Ukrainos Bažnyčių tarybos vadovas: turime neprarasti tikėjimo ir vilties

„Reikėjo tai pamatyti, kaip Aukščiausiosios Rados nariai vos ne bučiavo Biblijas! Jiems jos buvo labai brangios“, – apie neseniai įvykusį susitikimą Ukrainos parlamente „Bernardinams“ šypsodamasis pasakoja Hryhorii Komendantas (taip, tai tikra jo pavardė). 76-erių pastorius yra evangelikas baptistas, UBROT prezidentas, taip pat – Ukrainos Biblijos draugijos prezidentas. Taryba rūpinasi, kad politikai nepamirštų Dievo žodžio – kiekvieną ketvirtadienį Aukščiausiosios Rados rūmuose vyksta ekumeniniai maldos (ir Biblijos skaitymo) pusryčiai.

O pastaruoju metu pasaulio tikinčiųjų maldų ypač reikia. Kai ketvirtadienio popietę kalbuosi su H. Komendantu, rusų karinės pajėgos (V. Putino vadinamieji „taikdariai“) vis plūsta į Donecko ir Luhansko regionus, kurių „nepriklausomybę“ Rusijos prezidentas jau pripažino oficialiai. O daugiau nei šimtas tūkstančių karių su paruošta technika vis dar budi prie Ukrainos valstybės sienos.

Tačiau mano pašnekovas turi vilties – ir kviečia krikščionis drąsinti vieniems kitus.

Skirtingi, bet lygūs

Hryhorii Komendantas gimė krikščioniškoje šeimoje, Vakarų Ukrainoje. Jo senelis buvo praktikuojantis baptistas, savo namuose įsirengęs bažnyčią. Už tai sovietų režimas 1939 m. žmogų ištrėmė. Po kelerių metų H. Komendanto senelis tremtyje mirė, tačiau jo namuose bažnyčia išliko ir veikia iki pat šių dienų – neseniai minėjo 100 metų jubiliejų.

Pašnekovas pasakoja, kad komunistinė valdžia dėl tikėjimo jam neleido studijuoti universitete – tai, kad yra baptistas, netgi buvo įrašyta jo pase. Reikėjo laukti iki 1991-ųjų, kai Maskvoje prasidėjo Biblijos kursai. Juos pabaigęs, ukrainietis vėliau studijavo Vokietijoje, tapo pastoriumi, o šiandien jau 15 metų vadovauja Ukrainos Biblijos draugijai (kuri buvo įkurta praėjus dviem mėnesiams nuo Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m.).

Krikščionis baptistas eina ir UBROT prezidento pareigas. Tiesa, tai bus neilgai – iki kovo mėnesio pabaigos. Mat Bažnyčių taryba savo prezidentą išsirenka kas šešis mėnesius – taip esą geriau pasiskirstyti atsakomybėmis tarp skirtingų konfesijų ir religijų atstovų.

„Sakyčiau, kad Ukrainoje yra puiki atmosfera gyvuoti visoms Bažnyčioms. Nuo 1991-ųjų, kai Ukraina tapo nepriklausoma valstybe, vykdėme stiprią evangelizaciją, padarėme didelį darbą, – prisimena H. Komendantas. – Mes puikiai bendradarbiaujame. Esame skirtingi, bet lygūs. Kiekviena denominacija, Bažnyčia ar religinė organizacija turi tas pačias galimybes.“

Vieningai prieš agresorių

Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų taryba ne tik bando prisidėti prie dalyvavimo valstybės gyvenime, bet veikia ir už savo šalies ribų – ekumeninę kompaniją buvo priėmęs popiežius Jonas Paulius II, kiti pasaulio religiniai ir politiniai lyderiai.

Su jais susitikę kunigai, vyskupai ir pastoriai diskutuodavo dėl pačių įvairiausių dalykų – tačiau dabar visos jėgos ir dėmesys skiriamas vienai temai.

„Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų taryba ragina visus Ukrainos ir viso pasaulio tikinčiuosius, nepaisant jų religinės priklausomybės, kalbos ir tautybės, šiomis dienomis dėti ypatingas pastangas nuolat melstis už Ukrainą ir vienytis siekiant būti pasirengusiems duoti vieningą atkirtį Rusijos agresoriui“, – sausio 26-osios pranešime rašė UBROT.

Įprastai aukštas pareigas einantys Bažnyčių atstovai viešuose pareiškimuose neįvardija, kas kariniuose konfliktuose yra geroji pusė, o kas – agresorius. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus kviečia melstis už taiką Ukrainoje, karą apskritai vadina beprotybe, tačiau niekur nerasime (bent jau viešojoje erdvėje), kad jis tiesiogiai Rusiją ar V. Putiną vadintų bepročiu. Tokios pozicijos popiežius ir vyskupai laikosi dėl diplomatinių priežasčių, be to, vengiama būti įtrauktiems į politines rietenas.

Tačiau dabar, kaip skaitėme, 15 Bažnyčių Ukrainoje kartu su musulmonais ir žydais kalba tiesiai ir atvirai. „Prieš kelias savaites visų Bažnyčių atstovai susitiko Šv. Sofijos sobore, Kijeve. Mes kartu meldėmės, ir jau tada Rusiją vadinome agresoriumi“, – sako UBROT prezidentas.

Įdomu tai, kad minėtą pareiškimą pasirašė ir Maskvos patriarchatui priklausanti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia. Pasak H. Komendanto, dėl Kremliaus politikos šie ortodoksai laikosi  diplomatiškiau nei kitos Tarybos narės, taip pat jie ekumeniniuose renginiuose įprastai nesimeldžia kartu su kitomis Bažnyčiomis – tačiau vis tiek būna kartu, sako kalbas, dalyvauja ir kituose bendruose renginiuose. „Jeigu jie būtų priešingos nuomonės Rusijos atžvilgiu negu mes visi, tai jiems sukeltų daugybę problemų, – šypsosi H. Komendantas. – Reikia pabrėžti, kad jie save vadina „Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia“ ir stengiasi neminėti Maskvos patriarchato.“

O kaip Bažnyčių taryboje sekasi sutarti dviem skirtingoms ortodoksų bendruomenėms? Galima priminti, kad šalyje veikia dvi Bažnyčios, kurios, išvertus į lietuvių kalbą, vadinasi taip pat – „Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia“. Skirtumas tarp jų tas, kad viena priklauso Maskvos, o kita – Kijevo patriarchatui. Pastaroji kelia prieštaravimų ortodoksų pasaulyje: šią autokefalinę (t. y. savarankišką) Bažnyčią pripažįsta Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus, tačiau nepripažįsta Maskvos ir visos Rusios patriarchas Kirilas. Vis dėlto abi bendruomenės priklauso tiek Biblijos draugijai, tiek ir UBROT.

„Įtampų tarp šių Bažnyčių išlieka. Bet bandom išlaikyti gerus, draugiškus santykius su abiem pusėmis. Kai mes visi aplankėme Aukščiausiąją Radą, sėdėjau viduryje, man iš kairės buvo vienos Ortodoksų Bažnyčios atstovas, o iš dešinės – kitos“, – pasakoja baptistų pastorius.

„Ašaros, ašaros ir nerimas“

Na, o pats naujausias Tarybos viešas pareiškimas publikuotas prieš 11 dienų. Matydama, kad reikalai eina blogyn, UBROT parašė atvirą laišką, skirtą Rusijos prezidentui V. Putinui, Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui, savo šalies užsienio bei gynybos ministrams. Bažnyčios laiške siūlo Ukrainai ir Rusijai apsikeisti karo belaisviais – ir šitaip mažinti įtampą. Taip pat Taryba prezidentus ragina „dėti visas įmanomas diplomatines pastangas, kad būtų užkirstas kelias siaubingam kraujo praliejimui mūsų žemėje, kuris paliks neišnaikinamą pėdsaką daugeliui kartų“, taip pat „siekti ilgalaikės ir teisingos taikos tarp mūsų šalių“.

Pašnekovas sako, kad apsikeitimas belaisviais – praktika, kuri prieš tai jau buvo pasiteisinusi ir buvo naudinga abiem pusėms: „Ypač tai svarbu žmonoms, laukiančioms savo vyrų, ir vaikams, laukiantiems savo tėvų. Žinom, kad tai ir etiškai labai svarbus veiksmas. Nes tie žmonės, tiesą sakant, nekalti, kad atsidūrė kalėjime. Taip jau nutiko, kad jie buvo paimti į nelaisvę.“

„Ar sulaukėme V. Putino atsakymo? Dar ne. Bet jūs pats matot, kaip jis netiesiogiai atsakė – ką padarė su Luhansko ir Donecko regionais. Tai visiškai kitoks atsakas, negu mes tikėjomės“, – liūdnai šypsosi H. Komendantas.

Pasauliui stebint, kas darosi tuose regionuose ir kaip ten daugėja Rusijos armijos karių, įvykius seka ir Bažnyčių taryba. „Ašaros, ašaros ir nerimas, – situaciją apibūdina pašnekovas. – Mes gauname žinučių iš vietos krikščionių. Jie verkia ir yra labai susirūpinę dėl savo motinų ir vaikų, dėl tų, kurie bėga iš šio krašto ar yra priversti jį palikti. Taip pat nerimauja ir tie, kurie nusprendė ten pasilikti.“

Tačiau baptistų pastorius nepraranda vilties: „Manau, kad situacija keisis, kad ateityje bus žymiai geriau negu dabar šiuo metu. Žinau, jog daugybė žmonių labai susirūpinę, prastai miega naktimis. Tad mes raginame visus ministrus, visus krikščionis, kurie yra valdžioje, kad jie drąsintų žmones turėti tikėjimo ir vilties, jog bus geriau.“

„Putinui labai neramu, kad kitos šalys, tokios kaip Lietuva, Latvija ar Estija, prisijungė prie NATO. Ir jis tiesiog nenori, kad Ukraina taip pat būtų Aljanso nare“, – svarsto H. Komendantas.

Kokie bus kiti Bažnyčių tarybos veiksmai? Pasak pašnekovo, kovo pradžioje UBROT susitiks su gausia religinių bendruomenių atstovų delegacija iš Jungtinių Valstijų, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Vengrijos. Ši grupė iš pradžių aplankys Vakarų Ukrainą, o paskui atvyks į Kijevą: „Jų vizitas rodo, jog šios šalys yra Ukrainos pusėje, jie tam ir atvyksta, kad mus palaikytų. O kas iš to išeis? Pamatysime. Pirmiausia tegu įvyksta tas susitikimas.“