2022 03 02

Romualdas Zagurskyi OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ukrainoje gyvenantis pranciškonas: dabar labiau nei bet kada atsiskleidžia pranciškoniška charizma

Pranciškonai Ukrainoje priima nukentėjusius nuo karo. Romualdo Zagurskyi OFM nuotrauka

Brolio Romualdo Zagurskyi OFM liudijimas iš Konotopo miesto Ukrainoje (Pranciškonų Šv. Arkangelo Mykolo provincija, Ukraina)

Mes, broliai pranciškonai, tarnaujame Konotopo mieste, Šiaurės Rytų Ukrainoje, 90 km nuo sienos su Rusijos Federacija. 2022 metų vasario 24 dieną, nepaskelbus karo, 5.20 val. mūsų krašto teritorijoje prasidėjo bombardavimas, kurio aidus išgirdo ir Konotopo gyventojai.

Tą akimirką su broliais buvau Žitomiro mieste, pranciškonų Šv. Arkangelo Mykolo provincijos kurijoje, kur ryte taip pat buvo subombarduotas oro uostas. Parapijiečių prašymu, aš, tėvas Romualdo, kaip Fatimos Dievo Motinos parapijos klebonas, skubiai išvykau į Konotopą. Per internetą pasakiau, kad mūsų vienuolynas yra atviras visiems, kuriems reikia apsaugos, pastogės ar maisto, ir nuo pirmos dienos mes priėmėme 23 žmones, kurie liko nakvoti, daugiausia moterys ir vaikai.

Tos pačios dienos vakare mūsų mieste įvyko didelio masto mūšis, miesto centre buvo sunaikinti keli šarvuočiai, padegti pastatai, gavome informacija apie švietimo įstaigų bombardavimą ir naikinimą. Po mūšio už Konotopą mūsų kariniai daliniai išvyko ginti Kijevo srities. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo duomenimis, Konotopo miestą Ukrainos kariuomenė prarado 2022 metų vasario 25-osios rytą.

Ši informacija sukėlė daugeliui gyventojų neviltį, mūsų parapijiečiai vidury gatvės sutiko panikuojančių žmonių, jie vis ateidavo ir ieškojo, kaip nusipirkti maisto. Be to, per internetą mums rašo žmonės, kurie negali patekti į miestą, nes jis yra apgultas iš visų pusių, o priešo kontrolės punktai neleidžia įvažiuoti ir išvažiuoti. Iš tiesų vieniši ir išsigandę senoliai liko nelaisvėje savo namuose.

Visi mūsų veiksmai vyko per internetinę transliaciją, kad vienu metu būtų užfiksuota situacija okupuotame mieste ir po kiek laiko pavyko įsigyti reikalingų produktų.

Teko savo akimis pamatyti ne tik sunaikintą karinę techniką, bet ir sušaudytus civilius gyventojus, taip pat buvo padegtas automobilis su pagyvenusia pora, beveik pusę paros mašina stovėjo vidury kelio.

Dėl didelio aukų skaičiaus specialiosios tarnybos ilgą laiką negalėjo pasirūpinti žuvusiųjų kūnais, tuomet patys miestiečiai jų kūnus pridengė ir transporto priemonės ištempė juos į kelkraštį. Ant kelio stovi automobiliai, sugedusi karinė technika.

Nuvažiavome į miesto centrą pabandyti pamatyti realią situaciją, todėl pastebėjome, kad, nors Ukrainos kariuomenė buvo pasitraukusi (manome, kad laikinai), Ukrainos vėliava vis dar plevėsavo virš administracinių pastatų, o įsibrovėliai miesto neperėmė.

Didelė dalis informacijos, kuri buvo paskelbta pirmąją karo dieną, nepasitvirtino, ir daugelį žmonių galėjome nuraminti per internetą rodydami vaizdo įrašus apie realią situaciją mieste.

2022 02 26: Pabudome vienuolyne dėl aviacijos triukšmo šalia mūsų miesto. Ilgą laiką apie šį įvykį nebuvo jokių žinių, vėliau paaiškėjo, kad būtent tada Rusijos technikos koloną netoli miesto sunaikino Ukrainos lėktuvai.

Taip pat gavome pranešimą dėl skubios pagalbos mūsų teritorijos gynybos savanoriams, kurie buvo priversti pasitraukti iš Konotopo, nes trūko atsargų, įrangos, ginklų, degalų. Dabar jie yra paslėpti miškuose, ir mes kartu su miesto gyventojais organizuojame lėšų rinkimą jų poreikiams ir perkame produktus, kad pristatytume tiems, kurie negali pasiekti parduotuvės, arba tiems, kuriems einant į parduotuvę gali kilti pavojus gyvybei, nes jie šauktinio amžiaus vyrai. Anot regiono karinės ir civilinės administracijos vadovo, visi pagrindiniai Sumų regiono miestai yra apsupti priešo kariuomenės, o įnirtingos kovos tęsiasi tik Sumų mieste.

Nepaisydami didžiulės visuomenės įtampos, nerimo ir panikos, iš mūsų vienuolyno bazės kartu su kunigu Florianu OFM ir parapijiečiais patarnaujame žmonėms malda, palaikymu, pietumis, karšta arbata ir padrąsinančiais žodžiais.

Pranciškonai Ukrainoje priima nukentėjusius nuo karo. Romualdo Zagurskyi OFM nuotrauka

Dabar labiau nei bet kada mūsų pranciškoniška charizma nešti taiką ir gėrį atsiskleidžia ten, kur tvyro neramumas, tamsa, karas.

Vaikai, kurie ateina į mūsų prieglaudas, žaidžia, žiūri animacinius filmukus ir net pamiršta, kad aplink vyksta karas, o kai kurie suaugusieji gal pirmą kartą gyvenime ima rožinį, suklupę meldžiasi, mokosi giedoti religines giesmes ir patiria ramybę, kurios neįmanoma pasiekti vien tankais ar kitais ginklais, nes mes tikime taika, kurią paliko Jėzus Kristus.

II dalis

Kaip ir kiekvieną dieną, nuo šio karo pradžios mūsų rytas prasideda ne Valandų liturgijos malda, o mums patikėtų žmonių sutikimu vienuolyno rūsyje esančiame prieglobstyje.

Po to su savanoriais vaikštome po miestą ir valandų valandas stovime eilėse vaistinėse prie vaistų, o maisto prekių parduotuvėse – duonos, pieno, sulaukiame daugybės pagalbos prašymų, pranešimų apie galimus bombardavimus ar priešo kolonų perkėlimus.

Taip pat netrūksta palaikymo, užjautos. Žmonės iš daugelio pasaulio šalių, kurie seka mano feisbuko puslapį, randa mano kontaktus ir siūlo pagalbą, kuri šiuo metu labai reikalinga.

Nepaisydami sunkios psichologinės situacijos, menkų fizinių ir materialinių įgūdžių, Dievo Apvaizdą jaučiame kaip niekad. Pavyzdžiui, labai trūkstant degalų, per stebuklą sugebėjome pripildyti jų į du automobilius, kuriais vežiojame ir daliname maistą, higienos priemones, drabužius ir vaistus.

Mums papasakojo apie žmogų, kuris buvo prie mirties dėl širdies vaistų trūkumo, o jų nebuvo visose miesto vaistinėse, bet mums pavyko gauti tų vaistų, nes atsitiktinai atkeliavo iš kažkokio sandėlio.

Kai atvežėme vaistus vienai moteriai į gretimą kaimą, mums pasakė, kad jau įvažiavo Rusijos karinės technikos vilkstinė ir dėl to kyla pavojus ten vykti. Mes su savanoriais nusprendėme važiuoti, ir tuo metu, kai atvykome nurodytu adresu, patyrėme tikrą stebuklą – beveik visi kaimo gyventojai išėjo protestuoti prieš okupantus ir praktiškai sustojo tarp mūsų mašinos ir rusų armijos tankų. Jie buvo kaip dangiškoji angelų kariuomenė stojusi mūsų ginti!

Kiekvieną vakarą prieš miegą su savanoriais planuojame kelionę ar dvi kitai dienai, pasidalijame pareigas ir kiekvieną rytą, kai išvažiuojame į miestą, į mūsų vienuolyną vis dar atvyksta 5–7 šeimos, kurioms tiesiog labai reikia pagalbos.

Taip pat stengiamės padėti pabėgėliams, evakuotiems iš skirtingų miestų, kuriuose jie studijavo ar dirbo, o dabar yra toli nuo savo namų ir artimųjų. Tai žmonės, kurie neturi nieko kito, o tik daugiau ar mažiau pinigų. Kartais tenka sustoti vidury kelio ir padėti, nes tik iš veido išraiškos matai, kad žmogui bėda.

Prižiūrėjome ir 23 metų jaunuolį, kuris paleistas iš kalėjimo negalėjo grįžti namo. Neturėdamas pragyvenimo lėšų ir nepažindamas nė vieno iš mūsų miesto, jis atėjo pas protestantų pastorių prašyti pagalbos, nes prieš patekdamas į kalėjimą lankė savo gimtojo miesto Baptistų bažnyčią. Klebonas jį atvedė pas mus, nes bijojo nusikaltėlį įsileisti į savo namus ir maldos vietą: negalėjome atsisakyti priimti vargstančiųjų, todėl jį priėmėme.

Nuo 2022 m. vasario 27 d., be maisto ir vaistų, pradėjome dovanoti žmonėms ir rožančius, kuriuos visi priima su meile ir tikėjimu. Tai mus įkvepia ir jaudina.

Pranciškonai Ukrainoje priima nukentėjusius nuo karo. Romualdo Zagurskyi OFM nuotrauka
Pranciškonai Ukrainoje priima nukentėjusius nuo karo. Romualdo Zagurskyi OFM nuotrauka

Kaip tik šiandien turėjome atvežti kūdikių maisto į vieną iš gretimų kaimų ir nusprendėme tai padaryti iškart po šv. Mišių. Jie mums paskambino ir liepė melstis, nes ta kryptimi, kuria turėjome eiti, vos prieš valandą apšaudė mašiną su civiliais, ten žuvo žmogus, sunkiai sužalotas jo sūnus, be to, šalia esančioje mašinoje buvo savanoriai, kurie nebuvo įleisti į kaimą. Vienas iš mūsų savanorių sužinojo šią žinią, įbėgo į patalpą, kurioje visi meldėsi, ir pasakė, kad reikia melstis, tęsėme rožinį. Kaip tikintieji, priklausantys Fatimos Dievo Motinos parapijai, visada jaučiame ypatingą Dievo Motinos apsaugą. Taip šiuo atveju po Mišių mums buvo pranešta, kad savanoriai grįžo saugiai, o moteriai su vaiku mūsų pagalbos jau nebereikia.

Kadangi Švenčiausioji Mergelė Marija paprašė mūsų pasimelsti už Rusiją Fatimoje, visi jaučiame atsakomybę už šios maldos trūkumą pasaulyje, todėl skiname karčius to vaisius. Užtat patiriame ypatingą Dievo Motinos rūpinimąsi savo miestu, nes beveik visi mūsų parapijiečiai įvairiais būdais tarnauja kitiems: maitina vargšus, priima nebeturinčius namų, dalijasi maistu, guodžia tuos, kurie yra neviltyje. Nė vienas iš mūsų nenusivylė, ir aš asmeniškai manau, kad tai yra nepaprasta Marijos apsauga!

Šias pastarąsias 7 dienas, kol vyksta karas, gyvename kartodami teisiojo Jobo žodžius (Jobo 2:10) „Jei priimame iš Dievo gėrį, kodėl nepriimti blogio?“

Ir mes tikimės, kad kaip ir Jobas, didis teisusis, Viešpats suteiks mums dar daugiau malonių, nei mes jau gavome prieš šį karą!

Pabaigai noriu pridurti, kad mes Konotope jaučiame viso pasaulio žmonių palaikymą, sulaukiame šimtų skambučių ir žinučių su maldos palaikymu.

Su jauduliu parapijiečiai ir aš dalyvavome 2022 m. vasario 26 d. interneto transliacijoje iš S. Maria degli Angeli šventovės Asyžiuje, nors nė vienas nemokėjome italų kalbos, bet Dvasioje supratome kiekvieną žodį, o kai jie perskaitė mano laišką, patyrėme didžiulį geros valios žmonių džiaugsmą ir solidarumą.

Reiškiu neapsakomą dėkingumą visiems, kurie bent vieną maldą sukalbėjo dėl karo pabaigos, tiems, kurie pasninkauja, gailisi, duoda pinigų ar kaip nors rūpinasi Ukrainos likimu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visų pirma dėkoju savo bendražygiams pranciškonams visame pasaulyje, kurie yra susirūpinę ir rodo rūpestį dėl mūsų.

Ypač reiškiu gilią pagarbą mūsų Charkovo ir Zaporožės vyskupijos vyskupui kun. Pavlui Hončarukui bei savo broliams iš Ukrainos Šv. Arkangelo Mykolo provincijos su br. Danyilu Botvina OFM priešakyje.

Pranciškonas tėvas Romualdas OFM, linkėdamas ramybės ir gėrio.

Konotopo vienuolynas, Ukraina.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.