Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ukrainos graikų apeigų katalikai – visos Bažnyčios druska ir fermentas

Popiežius Pranciškus ir Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios patriarchas Sviatoslavas Ševčukas 2022 m. lapkričio 7 d. „Vatican Media“ nuotrauka

Tetiana Špaiher – Ukrainos žurnalistė ir analitikė, baigusi Ukrainos Katalikiškąjį Universitetą (UKU) Lvive. Viena iš graikų apeigų katalikų žurnalo „Naš Sobor“ (Kyjivas) įkūrėjų ir buvusi redaktorė, UKU analitinio centro redaktorė. Graikų apeigų katalikė.

Autorės straipsnį, pirmąkart publikuotą interneto portale „Zbruč“, iš ukrainiečių kalbos išvertė Nikodemas Szczygłowskis.

Baigėsi Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios (UGKB) vadovo vizitas Vatikane – pirmasis po vasario 24 d. Patriarchas Sviatoslavas Ševčukas susitiko su popiežiumi Pranciškumi ir net su popiežiumi emeritu Benediktu XVI. Šis patriarcho vizitas į Romą prasidėjo devintąjį Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesį, tiksliau – 256-ąją karo dieną.

Šį kartą popiežiui nereikėjo gelbėti UGKB vadovo nuo rusų, kaip kadaise nutiko vienam iš jo pirmtakų, patriarchui Josyfui Slipyjui – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dėka dabartinis Ukrainos graikų apeigų katalikų Tėvas laisvai atvyko į Vatikaną. Tuo pat metu patriarcho Sviatoslavo viešnagė Romoje gali ir turi duoti ne mažiau vaisių nei [sovietų] persekiojamo patriarcho veikla. Praėjus beveik 60 metų, UGKB vadovas ir mūsų Bažnyčios vyskupai turi daugybę priežasčių „sugrįžti“ į Romą ir ten turėti bent jau nuolatinę UGKB vadovo atstovybę.

Stebėdami svarbių graikų apeigų katalikų įvykių Romoje intensyvumą per pastarąją savaitę, galime drąsiai teigti, kad šiam patriarcho vizitui Vatikane buvo gerai ir ilgai ruoštasi, ir neatsitiktinai jis įvyko būtent dabar. Be susitikimų su popiežiumi Pranciškumi ir Benediktu XVI, Šv. Petro katedroje įvyko šv. Juozapato kankinystės jubiliejinių 400 metinių renginių atidarymas, Tarptautinė UGKB vienuolinių ordinų ir kongregacijų vyresniųjų asamblėja ir graikų apeigų katalikų vienuolių susitikimas su pontifiku, taip pat pasveikinimas Popiežiškosios ukrainiečių Šv. Juozapato kolegijos įkūrimo 125-ųjų metinių proga ir kunigo – Kyjivo Trijų šventųjų seminarijos auklėtinio – įšventinimas – pirmą kartą patriarcho Josyfo Slipyjaus pastatytoje Šv. Sofijos bazilikoje. Visi šie įvykiai tarsi pabrėžia, kad UGKB jau seniai yra katalikiškojo pasaulio dalis ir sieja savo ateitį su Roma.

Į Vatikaną, be UGKB vadovo, taip pat atvyko Filadelfijos metropolitas Borysas Gudziakas, apaštališkasis egzarchas Vokietijoje ir Skandinavijoje vyskupas Bohdanas Dziurachas ir UGKB egzarchas Odesoje vyskupas Mychajlas Bubnijus. Tai reiškia, kad bent trumpam laikui UGKB gerokai sustiprino savo pozicijas Romoje. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčiai Roma šiandien pirmiausia yra miestas, kuriame reziduoja visos Katalikų Bažnyčios vadovas, kur veikia graikų apeigų katalikų dvasininkų ir teologų mokymo įstaigos ir šalies, kurioje gyvena dešimtys tūkstančių Ukrainos graikų apeigų katalikų, sostinė.

Graikų apeigų katalikų lyderių pasaulinis suvažiavimas Romoje. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios informacijos departamento nuotrauka

Kadaise, Josyfo Slipyjaus laikais, Roma buvo ir Ukrainos graikų apeigų katalikų patriarcho gyvenamoji vieta. Po trisdešimties Ukrainos nepriklausomybės metų Rusijos įvykdyta Ukrainos okupacija, t. y. verčiau nesėkmingas jos bandymas, vėl paskatino atvykti į „amžinąjį miestą“ dar vieną UGKB vadovą, kurio būstinė, laimė, tebėra Kyjive, kairiajame jungiančios „vieną Dievo tautą šiame krašte ant Kyjivo kalnų“ Dniepro upės krante.

Tačiau šiandien, kaip ir prieš šešiasdešimt metų, UGKB turi rimtų priežasčių sugrąžinti į Romą savo nuolatinę Bažnyčios vadovo atstovybę. Vatikane kol kas veikia tik UGKB vadovo sekretoriatas prie Šventojo Sosto, ir tai yra gera pradžia galingesnei struktūrai, kuri kasdien aktyviai dirbtų Romoje mūsų Bažnyčios ir žmonių labui, kurti. Mūsų Bažnyčia jau daugiau kaip keturis šimtus metų priklauso didžiajai katalikų šeimai, ir tai yra labai garbingas amžius, kad nesigėdytume ir sėstume prie šio didelio bendro šeimos stalo.

Mes irgi turime ką pasiūlyti savo katalikiškai šeimai. Visą XX a. antrąją pusę ir XXI a. pradžioje Katalikų Bažnyčia ne visada sėkmingai ieškojo formulės, kaip pasiekti taiką ir išgelbėti milijonus gyvybių įvairiose pasaulio šalyse, o dabartinis Rusijos karas Ukrainoje radikaliai aktualizavo šį klausimą. Nusikaltimai Rusijos okupuotuose Ukrainos miestuose parodė, kad agresoriai okupuoja mūsų žemę tam, kad vykdytų ukrainiečių genocidą, ir taip įtikinamai įrodė, jog taikos pagrindu negali būti nei atsisakymas priešintis agresoriui, nei anksčiau Visuotinės Bažnyčios siūlyta nesmurtinio pasipriešinimo koncepcija. Be to, atsisakymą priešintis okupantui popiežius dabar prilygina savižudybei, kuri krikščionybėje yra mirtina nuodėmė.

Bažnyčia privalo prisijungti prie žmonių kovos už laisvę ir kartu su savo tauta išgyventi sunkius išbandymus. Geriausias tokios Bažnyčios pavyzdys neabejotinai yra UGKB. Kaip kadaise sakė patriarchas Josyfas Slipyjus, o paskui pakartojo ir palaimintasis Liubomyras Husaras, tereikia tik tiesiog būti Bažnyčia, būti savimi, būti su savo tauta ir kartu su ja įveikti visus sunkumus, kuriuos ši tauta patiria. UGKB puikiai įvaldė šį įgūdį ir dabar gali padėti jį įgyti ir visam katalikų pasauliui. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja laisvės vakcina, skirta pasipriešinti smurtui ir kurti tikrą taiką, o Ukrainos graikų apeigų katalikai ją tikrai turi.

Pastarieji UGKB raidos šimtmečiai įtikinamai įrodė, kad mūsų Bažnyčia visus istorinius sukrėtimus išgyvena kartu su savo tauta, net jei dėl to patriarchui Josyfui teko išvykti į Sibiro lagerius, o Omeljanui Kovčui – mirti Majdaneko koncentracijos stovykloje. Per įvairias politines aplinkybes UGKB sugebėjo išlikti tikra Bažnyčia ir kaskart tinkamai reaguoti į iššūkius, su kuriais susidūrė ji pati, kaip ir visa Ukrainos visuomenė bendrąja prasme.

Ukrainos graikų apeigų katalikai. Jurijaus Hančuko / Šventosios Išminties katedros bendruomenės nuotrauka

Praėjęs šimtmetis – tai laikas, kai UGKB galutinai tapo nacionaline Bažnyčia ir padėjo susikurti ukrainiečių tautai. Už šį praktinį sugebėjimą būti „tautine Bažnyčia“, o iš tikrųjų – tiesiog Bažnyčia, UGKB sumokėjo savo likvidavimu per 1946 m. pseudosoborą[1], dvasininkų ir tikinčiųjų kankinyste, tremtimi į Sibirą ir beveik penkiasdešimčia metų gyvenimo pogrindyje SSRS patirtimi.

Tolesni istoriniai įvykiai parodė, kad tai buvo ne vienkartinė Bažnyčios reakcija į Rusijos agresiją XX a., bet stabilus gebėjimas būti nacionaline Bažnyčia ir reaguoti kaip „sveiko žmogaus“ ar laisvų žmonių Bažnyčia. Kalbama ir apie UGKB išėjimą iš pogrindžio Ukrainai atkūrus nepriklausomybę, ir apie Oranžinę revoliuciją bei Orumo revoliuciją, apie 2014 m. prasidėjusį Rusijos karą prieš Ukrainą ir plataus masto Rusijos invaziją vasario 24 d.

Kadaise ankstyvasis krikščionių rašytojas Tertulijonas rašė, kad kankinių kraujas yra Bažnyčios sėkla. Ir UGKB atveju ši sėkla davė gausių vaisių, paversdama kadaise daugiausia Galicijoje susitelkusią Bažnyčią visos Ukrainos ir visuotine Bažnyčia, kuriai atstovaujama visuose gyvenamuose žemynuose. Ši pasaulinė žmonių Bažnyčia yra pašaukta mokyti savo įgūdžių visą Katalikų Bažnyčią, tapti joje ir jai tiesos ir laisvės balsu, tapti „raugu“ būsimoms jos permainoms.

Šiandien pasaulyje gyvena daugiau kaip 1,3 mlrd. katalikų – beveik penktadalis pasaulio gyventojų. Šiuo metu, kai vyksta lemiamas mūšis dėl tolesnės žmonijos raidos, mūšis dėl demokratijų pergalės prieš diktatūras, visai nepakenktų, jei šie beveik 16 proc. Žemės gyventojų būtų demokratijų pusėje. Tai, žinoma, nelengva padaryti, pirmiausia atsižvelgiant į dabartinio popiežiaus asmeninius pacifistinius įsitikinimus ir baigiant tuo, kad daugelyje toli gražu ne demokratinių Afrikos ar Lotynų Amerikos šalių katalikai sudaro daugumą – ir kai net kai kuriose katalikiškose Europos šalyse pasigirsta daug Rusiją remiančių balsų.

Bet ar šiandien katalikų pasaulyje yra kokia nors kita Katalikų Bažnyčia, išskyrus pasaulinę UGKB, kuriai „pavyko“ tapti nacionaline Bažnyčia ir laisvųjų žmonių Bažnyčia, palaikančia visuomenės laisvės troškimą, kuris vėliau ją pavertė laisvų žmonių bendruomene? Tuo pat metu šiandien UGKB yra tiesiogiai suinteresuota, kad pasaulis sužinotų tiesą apie Rusijos karą Ukrainoje ir Ukrainos kovą prieš pavergimą, kad pasaulis palaikytų Ukrainą. Mes, kaip Bažnyčia, galėtume prisidėti prie to, kad Ukrainą įvairiose tarptautinėse platformose remtų tos šalys, kuriose vyrauja katalikybė ir kurios iki šiol mūsų nepalaikė.

Geras pavyzdys galėtų būti balsavimas už JT rezoliucijas: pavyzdžiui, rezoliucijos, kuria remiamas Ukrainos teritorinis vientisumas (2014 m.), nepalaikė tokios didelės katalikiškos šalys kaip Argentina ar Brazilija, o rezoliucijos projekto dėl būtinybės Rusijai sumokėti reparacijas Ukrainai (2022 m.) nepalaikė didelė katalikiška šalis Brazilija. Yra nemažai kitų mažesnių katalikiškų šalių, kurios nebalsuoja mūsų naudai, bet kurioms mes būtume suprantami kaip tie, kurie kovoja už laisvę nuo Rusijos kolonijinės agresijos.

Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios patriarchas Sviatoslavas Ševčukas ir popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Tad kas, jei ne Ukrainos graikų apeigų katalikai, turėtų perduoti jiems šį supratimą, tapti tiesos liudytojais katalikiškame pasaulyje, tais, kurie kuo didesniam katalikų skaičiui papasakos apie Rusijos karą prieš Ukrainą ir ukrainiečių tautos genocidą?

Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas neatrodo retorinis. Ilgalaikių apklausų duomenimis, Ukrainoje yra tik apie 8 proc. graikų apeigų katalikų, o pasaulyje UGKB yra tik viena iš daugiau kaip dviejų dešimčių katalikų Bažnyčių. UGKB vyskupų skaičius sudaro mažiau nei 1 proc. visų pasaulio katalikų vyskupų. Tačiau, pirma, apklausų (atliktų 2013–2015 m.) duomenimis, graikų apeigų katalikų tarp praktikuojančių krikščionių Ukrainoje yra ne mažiau kaip 33 proc., antra, „duonai nereikia daug raugo“, taip pat kaip ir druskos patiekaluose. Krikščionys yra žemės druska, o Ukrainos graikų apeigų katalikai turėtų tapti Katalikų Bažnyčios „druska“.

Kaip UGKB jau šimtą metų yra nacionalinė, tautinė Bažnyčia, taip ir Katalikų Bažnyčia turėtų būti pavergtųjų tautų, nusipelniusių gyventi laisvose visuomenėse, pusėje. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet šioje pasaulinėje kovoje dėl ateities tarp demokratijų ir diktatūrų teokratinė Vatikano valstybė turi stoti demokratijų pusėn, o UGKB, kaip katalikiškojo pasaulio dalis ir jos laisvės bei tiesos balsas, turi ir gali padaryti viską, kad tai įvyktų. Tokios veiklos pradžia galėtų būti pirmasis po vasario 24 d. palaimintojo patriarcho Sviatoslavo vizitas į Romą.

Pažymėtina, kad pirmoji patriarcho Sviatoslavo vizito Romoje diena, lapkričio 6-oji, sutapo su dar vienu nesėkmingu popiežiaus Pranciškaus pareiškimu apie Rusijos karą prieš Ukrainą. Pontifikas kalbėjo apie didingus Rusijos žmones, kurie, kaip jam norėtųsi manyti, turi mažai ką bendra su rusų „samdinių“ nusikaltimais Ukrainoje, kurie tiesiog eina į karą kaip į nuotykį. Kaip ir buvo galima tikėtis, šie pontifiko žodžiai papiktino ukrainiečius, o tarp graikų apeigų katalikų kilo diskusija, ar verta vykti pas šį popiežių po visų jo prieštaringų pasisakymų apie Rusijos karą prieš Ukrainą.

Kita vertus, būta nuomonių, kad patriarchas Sviatoslavas į Romą išvyko per vėlai. Natūralu, kad į visus dviprasmiškus popiežiaus pasisakymus UGKB tikintieji pirmiausia tikisi reakcijos iš savo Bažnyčios, kuri yra katalikiškojo pasaulio dalis, dvasininkų.

Kai lapkričio 7-ąją, kitą dieną po popiežiaus nederamų pareiškimų, patriarchas Sviatoslavas su juo susitiko, jis įteikė pontifikui gabalėlį minos, kuri sunaikino iš rusų išvaduotos Kyjivo srityje esančios Irpinės graikų apeigų katalikų bažnyčios fasadą.

Gabalėlis minos, kuri sunaikino iš rusų išvaduotos Kyjivo srityje esančios Irpinės graikų apeigų katalikų bažnyčios fasadą. Šią miną popiežiui Pranciškui įteikė Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios vadovas Sviatoslavas Ševčukas, 2022 m. lapkričio 7 d. „Vatican Media“ nuotrauka

„…tokius rusiškų minų, bombų ir raketų fragmentus kasdien traukiame iš karių, civilių ir net nekaltų vaikų kūnų“, – popiežiui Pranciškui pasakė patriarchas Sviatoslavas. Vėliau per susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI UGKB vadovas padėkojo jam už maldą už Ukrainą ir kalbėjo apie ukrainiečių tautos genocidą, kurį vykdo Rusija, įgyvendindama vadinamąjį „denacifikacijos“ planą.

Lapkričio 13 d. Sofijos (Šventosios Išminties) bazilikoje patriarchas Sviatoslavas kreipėsi į Italijos ukrainiečius graikų apeigų katalikus, prašydamas jų liudyti italams tiesą apie Rusijos karą Ukrainoje, nes šiandien būtent tai ir yra jų frontas. Kaip žinia, Italija yra viena iš tų šalių, kuriose ryškiai pasireiškia didelis poreikis atskleisti tiesą apie karą Ukrainoje, ir kartu viena iš tų, kuriose jau daugelį metų dirba ir gyvena šimtai tūkstančių ukrainiečių, neskaitant tų, kurie ten atvyko po vasario 24 d.

Aiškindamas 23-iojo sekmadienio po Šventosios Dvasios nužengimo Evangelijos ištrauką (pagal UGKB Italijos bendruomenėje galiojantį Grigaliaus kalendorių) apie demonų apsėsto žmogaus išgydymą ir kiaulių bandą, kuri puolė bėgti į vandenį, patriarchas Sviatoslavas pabrėžė, kad ten, kur yra Viešpats, nukrenta grandinės.

„Vakar ir užvakar visi girdėjome apie mūsų Mykolajevo srities žemių ir šlovingojo Chersono išlaisvinimą. Įdomu tai, kad Chersono gyventojai matė Dniepro vandenyse skęstantį „legioną“. Baisus dalykas! Jie matė, kaip tie demonai, legionai naikina tuos, kuriuose apsigyveno, kaip naikina kariuomenę, kuri atėjo į mūsų žemę vogti, žudyti, naikinti. Visi jie buvo bejėgiai prieš žmones, kurie pasakė „ne“ vergijai“, – sakė UGKB vadovas.

Tiesą sakant, UGKB, esanti didžiausia Rytų Katalikų Bažnyčia, turi pakankamai laisvės, kad taptų visos Katalikų Bažnyčios laisvės balsu, autentiškos krikščionybės fermentu, kuriai, nepaisant visko, lemta stoti tiesos pusėje šiame naujajame pasaulyje, dėl kurio tebevyksta kova.

O tam pirmiausia būtina bent jau sustiprinti UGKB buvimą Romoje, instituciškai sugrįžti į Amžinąjį miestą. Kadaise graikų apeigų katalikų kunigas tėvas Stepanas Čmilis tapo būsimojo popiežiaus Pranciškaus dvasiniu mokytoju – dabar UGKB turi parodyti pontifikui ir visam katalikų pasauliui, kokį genocido pragarą rusai vykdė Ukrainos miestuose.

Antra, tam būtina stiprinti mūsų Bažnyčios ryšius su katalikų Bažnyčiomis visose pasaulio šalyse. Tuomet katalikų pasaulis ne tik pamatys Ukrainos žmonių kančias, bet ir Ukrainos karo kapelionų drąsą, Ukrainos savanorių pasiaukojimą, Ukrainos dvasininkų ir pasauliečių tikėjimą bei Dievo galią.

Tai turėtų tapti tikrąja mūsų Bažnyčios misija, jos indėliu į mūsų pergalę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

[1] Vadinamasis Lvivo pseudosoboras – Šventojo Sosto nepripažintas susirinkimas, kurį sušaukė stalinistinė SSRS valdžia po to, kai sovietams galutinai užėmus Vakarų Ukrainos žemes po Antrojo pasaulinio karo buvo suimti visi Ukrainos graikų katalikų bažnyčios vyskupai ir 1/3 kunigų. Šis nekanoninis graikų apeigų katalikų Bažnyčios likvidavimo šalininkų susirinkimas įvyko Lvive, Šv. Juro katedroje 1946 m. kovo 8–10 d. ir baigėsi graikų apeigų katalikų Bažnyčios likvidavimu ir jos įjungimu į Rusijos Ortodoksų Bažnyčios struktūras (vert. pastaba).

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.