jie turi rinkti taškus. Žinoma, jis bando apsaugoti savo vaiko vaikystę. Tarp mūsų irgi yra vaikų, kurie nenustoja būti vaikais ir kurių vaikystę mes, suaugę žmonės, bandome apsaugoti visomis įmanomomis priemonėmis. Tačiau mes visi taip pat esame vaikai. Kiekviename iš mūsų yra vaikas, kuris norėtų pabusti ir suprasti, kad viskas, kas įvyko, tebuvo blogas sapnas.

Taigi manau, kad, sąmoningai ar ne, bet mes bandome apsaugoti savo sielą nuo neigiamo poveikio. Kaip teigia psichologijos mokslas, mes turime gynybinius mechanizmus, kurie yra įgalinami per meną, dainas, pokštus – per kūrybą. Per šį karą buvo sukurtas neįtikėtinas kiekis įvairių paveikslėlių, plakatų ir pan. Galima aiškiai matyti, kad tai yra siekis neprarasti vilties ir pasiųsti visam pasauliui žinutę, kad galiausiai mes vis tiek laimime, nes mes gebame išlikti viltingi net ir tokioje situacijoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien