2022 03 25

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ukrainos ir Rusijos paaukojimas Marijai – priminimas, kad turime melstis

Popiežius Pranciškus Fatimoje, 2017 m. EPA nuotrauka

Kai Jonas Paulius II Vatikane, Šv. Petro aikštėje, rengėsi atlikti ypatingas apeigas, slovakų vyskupas jėzuitas Pavolas Hnilica kitame pasaulio krašte taip pat neleido laiko veltui.

Atsižvelgdamas į Mergelės Marijos apsireiškimus Fatimoje (Portugalija) 1917 metais ir tų apsireiškimų perduotą žinią, popiežius nurodė, kad įvairių tautų vyskupai savo katedrose tą pačią valandą su juo visą pasaulį paaukotų Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Idėja aiški, tačiau ką daryti su Kremliumi, kuriame netarnavo jokie katalikų vyskupai?

O toji vieta turėjo būti svarbi – mat apsireiškusi Mergelė trims vaikams labai aiškiai pasakė, kad paaukojimas turi būti skirtas Rusijos atsivertimui, nes iš jos gali kilti „karai ir Bažnyčios persekiojimai“. Žiaurus bolševikų perversmas, Sovietų Sąjungos veiksmai ir branduolinio karo grėsmė tuos Marijos žodžius, rodos, tik patvirtino.

Todėl slaptos misijos ir ėmėsi slovakų ganytojas. Jis atvyko į Maskvą ir prisijungė prie grupės diplomatų, kuriems buvo leista apžiūrėti Kremliaus teritorijoje esančias cerkves. P. Hnilica rado tai, ko reikėjo – katedrą. Užėjęs į ortodoksų Apreiškimo soboro koplyčią, katalikų dvasininkas išskleidė „Pravdos“ laikraštį – suprask, paskaityti užsimanė. O iš tikrųjų į vidų buvo įdėti iš Vatikano leidinio „L‘osservatore Romano“ atspausdinti tekstai su pasaulio paaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai aktu.

Taigi, 1984-ųjų kovo 25-ąją Jonas Paulius II, stebint miniai žmonių, atsiklaupęs prie iš Fatimos atskraidintos Mergelės Marijos statulos, tarė garsiuosius maldos žodžius, o pačiame Sovietų Sąjungos centre tuos žodžius tyliai skaitė ir vyskupas, prižiūrimas nieko neįtariančių palydovų.

Kas galėjo pagalvoti, kad po 38 metų ši istorija bus tokia aktuali.

Popiežius šv. Jonas Paulius II visą pasaulį aukoja Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai. 1984 m. kovo 25 d. „Vatican Media“ nuotrauka

Nuo karo ir bado gelbėk mus.

Nuo branduolinio karo, nuo nesuskaičiuojamo savęs naikinimo, nuo visų karų gelbėk mus.

(Ištrauka iš šv. Jono Pauliaus II perskaityto žmonijos paaukojimo Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai akto, 1984 m. kovo 25)

Istorinis momentas

Apie slovakų vyskupo drąsų poelgį man papasakojo kunigas Arūnas Kesilis, Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas. Tuo metu, kai vystėsi minėtieji įvykiai, mano pašnekovui buvo 10 metų. Jis gyveno dar sovietinėje Lietuvoje, geležinė uždanga veikė, tad nenuostabu, kad pasaulio paaukojimo žinia nepasiekė berniuko aplinkos.

„Mano santykis su tikėjimu tuo metu buvo labai geras, bet apie paaukojimą nieko nežinojau. Tik atsimenu, kad kaime man davė paveiksliuką apie jubiliejinius Kristaus Atpirkimo metus, 1983-iuosius. Toks buvo nespalvotas, greičiausiai atšviestas paveiksliukas. Bet apie paaukojimą turbūt niekas nieko nesakė, tuo metu buvo slepiama žinia, kad Rusija gali būti paaukota Marijai. Ir mano mama niekad nešnekėjo apie tai“, – pasakoja kun. Arūnas.

Tačiau dabar jis jau bus naujo istorinio įvykio liudininku – kaip ir mes visi. Nemenčinės klebonas savo parapijoje šiandien pradeda rekolekcijas, su tikinčiaisiais eis Kryžiaus kelią, aukos Mišias lietuvių ir lenkų kalbomis, o paskui kartu su popiežiumi Pranciškumi perskaitys Ukrainos ir Rusijos paaukojimo Nekalčiausiajai Švč. Marijos Širdžiai aktą.

Maldos tekstas yra oficialiai išverstas į lietuvių kalbą, jį rasite čia. Svarbu pabrėžti, kad popiežius maldoje kviečia prisijungti ne tik vyskupus (ko prašė Fatimoje apsireiškusi Marija), bet ir visus tikinčiuosius. Lietuva – žinoma, ne išimtis. Vyskupijų katedrose ir kitose bažnyčiose panašiu laiku, kaip ir Vatikane ir Fatimoje, bus aukojamos šv. Mišios, o paskui vyskupai perskaitys minėtą dokumentą.

Jeigu negalėsite pamaldose dalyvauti gyvai – tą padaryti bus galima ir nuotoliniu būdu. 17.55 val. televizija LRT Plius ir jutubo kanalas „Vatican Media Live“ pradės tiesioginę transliaciją iš Vatikano.

Kun. Arūnas Kesilis. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Ne pataisymas, bet prisiminimas

„Aš taip įsivaizduoju, kad tam tikra prasme istorija sukasi spirale“, – sako kun. A. Kesilis, komentuodamas šiandienos įvykio reikšmę. Jis primena, kad katalikai yra matę jau ne vieną atvejį, kai vieno ar kito pasaulio kraštas, valstybė ar žemynas yra paaukojami Jėzui ar Marijai, o pastaruoju laikotarpiu – Marijos Širdžiai (kas reiškia ne kūno organą, o biblinį pasakymą, apibūdinantį visą žmogų, jo esybę).

Kalbant apie viso pasaulio paaukojimą, tai jau yra padarę net trys ligšioliniai popiežiai – Pijus XII, šv. Paulius VI ir minėtasis šv. Jonas Paulius II. Šių paaukojimų tikslas buvo įvykdyti Fatimos Marijos prašymą – tiesa, nė viename iš jų tiesiogiai nebuvo paminėta Rusija ar Sovietų Sąjunga.

Dėl pastarojo momento dalis katalikų iki šiol nesutaria – ar buvo išpildytas Marijos prašymas, ar nebuvo. Tačiau, kun. A. Kesilio manymu, ginčytis dėl to neverta, nes vienintelė likusi gyva iš Fatimos regėtojų, sesuo Liucija, begriūvant Sovietų Sąjungai viešai pripažino, kad (bent jau) paskutinysis, 1984-ųjų, paaukojimas yra tikras, „galiojantis“, visiškai įvykęs.

„Negalima sakyti, kad popiežius Pranciškus dabar ką nors koreguoja, pataiso ar prideda. Ne, jokiu būdu“, – tikina dvasininkas. Tačiau kam tada kartoti tai, kas jau padaryta? „Čia svarbus priminimas – nes žmogui būdingas atminties trūkumas. Tikėjimas laikui bėgant išsikvepia, galime tai sieti ir su sekuliarizacijos banga – todėl iš naujo tas paaukojimas įvykdomas.“

Fatima. Cathopic.com nuotrauka

Žinoma, pagrindinė priežastis naujam paaukojimui – jau mėnesį vykstantis karas. Dėl to ukrainiečių lotynų katalikų vyskupai ir kreipėsi į Pranciškų, kad Ukraina ir Rusija būtų paaukotos Marijos Širdžiai. Kun. Arūnas tokio veiksmo prasmę paaiškina išsamiau:

„Šis paaukojimas yra labai svarbus tikėjimo aktas, kuris, iš vienos pusės, užpildo netikėjimo tuštumą, iš kurios kyla karai, vaidai, puikybė ir visi kiti dalykai – juos dabar labai aiškiai matome demonstruojant.

O iš kitos pusės, turime nuolat sau priminti, kad esam Marijos vaikai, kad jai priklausome. Kaip savo mamas kasmet sveikinam Motinos dienos proga, o savo gerus draugus – per jų gimtadienį ar vardadienį, taip ir Mariją galime pasveikinti ypatingu būdu, jai suteikti garbę, privilegiją vėl iš naujo paimti mus į savo glėbį, pabučiuoti ir priglausti – kaip tai daro motina, bičiulis, draugas ar sesuo, sulaukę sveikinimų.

Du elementai labai svarbūs šio penktadienio akte – mūsų tikėjimo sujudinimas ir priminimas, kad esame Marijos vaikai.“

Atkaklusis šv. Jonas Paulius II

Kun. A. Kesilis taip pat kviečia nesijaudinti dėl to, kiek konkrečiai vyskupų pasaulyje šiandien perskaitys Ukrainos ir Rusijos paaukojimo aktą. Taip, Marija apsireiškimuose minėjo „viso pasaulio vyskupus“, tačiau, pasak pašnekovo, tai tikrai nereiškia, kad, jei nedalyvaus 100 proc. Žemės ganytojų, malda „neužsiskaitys“:

„Juk yra vyskupų, kurie Alzheimeriu serga, yra tokių, kurie net neturi galimybės prisijungti prie interneto ar pan. Įsivaizduoju, kad kur nors tokių dar gali būti. Bet kalbama ne apie tai, kalbama apie bendrą Bažnyčios nusistatymą.

Netgi popiežius emeritas Benediktas XVI per savo asmeninį sekretorių pasakė, kad jis, kaip vyskupas, irgi jungsis į šitą paaukojimo aktą. Tad nėra svarbu, ar vienas kitas bus, ar nebus. Svarbus bendras nusistatymas ir tikėjimo, pasitikėjimo elementas.“

Tave su meile gerbiančios ukrainiečių ir rusų tautos kreipiasi į tave, nes tavo Širdis plaka joms ir visoms karo, bado, neteisybės bei vargo draskomoms tautoms.

Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai.

(Ištrauka iš žmonijos paaukojimo Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Širdžiai akto, 2022 m. kovo 25 d.)

Be to, kaip minėta, Bažnyčia teigia, kad Marijos prašymas jau yra išpildytas mažų mažiausiai 1984 metais. Kunigas Arūnas primena įdomią situaciją iš to laikotarpio, kuri truko keletą metų.

„Šv. Jonas Paulius II buvo susitikęs su Fatimos regėtoja, seserimi Liucija. Ji jam papasakojo ne tik apie mums labai gerai žinomus 1917 m. Marijos apsireiškimus, kuriuos matė Liucija su savo giminaičiais. Jie visai netrukus numirė, bet Liucija vėliau patyrė ir daugiau apsireiškimų, 1929 ir 1930 m. Jų metu Marija irgi labai nuoširdžiai prašė, kad pasaulis būtų paaukotas jos Nekalčiausiajai Širdžiai, o ypač – Rusija“, – pasakoja pašnekovas.

Sesuo Liucija popiežių įtikino, ir jis paskelbė, kad 1981 m., antrąją Sekminių dieną, kai Bažnyčia švenčia Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, šventę – Santa Maria Maggiore bazilikoje pasaulis bus paaukotas Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai.

„Deja, piktasis sutrukdė šitam planui įvykti. 1981 m. gegužės 13 dieną į popiežiaus gyvybę buvo pasikėsinta [turkų samdomas žudikas Šv. Petro aikštėje keliskart šovė į pravažiuojantį Joną Paulių II ir sunkiai sužeidė], tad birželio 7-ąją jis negalėjo įvykdyti savo pasiryžimo.“

Šv. Jonas Paulius II ir viena iš Fatimos regėtojų Liucija dos Santos. EPA nuotrauka

Per stebuklą likęs gyvas, popiežius nusprendė savo pažadą įvykdyti 1982 m. Fatimoje (jis tikėjo, kad būtent Mergelė Marija jį išgelbėjo). Tačiau ir ten atvykęs susidūrė su netikėtos mirties grėsme. Gegužės 12-ąją, žmonijos paaukojimo išvakarėse, Pijaus X brolijai priklausęs radikalių pažiūrų kunigas puolė popiežių su bajonetu (prie šautuvo pritvirtinamu durklu), tačiau apsauginiai jį sustabdė, ir Jonas Paulius II atsipirko lengvu sužalojimu.

Taigi, kitą dieną Fatimoje, Portugalijoje, Šventasis Tėvas perskaitė paaukojimo tekstą, tačiau didelių iškilmių neengė. Pati kelionė buvo skirta kitam tikslui – padėkoti Dievui už išgelbėtą gyvybę, ten jis nuvežė kulką, ištrauktą iš jo kūno. Šiandien toji kulka įstatyta į Fatimos Marijos statulos karūną.

„Vis dėlto šv. Jonui Pauliui II dvasiškai trūko bendro paaukojimo kartu su pasaulio vyskupais. 1983 m. kovo 25-ąją jis paskelbė Atpirkimo jubiliejinius metus, o jiems baigiantis pakvietė viso pasaulio vyskupus įsijungti į pasaulio paaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, ir tą iškilmingai padarė 1984 m. kovo 25 d.“, – primena kun. A. Kesilis.

Problemos dėl lietuviškų terminų

Nuo pat kūdikystės Aušros Vartų parapijoje augęs pašnekovas dalijasi, kad Marija jam labai artima, ir 100 procentų pasitiki tais jos apsireiškimais, kuriuos Bažnyčia yra patvirtinusi oficialiai. Tuo metu dėl kitų, „neoficialių“ Marijos pasirodymų A. Kesilis sako esantis „labai labai atsargus“. Priežastis, pasak jo, tokia: pradėjus jais domėtis, paaiškėja, kad apsireiškimus „regėjusiems“ žmonėms koją kišo puikybė, prieštaravimai Šventajam Raštui ir Bažnyčios autoritetui – ar vos ne savos religijos kūrimas (raginant katalikus neiti į Mišias ir pan.).

Neabejotinai dalis krikščionių lygiai taip pat yra atsargūs ir dėl įvairių dalykų paaukojimo Marijai. Šią savaitę bendravau su vienu bičiuliu evangeliku, kuris pasidalijo tokiomis mintimis: „Tikrai nesakau, kad apsireiškimo Fatimoje negalėjo būti ir kad mirę žmonės mums daugiau nebesirodo. Juk ir per Jėzaus atsimainymą šalia jo pasirodė Mozė ir Elijas, ir mes tuo tikim.“ Tik mano draugui (kaip galbūt ir tūlam šiandienos katalikui) kyla natūralus klausimas: ar galime, ar turime teisę kažką paaukoti Marijai? Juk visoje Biblijoje skaitome, kad aukojama tik vienam Dievui – niekam daugiau.

Fatimos Marijos statulos karūna. Viduryje (po mėnynu rutuliu) galite matyti įstatytą kulką, kuri sužeidė šv. Joną Paulių II per pasikėsinimą į jo gyvybę 1981 m. EPA nuotrauka

Kunigas Arūnas su tuo absoliučiai sutinka. Ir paaiškina, kad čia susiduriame su vertimų painiava. Pavyzdžiui, iki šiandien neturime tobulo lietuviško termino, kuris išreikštų ypatingą pagarbą Marijai, jos gerbimą – todėl susiformavo teologiškai netikslus pasakymas „garbinti Mariją“. Panaši situacija ir su „paaukojimu“:

„Mes neturim tokio tikslaus termino. Tiek italai, tiek lenkai ar anglai šituo atveju vartoja žodį „konsekruoti“. Tai reiškia – pašvęsti, pašventinti kartu su Marija, atiduoti su šventumu. Tada viskas stoja į savo vietas.

Savaime suprantama, kad mūsų tikslas visada yra Jėzus Kristus, ir tas kristocentrizmas, nors pirmajame Bažnyčios tūkstantmetyje buvo daug stipresnis negu dabar, vis tiek yra išlikęs ir niekur nedingęs. Tik šiandien nuspalvintas labai įvairiomis spalvelėmis iš vienos ir kitos pusės.

Tas paaukojimo aktas ir popiežiaus laiškas vartoja ir kitą žodį, „dedikacija“, kuris man atrodo irgi nelabai tinkamas. O „konsekracija“ (pašventinimas) geriausiai išreikštų tai, ką norima padaryti. Ne pačiai Marijai Ukrainą ir Rusiją atiduoti, nes Marija nieko nepasilieka sau, ji viską atiduoda savo Sūnui. Kaip ji pasakė, kad yra Viešpaties tarnaitė, taip ir toliau ji tokia lieka. Taigi, per jos rankas atiduodam save – o šiuo atveju Rusiją ir Ukrainą – į Jėzaus rankas. Per jos globą ir užtarimą.“

O kas po to?

Bažnyčia neužsiima magija. Ir tikrai nebus taip, kad kitą minutę po šiandienos paaukojimo, Dievui spragtelint pirštais, rusai Ukrainoje mes ginklus ir pasiduos. Paaukojimas – ar, jei labiau tinka, konsekracija, pašventinimas – visada susijęs ir su mūsų pačių, tikinčiųjų, aktyviu dalyvavimu siekiant, kad Dievo valia būtų įvykdyta.

Nebus taip, kad mes nieko neveiksim, o Viešpats viską nudirbs. Tad ką mums konkrečiai daryti, kad išsipildytų Marijos pranašystė, jog galų gale Jos Nekalčiausioji Širdis laimės prieš blogį? Kun. A. Kesilio atsakymas – paprastas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Aš manau, kad mes čia nieko ypatingai naujo nesugalvosime, išskyrus maldą. Ypač rožinio maldą, kuri visą laiką buvo pabrėžiama Marijos apsireiškimuose – ir pripažintuose Bažnyčios, ir nepripažintuose. Ištikimybė rožinio maldoje ar kitoms maldos formoms, jeigu jos jums mielesnės, tikrai yra labai svarbi. Tam ir yra daromi tie paaukojimo aktai, konsekracijos, kad mes vėl iš naujo užsidegtume tikėjimu.

Žinoma, žmogiškuoju ribotumu labai apsisunkinam savo maldos gyvenimą, nes greit išsiblaškom, pradedam galvoti apie kitokius dalykus, ir t. t. Tą Viešpats puikiai supranta. Bet turime dar aktyviau įjungti savo tikėjimo pulsavimą. Nes tikėjimas daro stebuklus, jis kalnus kilnoja.“

Moterie, ištarusi „Taip“, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia, sugrąžink į mūsų tarpą Dievo darną. Tu, kuri esi „gyvasis vilties šaltinis“, sudrėkink išdžiūvusias mūsų širdis. Tu, kuri savo įsčiose nuaudei Jėzaus žmogystę, padaryk mus bendrystės kūrėjais. Tu, kuri vaikščiojai mūsų keliais, vesk mus taikos takais. Amen.

(Ištrauka iš žmonijos paaukojimo Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Širdžiai akto, 2022 m. kovo 25 d.)