Ukrainos karys savanoris: „Tai kova ne tik už mūsų žemę, tai kova už mūsų tautą“

Save vadinantis banderovcu, iš Vakarų Ukrainos kilęs Vadimas teigia, kad visoje Ukrainoje prasidėjęs karas jo nenustebino, jam rengėsi įvairių rūšių savanoriai ir kariai, kuriems rūpėjo, kad Ukraina nežlugtų. 

Ar 2022-ųjų vasario 24-ąją visoje Ukrainoje prasidėjęs karas Jums buvo staigmena? Ar jautėte, kad toks karas gali įvykti? Juk prezidentas Volodymyras Zelenskis nuolat kartojo, kad karo nebus. Koks rytas Jums išaušo tą pirmąją karo dieną?

Mane prižadino draugas, pasakęs, kad ne laikas miegoti, nes prasidėjo karas. Aš iškart susiplanavau kelionę į Kyjivą. Apie artėjantį karą galėjo nežinoti nebent tie, kuriems rūpėjo tik jų vartotojiškas gyvenimo būdas, o visi daugiau ar mažiau sąmoningi žmonės žinojo, kad šis karas prasidės. Nuo 2014-ųjų praėjus aštuoneriems metams atsirado įvairių rūšių savanorių ir karių, kuriems rūpėjo, kad Ukraina nežlugtų.

Ar buvo baisu tą pirmąją karo dieną vykti į Kyjivą?

Mano viduje vyko kova su nerimu, bet suvokimas to, kas vyksta, ir noras tame dalyvauti buvo stipresni už baimę. Aš važiavau į Kyjivą net nežinodamas, kur pakliūsiu, įsivaizduodamas, kad prisijungsiu prie kokio nors dalinio. Pirmiausia nuvykau į „Azovo“ bazę, kur jie rinko mokančius kariauti žmones. Nepakliuvau ten, nes neturėjau tinkamos kvalifikacijos.

Po to nuvykau pas vyrukus iš „Revanš“ dalinio. Iš pradžių jie pažadėjo mane priimti, bet paskui kažkas nepavyko, ir aš galų gale stovėjau geležinkelio stotyje nežinodamas, ką daryti. Prasidėjo komendanto valanda, kažkur vyko susišaudymas, žmonės puolė į paniką, o aš sėdėjau ir galvojau, kad jau nebeturiu galimybės grįžti atgal, nes stotis buvo perpildyta, tūkstančiai žmonių lipo vieni kitiems kone per galvas, kad tik kažkaip išvažiuotų. Ypač aršiai išvykti stengėsi užsieniečiai.

O aš tuo tarpu meldžiau Aukščiausiąjį, kad mane nuvestų ten, dėl ko ir atvažiavau. Ir pasigirdo skambutis, nulėmęs mano likimą. Man pasiūlė atvykti į Kyjivą, o aš atsakiau, kad jau esu Kyjive. Tuomet atvyko manęs paimti, o kitą dieną jau buvau su automatu ir vykdžiau pavedimus.

Kaip klostėsi Jūsų likimas po kovo 25-osios, Rusijos kariuomenei atitraukus savo pajėgas nuo Kyjivo?

Tuo metu Laisvės legionas dar tik formavosi, o mes veikėme kaip savanoriai. Tomis dienomis mes laisvinome Irpinę ir įžengėme į Hostomelį, tad prie rusų pasitraukimo prisidėjo ir Laisvės legionas. O toliau viskas kaip ir buvo aišku – mes vyksime su jais susitikti į rytus. Galutinai suformuotas mūsų legionas buvo integruotas į Ukrainos nacionalinę gvardiją, ir mes, oficialiai įregistruoti kovotojai, išvykome į rytinį Ukrainos frontą.

Papasakokite apie savo sužeidimą. Kaip tai nutiko? 

Tai nutiko gegužės 28 dieną Lisičansko mieste, į kurį pasitraukėme iš Rubižnės, kurios, deja, nepavyko apginti, nes priešų buvo bent dešimt kartų daugiau nei mūsų. Sėdėjau sargybos poste, ir staiga mane apakino balta šviesa – penkių ar šešių metrų atstumu sprogo 500 kilogramų svorio aviacinė bomba. Man pasirodė, kad tas švytėjimas truko gal dvidešimt sekundžių. Spėjau pagalvoti, ar aš dar gyvas, ar jau nebe, o paskui ant mūsų pradėjo kristi akmenys, jie krito ant mano draugų, kažkam sulaužė kaulus, kažkam šonkaulius, kažkam stuburą… Pradėjau juos tempti iš tų akmenų, praradau sąmonę, ir mane išvežė iš aktyvių kovos veiksmų zonos.

Tas sprogimas pakenkė mano regėjimui, ir niekas nežino, ar einant laikui aš neapaksiu…

Kaip Jūs įsivaizduojate karo baigtį?   

Nežinau, ką atsakyti. Net ir laimėję jausimės blogai, nes pralieto mūsų kraujo niekas nebesugrąžins. Ta pergalė bus tokia karti, kad ir džiaugtis bus labai sunku. Aš nežinau, kaip viskas baigsis, tiesiog darau tai, ką privalau daryti – kariauju. Tai daryti mane verčia sąžinė, kraujas, galiausiai – mano apvaizda.

Mano seneliai buvo UPA (Ukrainos sukilėlių armijos – pogrindinės karinės organizacijos, veikusios Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu, Ukrainos nacionalistų organizacijos OUN-B (Stepano Banderos frakcijos) ginkluota atšaka, siekusi atkurti nepriklausomą Ukrainos valstybę – aut. past.) nariai. Taigi tie patys banderovcai. Tas karas mums tęsiasi netgi ne nuo 2014-ųjų, o nuo Maskvos atsiradimo.

Mūsų ir rusų santykiai niekuomet nebuvo normalūs, jie mus marino Holodomoru, įvairiomis represijomis. Mes buvome dvi skirtingos tautos, jėga priverstos gyventi kartu.

Bet jie jus užpuolė, o ne jūs juos. Iš kur tokia neapykanta?

Tai yra neapykanta laisvei. Vergai nesupranta laisvų žmonių, iš čia ir kyla neapykanta. O rusai neturi jokios motyvacijos. Už ką jiems kovoti? Tie žmonės yra žvėrys žmogaus pavidalu, jie mąsto kaip vergai, jie nėra sukilimų ar laisvės žmonės. Netikiu, kad jie galėtų sukilti – revoliuciją padarytų ukrainiečiai, dagestaniečiai ar Kaukazo žmonės. Kiekvienos tautos laisvė priklauso nuo pastangų ją iškovoti, aš netikiu, kad rusai surengtų sukilimą prieš savo režimą.

Visi mano aplinkos vyrai yra pasirengę gintis. Mes esame savo šalyje ir suprantame, kad niekas už mus nekovos, tad tiesiog reikia imti ginklą ir eiti ginti savo žemę. Tai kova ne tik už mūsų žemę, tai kova už mūsų identitetą, nes karas vyksta prieš mus kaip tautą.

„Rytoj buvo karas“ – tai autentiški karo paliestų žmonių pasakojimai apie pirmosios karo Ukrainoje dienos, vasario 24-osios, išgyvenimus. Tai jautrūs liudijimai, kaip per kelias valandas radikaliai gali pasikeisti gyvenimas. Kai taika, nors Ukrainos atveju ir sąlyginė, vieną rytą išaušta totaliu, agresyviu, visa naikinančiu karu.