Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 18

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ukrainoje kariaujantis lietuvis: šią šalį ginu kaip savo vaiką

Ukrainiečių karys Kyjive 2022-02-28. Asociatyvi Zurabo Kurtsikidze / EPA-EFE nuotrauka

„Tik dabar atsilaisvinau, ką tik grįžau“, – vakarop sako Marius, iškart po mūsų neilgo pokalbio vėl turėjęs dirbti. Nepaisant to, kad buvo retos „poilsio“ dienos. Visą laiką, kai nesikauna, Marius intensyviai ruošiasi koviniams veiksmams, vairuoja tūkstančius kilometrų veždamas paramą. „Šiuo metu kalasi mašinos, vėliau eisim mes, desantininkai.“

Šiandien Marius vėl mūšyje. „Valomės“, kaip pats sako. Iki šiol Marius neturėjo jokios karinės patirties, iškeliavęs į Ukrainą Lietuvoje paliko verslą, prieš tai yra dirbęs muzikos mokytoju, inžinieriumi. Tačiau dabartiniai karo broliai lietuvio nebenori paleisti – vietiniai kariai itin vertina jo greitą mąstymą ir fizinį pasiruošimą. Su Mariumi kalbamės apie karo patirtis, lydinčias emocijas ir pasiryžimą kovoti iki galo.

Jūs į Ukrainą važiavote pirmiausia dėl šeimyninių priežasčių, karas prasidėjo Jums jau esant Ukrainoje, tačiau esat minėjęs, kad bet kokiu atveju liksite čia iki galo.

Taip ir bus. Planuojam, kad dar metus laiko saugosim Ukrainą, nes vis tiek (ir Ukrainai laimėjus – red. past.) dar liks separatistų. Mes nuo jų valysimės.

Metai labai daug.

Taip, bet būsiu tiek, kiek reikės. Nes jų liks, jie nespės pabėgti, dar planuos (provokacijas – red. past.). Dabar esame desantinis, šturmo būrys, o paskui, kai viskas pasibaigs, persiformuosim į veikiau karo policijos būrį.

Dabar kasdien rizikuojate gyvybe.

Aš jau pripratau prie šaudymų, bombardavimų, puolimų, gynimųsi. Jei dabar viskas baigtųsi ir man reiktų grįžti į civilinį gyvenimą, net nežinau, ką reikėtų dirbti. Aišku, per kurį laiką persilaužčiau, bet dabar jau pripratau. Nepatinka, bet pripratau.

O kaip priėmėt patį sprendimą pasilikti, kai Jūsų paprašė?

Net nebuvo ką galvoti, pasakiau, kad liksiu, ir viskas. Aš čia perėjau visus etapus, nuo vadinamosios terobaronos (teritorinės gynybos – red. past), paskui žmonių išgabenimo iki tiesioginio dalyvavimo mūšiuose. Dabar man Ukraina yra kaip sava šalis, man jos gaila, ji jau mano širdyje. Ukrainą ginu kaip savo vaiką. Žinoma, jei pultų Lietuvą, eičiau ginti visom keturiomis, bet dabar kovoju už Ukrainą, nes aš ją tiesiog įsimylėjau – ginu ir palikti nebeišeina.

Jūs nesat profesionalus karys, tačiau sėkmingai vykdot karines užduotis. Ar sunku buvo įgyti tinkamus įgūdžius?

Dabar, po trijų savaičių praktikos, jau galiu save vadinti profesionalu. Nuo pat pradžių sukausi tarp karių, kurie visąlaik kariavo Donecko, Luhansko srityse. Jiems labai tinka su manimi dirbti, nes greitai priimu sprendimus, esu fiziškai stiprus, tad gerai susiderinome. Aš niekada negalvojau, kad taip bus, tiesiog buvimas čia privertė. Dabar atrodo, kad esu čia jau metų metus. Prie to prisideda ir bemiegės naktys, kasdienė patirtis.

Karys Marius. „Lukšų vyrai“ videomedžiagos kadras

Per šitas savaites ne kartą susidūrėte su mirtimi. Kokį poveikį tai turėjo jums kaip žmogui ir kaip kariui?

Pirmiausia susidūriau ne su karių, o su civilių mirtimi. Tada ir pagalvojau: „Ką daryti? Miršta civiliai ir viskas, ką galiu padaryti, tai išvežti gyvus arba mirusius.“ Tuomet supratau, kad galiu padėti kitaip, kad galiu eiti ir juos ginti.

Karys neišvengiamai susiduria ir su kita mirties puse. Ukrainiečiai yra tiesos ir gėrio pusėje, tačiau ar Jums kaip ne profesionalui buvo sunku praktiškai, o ne teoriškai suprasti, kad gelbėjant gyvybes reikia žudyti?

Įvyko tam tikras psichologinis lūžis. Čia kaip šokti parašiutu – pirmą kartą neatsimeni nieko, o paskui tai tampa darbu. O ką padarysi? Paguldei ir eini toliau. Nes kitaip žudys vaikus, prievartaus moteris. Tiesiog mąstai, kad reikia, ir viskas. Žinoma, neapykantai niekada negali pasiduoti.

Kas Jus asmeniškai labiausiai gąsdina kalbant ne apie kasdienybę, bet žvelgiant į platesnį paveikslą? Ar galvojate apie ateitį, ar koncentruojatės į veikimą čia ir dabar?

Dabar nieko neplanuoju. Kartais pagalvoju vakare, ką reikės daryti – išėjau iš darbo, turėjau neblogą verslą, o dabar visi verslo kontaktai su olandais, belgais, norvegais nutrūko. Kai nutraukiau kontaktus, jie tik parėmė mane mašinomis, šiek tiek finansiškai, bet verslo nebėra. Kartais pagalvoju, ką toliau reikės daryti, kai viskas baigsis.

Bet aš ne vienas. Tie, kurie kariauja nuo 2014 m., irgi galvoja, ką toliau reikės daryti. Žinoma, pirmiausia reikės visiškai reabilituotis – pradedant fizine būsena, baigiant psichologine. Vis tiek kariavimas nėra pats maloniausias dalykas: miegi 2–3 valandas, kartais ir išvis nemiegi; taip pat paveikia tie gaudesiai, šūviai, sirenos. Bet žiūrėsim vėliau. Dabar planas yra pergalė už savo vaiką – už Ukrainą. Ukrainos vaikai yra mano vaikai. Pirmiausia planas yra pergalė, o vėliau viskas bus gerai.

Ukrainiečių karys prie sunaikintos rusų pėstininkų kovos mašinos. Asociatyvi „Ukraine Defence“ feisbuko puslapio nuotrauka

Kokios dar emocijos lydi šiuo metu? Ukrainiečių vaizdo įrašuose dažniausiai matome, viena vertus, sveiką pyktį, nukreiptą į priešą, kita vertus, matome nemažai ir džiaugsmo, pakylėtumo.

Iš pradžių buvo nejauku laikyti ginklą, šauti, buvau susimąstęs. O dabar visąlaik su šypsena, būryje nuolat juokaujame. Jei pradėsi galvoti ar apie šeimą, ar kitus dalykus, tiesiog palūši. Kovos lauke turi būti ne tik fiziškai, bet ir morališkai stiprus. Jei esi silpnas bent vienoje iš šių sričių, tu tiesiog krisi. Žiūrint kur esi, žinoma, bet jei esi desantininkas, nebūdamas stiprus krisi, ir viskas.

Ko, Jūsų požiūriu, nesupranta žmonės, kurie seka karo eigą, bet nesusiduria su karu tiesiogiai?

Anksčiau ir aš galvodavau, „kas čia yra, pasišaudo, pakariauja, ir tiek“. Kai mane patį bombardavo, į mane patį šaudė, gerai supratau, ką reiškia karas. Anksčiau maniau: „Ai, kam čia ruoštis, kas čia puls, čia Grybauskaitė gąsdina, Landsbergis gąsdina.“ Dabar galvoju atvirkščiai – sutinku su jais šimtu procentų.

Paprastai nėra laiko apie tai galvoti, bet, kad jau paklausėt, tai prisiminiau, kaip Grybauskaitė, būdama prezidentė, sakė: „Karas bus, karas bus, karas bus – ruoškitės.“ Ji nebuvo pranašė, ji tiesiog matė, kas vyksta. Lygiai taip pat ukrainiečiai, kariavę Donbase, sako, kad jau 2009 m. žinojo, jog bus toks karas kaip dabar, tik nežinojo, kada. Buvo teisūs visi, kurie įspėjo.

Jūs irgi Lietuvoje ruoškitės, eikit į kursus, bent kad žinotumėt, kaip laikyti ginklą, kaip vykdyti teritorinę apsaugą. Eikit jau dabar. Siūlyčiau kiekvienam lietuviui tai padaryti. Nes jei ukrainiečiai būtų laiku nesureagavę, Ukraina jau būtų paimta per dvi dienas. Todėl ir lietuvius raginu užsirašyti į savanorius arba bent išeiti elementarius kursus.

Mes niekada neturim užmigti, nes dabar Ukraina laimės ir laimės visiškai, bet Lietuva ir kitos Baltijos šalys neturi užmigti ant tų pergalės laurų. Turim toliau motyvuoti žmones mokytis, ruoštis. Dėl Rusijos čia tik laiko klausimas, kada ji vėl užpuls. Nes jie yra barbarai, dabar Mariupolyje plėšia žmones, vagia televizorius, planšetes ir varo atgal į Rusiją. Jie tokie žmonės – be plėšimo neišgyvena. Dabar aš pats tai pamačiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip manot, kas iki šiol lemia bene stebuklingą Ukrainos atsilaikymą?

Pirma, jie yra labai vieningi, antra, jie turi karinės praktikos. Ir konkrečiai praktikos kariaujant su rusais. Kitas svarbus dalykas – Europos ir kitų šalių parama. Jei nebūtų paramos, nieko nebūtų.

Kokios pagalbos dabar labiausiai jums ir jūsų bendražygiams trūksta?

Labiausiai trūksta paramos konkrečiais daiktais, įranga – termovizoriais, dronais, optika ir t. t. Pinigų mums nereikia – pinigais priešo neužmėtysi, čia žūstama ne nuo pinigų, o nuo kulkų ir nuo technikos.

Trūksta ir maisto, nes ten, kur esu, yra pavojinga ir niekas nevažiuoja. Būna, kad grįžtu po 3–4 dienas trukusio mūšio ir turiu dar 1000 ar daugiau kilometrų važiuoti parsivežti maisto. Būna taip, kad grįžtu nemiegojęs ir kitą dieną popiet jau vėl išvažiuojam į operaciją.