Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ukrainoje rusų kalba dabar yra „priešo kalba“

Protesto prieš Putino režimą plakatas Rumunijoje, Bucharešte. EPA nuotrauka

Andrejus Kurkovas (g. 1961) – rusų kilmės Ukrainos prozininkas, scenaristas, Ukrainiečių PEN centro prezidentas. Kelių dešimčių knygų ir dokumentinių bei vaidybinių filmų scenarijų autorius, vienas žymiausių ir populiariausių posovietinės erdvės rašytojų Vakaruose (jo romanų išleista daugiau nei 60 pasaulio šalių).

Antrąją Rusijos invazijos į Ukrainą dieną dėl vaikų išvykęs į užsienį, A. Kurkovas šiuo metu yra tarp garsiausių ir aktyviausių ukrainiečių kultūrininkų balsų, Vakarų žiniasklaidoje skelbiančių apie sąmoningą, iš anksto suplanuotą agresoriaus kariuomenės vykdomą Ukrainos kultūros, paveldo, istorijos ir kultūros kūrėjų naikinimą. 

Šis A. Kurkovo tekstas britų politikos ir kultūros žurnalo „The New Statesman“ svetainėje pasirodė birželio 9 dieną. 

Volodymyras Rafejenka yra vienas iš daugelio rusakalbių Ukrainos autorių, kurių gyvenimą pakeitė Rusijos tankai.   

Iki 2014 m. Rafejenka gyveno Donecke, Donbaso regione Rytų Ukrainoje. Jo kūryba daugiausia buvo leidžiama Rusijoje, kur jis gavo tris prestižinius literatūros apdovanojimus. Jis nemokėjo ukrainiečių kalbos, bet tada Donecke buvo galima lengvai išsiversti be jos.

Tačiau 2014 m. pavasarį Donbase įsiplieskus karui Rafejenka su žmona paliko du savo butus ir darbus Donecke ir persikėlė į vakarus. Čia Andrijus Bondaras, ukrainiečių kalba kuriantis rašytojas ir vertėjas, apgyvendino juos savo vasarnamyje netoli Bučos. Šitaip Rafejenka tapo Kijevo srities gyventoju. Jis išmoko ukrainiečių kalbą ir net pradėjo rašyti ukrainietiškai. Pirmąjį jo romaną, parašytą naująja kalba, „Mondengrin“, reikėjo iš pagrindų redaguoti, ir Bondaras vėl atskubėjo jam į pagalbą.

2019 m. išleidęs šį romaną Rafejenka pažadėjo ateityje savo romanus pakaitomis rašyti tai rusų, tai ukrainiečių kalbomis. Tačiau gegužės 31 d., išgyvenęs mėnesį trukusią rusų okupaciją Bučoje, Rafejenka viešai išsižadėjo rusų kalbos ir pareiškė, kad daugiau jokio teksto neberašys rusiškai ir netgi niekada nebekalbės rusiškai. „Su šia kalba nenoriu turėti nieko bendra“, – pareiškė jis interviu Ukrainos televizijai.

Rašytojas Volodymyras Rafejenka. Rafało Komorowskio / Wikipedia.org nuotrauka

Mano vaikystėje, septintajame dešimtmetyje, veik visas Kyjivas buvo rusakalbis. Daugelyje mokyklų taip pat buvo mokoma rusų kalba. Jei gatvėje žmogus prabildavo ukrainietiškai, visi manydavo, kad jis iš kaimo arba kad tai koks keistuolis intelektualas, o gal net ukrainiečių nacionalistas. Augdamas knygas skaičiau rusų kalba, ir pusė mano mėgstamiausių rašytojų priklauso rusų literatūrai: Andrejus Platonovas, Daniilas Charmsas, Borisas Pilniakas, Maksimas Gorkis. Rusakalbis ukrainiečių rašytojas Nikolajus Gogolis buvo ir tebėra vienas iš pačių mėgstamiausių mano autorių. Tais laikais ukrainiečių kalbą kaip gimtąją daugelis laikė trūkumu. Sovietinės valstybės politika siekta palaikyti įsitikinimą, esą ukrainiečių kalba – tai valstiečių kalba.

Po vasario 24 d. kalbinė migracija iš rusų į ukrainiečių kalbą įgavo naują pagreitį, tačiau ji prasidėjo dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje, pirmaisiais Ukrainos nepriklausomybės metais. Tuo metu gerai žinoma rašytoja Iren Rozdobudko persikėlė iš Donecko į Kijevą ir pradėjo kurti ukrainietiškai. Ji jau mokėjo šią kalbą, todėl perėjimas jai nebuvo toks sunkus. Be to, tuo metu Rusija dar nebuvo pradėjusi „ginti“ rusų kalbos ir rusakalbių Ukrainoje. Rusiškos knygos pardavimo skaičiais lenkė knygas ukrainiečių kalba. Blizgiuosiuose žurnaluose ir laikraščiuose daugiausia spausdintos recenzijos apie knygas rusų kalba (kurios dažniausiai buvo leidžiamos Rusijoje). Tiesą sakant, tuo metu, ko gero, iki 80 proc. bet kurio knygyno asortimento sudarydavo rusiškos knygos. Ukrainiečių literatūros ateitis buvo tikrai neaiški.

Taigi Rozdobudko gestas buvo simbolinis. Būdama etninė ukrainietė, ji norėjo paremti ukrainiečių kalba kuriamą literatūrą, ką tik pradėjusią atgimti. Paskui ją prie ukrainiečių kalbos perėjo ir populiarus detektyvinių romanų autorius Andrijus Kokotiucha, užaugęs Poltavos – Ukrainos vidurio – srityje, Nikolajaus Gogolio gimtinėje. Kaip ir Rozdobudko, Kokotiuchos sprendimas buvo sąmoningas žingsnis, siekiant paremti masinės ukrainakalbės literatūros plėtotę.   

Pamažu ši tendencija įgavo pagreitį, bet visa vyko tyliai, be didesnių komentarų spaudoje ir veik be jokios skaitytojų ar plačiosios visuomenės reakcijos. Daugumai jaunų, pradedančiųjų rašytojų nebekilo klausimo, katrą kalbą rinktis, – jie iškart ėmė rašyti ukrainietiškai. Šį judėjimą rėmė Kanados ir Jungtinių Valstijų išeivių fondai, kurie skyrė dotacijas leidykloms, leidžiančioms ukrainietiškas knygas. Vis dėlto ekonominiu požiūriu knygų ukrainiečių kalba leidyba per pirmuosius 10–15 nepriklausomybės metų buvo nuostolinga.

Tais laikais daugeliui intelektualų ir kritikų atrodė, kad autoriai, kurie ir toliau rašė rusų kalba, taikosi į Rusijos knygų rinką, todėl jie nebuvo laikomi ukrainiečių rašytojais. Tuo metu daug kas mane laikė vienu iš tų – „ne ukrainiečių“ – rašytojų. Paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje mano romanai buvo sėkmingesni Rusijoje nei Ukrainoje, o iš Rusijos leidyklų netgi sulaukdavau prašymų savo knygų veiksmą perkelti iš Ukrainos į Rusiją. Tokius prašymus ignoravau. 

Neilgai trukus atsirado daug dvikalbių autorių, kurie rašė ir leido knygas ir rusų, ir ukrainiečių kalbomis. Dažnai rusakalbiai rašytojai savo ukrainietiškas knygas pateikdavo kaip ištikimybės ukrainiečių kultūrai įrodymą. Tokių gestų pavyzdžių galima rasti iš Odesos kilusių poetų Boriso Chersonskio ir Olgos Ilnyckos kūryboje (Ilnycka, gyvenusi tai Odesoje, tai Maskvoje, dabar rašo Maskvoje, svajodama apie Odesą).

Tačiau rusakalbiai skaitytojai Ukrainoje niekada nerodė didelės pagarbos vietinei literatūrai rusų kalba. Jie mieliau rinkosi „tikrąją“ rusų literatūrą, leidžiamą Maskvoje ar Sankt Peterburge. Jei ukrainiečių autorių išleisdavo Rusijoje, tai buvo kokybės ženklas – „rusų literatūros sergėtojos“, kokią save laiko Rusija, aprobavimo žymė. Nepaisant to, Rusijoje į rusakalbius autorius iš kitų šalių paprastai žiūrėta kiek globėjiškai, net ir leidėjų. Tokie projektai dažnai buvo pristatomi kaip humanitarinė pagalba, o ne autoriaus talento pripažinimas. Rašytojai a priori laikėsi nuostatos, kad rusakalbis autorius, norintis sulaukti sėkmės ir pripažinimo, turi persikelti į Rusiją.

Ukrainiečių rašytojas Andrejus Kurkovas. EPA nuotrauka

Po nepriklausomybės kai kurie žinomi rusakalbiai rašytojai iš tiesų šlovės ir turtų ieškoti patraukė į Rusiją. Pavyzdžiui, garsiausi ukrainiečių fantastinių romanų autoriai Marina ir dabar a. a. Sergijus Djačenka buvo vieni pirmųjų „literatūrinių migrantų“. Jiems nepatiko Maskvoje, tikriausiai tikėjosi ir daug didesnio pasisekimo. Labai greitai jie išvyko į Niujorką. Tačiau daugumai tų, kurie liko Ukrainoje, Maskva dar visai neseniai tebebuvo savotiškas kultūrinis atramos taškas. Net po 2014 m. Krymo aneksijos ir prasidėjus karui Donbase kai kurie ukrainiečių autoriai ir toliau leido savo knygas Maskvoje ir dalyvaudavo ten vykusiose knygų mugėse. Šių metų pradžioje – prieš pat naujo Rusijos agresijos etapo pradžią – vienas žinomiausių rusakalbių ukrainiečių poetų Oleksandras Kabanovas Maskvoje išleido dvi knygas ir dalyvavo internetiniuose jų pristatymuose rusų skaitytojams.

Sunku įsivaizduoti, kad taip sklandžiai viskas vyktų dabar. Internete ir atsitiktiniuose pokalbiuose Ukrainos patriotai vis dažniau rusų kalbą vadina „priešo kalba“. Tie, kurie pritaria tokiai retorikai, linkę nepaisyti fakto, kad iki 40 nuošimčių ukrainiečių rusų kalba yra gimtoji. Vis dėlto tam tikra jų dalis nebenori kalbėti rusiškai, o dar daugiau nebenori apie tai diskutuoti. Jie nutilo – ne todėl, kad rusakalbiai ukrainiečiai kada nors būtų kėlę daug triukšmo dėl teisės kalbėti gimtąja kalba, kad ir ką teigtų Kremliaus propaganda. Nors tariamą rusų kalbos gniaužimą Maskva naudojo kaip dalinį karo Donbase pateisinimą, tai visiška nesąmonė; šiame regione ukrainietiškai kalbantis Kreminos miestelis dešimtmečius taikiai sugyveno su rusakalbe Rubižne.

Tačiau rusų kalba Ukrainoje jau seniai nebėra kultūros kalba. Ji buvo ir tebėra tik patogi kasdienio bendravimo kalba, gana skurdaus žodyno. Iki 2014 m. Ukrainos rytuose ir pietryčiuose populiarioji rusų kultūra dar vyravo, tačiau nuo to laiko rusiški televizijos kanalai buvo išjungti, ir vietos gyventojai, kaip ir kiti rusakalbiai ukrainiečiai, vis mažiau ir mažiau domisi rusų kultūra. Jie gali net nesuprasti kai kurių šiuolaikinių rusų rašytojų knygų. Rusiška tikrovė labai nutolo nuo ukrainietiškos tikrovės, rusų pasaulis – nuo ukrainiečių.     

Ir būtent jie, rusakalbiai Ukrainos gyventojai, tapo pirmosiomis naujausios Rusijos agresijos aukomis. Mariupolyje, Melitopolyje, Ochtyrkoje ir kituose sugriautuose ar užgrobtuose rytų ir pietų Ukrainos miestuose gyveno beveik vien rusakalbiai. Pabėgėliai iš šių pietrytinių žemių atvykę į Ukrainos vakarus galbūt pirmą kartą gyvenime buvo priversti susimąstyti apie rusų kalbos vaidmenį šiame kare. Dažnai tenka nugirsti, kaip pabėgėliai iš Donbaso ir kitų regionų prisipažįsta, kad jiems gėda, jog ukrainiečių kalbos neišmoko anksčiau. Dabar jie mokosi masiškai. 

Iki šių metų vasario pabaigos Kyjive galėjai patogiai gyventi nemokėdamas ukrainiečių kalbos. Jaunoji kyjiviečių karta lengvai pereina nuo rusų prie ukrainiečių ar anglų kalbų. Bet ukrainiečių kalba sugrįžo į paslaugų sektorių, iš kurio prieš šimtą metų ją buvo išstūmusi rusų kalba. Ukrainiečių kalba tapo madinga tarp jaunų muzikantų. Ukrainos jaunimo kultūroje dominuoja ukrainietiškas rokas ir repas.  

Kas kartą, kai Ukrainai tenka priešintis Vladimiro Putino agresijai, rusų kalbos atsisakymo idėja – rusų kalbos išnykimo iš kultūrinio kraštovaizdžio idėja – darosi vis priimtinesnė vis daugiau rusakalbių ukrainiečių. Šis poslinkis buvo akivaizdus po 2006 m. Oranžinės revoliucijos, po 2014 m. Maidano revoliucijos ir dar daugybę kartų po to, kai Rusija aneksavo Krymą ir organizavo separatistų antplūdį rytuose. Dešimčių tūkstančių ukrainiečių nužudymas, kurį Rusija įvykdė po invazijos, yra svarus argumentas prieš rusų kalbą ir kultūrą Ukrainoje. Rusakalbių rašytojų ir skaitytojų neabejotinai smarkiai mažės.

Vyšyvankos diena Ukrainoje, Kyjive, 2022 m. gegužės 19 d. Sergejaus Dolženkos / EPA-EFE nuotrauka

Prieš kelerius metus ukrainiečių kalba pradėjau rašyti neliteratūrinius tekstus, bet grožinę literatūrą ir toliau kuriu rusiškai. Mano knygos leidžiamos rusų kalba ir ukrainietiškais vertimais, bet aš žinau, kad mano knygos ukrainiečių kalba parduodamos geriau. Ukrainakalbiai skaito nepalyginamai daugiau nei Ukrainos rusakalbiai. Tokia naujoji realybė, kurios niekas negali ignoruoti. O valstybė bibliotekoms perka tik ukrainietiškas knygas.   

Visa tai verčia abejoti dėl knygų rusų kalba leidybos Ukrainoje racionalumo. Jos ir toliau bus leidžiamos, bet rusakalbiai tiražai bus mažesni. Ir pastaruoju metu manau, kad knygų rusų kalba apskritai nereikėtų leisti, bent jau iki karo pabaigos. Vėliau, kai Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir Ukraina galės eiti savo pasirinktu europiniu keliu, galėsime dar kartą apsvarstyti kalbos klausimą ir priimti galutinį sprendimą. Rusijoje skaitytojų jau seniai neturiu; mano knygos ten neleidžiamos jau beveik 15 metų. Jau kuris laikas ukrainietiškai kalbantys skaitytojai man svarbesni už rusakalbius.

Vis dėlto rusų kalba gali pasirodyti besanti mano „vidinė“ kalba, mano svajonių ir mintijimo kalba, mano amato kalba. Vidinei kalbai nereikia oficialaus statuso. Ir, žinoma, gimtosios kalbos statuso niekaip nepanaikinsi, net jei aplinkiniai ir toliau ją vadins „priešo kalba“. Taip, rusų kalba yra mano priešo kalba, bet kalba nėra mano priešas.

Pagal Newstatesman.com vertė Andrius Patiomkinas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.