Ukrainos katalikiškojo universiteto profesorius: „Vatikano diplomatija yra apgailėtina“

Lvive gyvenantis „Bernardinų“ pašnekovas yra Ukrainos katalikiškojo universiteto Politikos mokslų departamento vadovas, praktikuojantis graikų apeigų katalikas. Apie diplomatiją, geopolitiką, tarptautinius santykius jis gali kalbėti (ir kalba) daug – tačiau, kai kalba pakrypsta apie Vatikano diplomatiją, patyrusiam profesoriui tiesiog pritrūksta žodžių.

J. Pidlisnijus pabrėžia, kad popiežius Pranciškus išties daug daro dėl taikos Ukrainoje. Kita vertus, jo laikysena konkrečiai neįvardyti, kad Rusija bei Putinas yra atsakingi už žudynes Ukrainoje, profesoriaus teigimu, yra klaidinga ir net apgailėtina. Ir tai, anot pašnekovo, yra ne vien jo, bet ir absoliučios daugumos krikščionių Ukrainoje nuomonė.

Kaip Jūs asmeniškai išgyvenate šį karą?

Žinoma, esu šokiruotas, kad Europos žemyne vėl vyksta karas. Po Antrojo pasaulinio karo šaukėme: „Niekada daugiau!“ Tačiau tai ir vėl įvyko. Ir vėl tai yra Rusija – kuri buvo viena iš šalių, pradėjusių Antrąjį pasaulinį karą.

Tačiau mes, ukrainiečiai, buvom visiškai pasirengę dabartiniam karui. Visi supratome, kad jis prasidės. Mes tuo nenorėjom tikėti, tačiau puikiai supratom, kad Putinas pradės šį karą – nes Rusijos imperija neįmanoma be Ukrainos.

Ukrainos paėmimas yra svarbi „Šventosios Rusios“ ideologijos dalis?

Na, tai yra svarbi dalis, žiūrint iš istorinės ir geopolitinės pusės. Turime suprasti, kad tai nėra karas tik tarp Rusijos ir Ukrainos. Tai yra karas dėl tarptautinės pasaulio tvarkos. Dėl tarptautinio saugumo architektūros. Nes Rusija vis dar nesusitaiko su faktu, kad ji pralaimėjo Šaltąjį karą. Ir ji nori revanšo, nori vėl valdyti Rytų bloko bei buvusių sovietinių valstybių teritorijas, kurių neteko po Šaltojo karo. Neįsivaizduokite Rusijos kitaip negu imperijos.

Dėl šios priežasties Rusija siekia pirmiausia okupuoti Ukrainą, kad po to galėtų judėti į Vakarus. Jeigu stebėjote Putino viešas kalbas ir tekstus, publikuotus įvairiose žiniasklaidos priemonėse (Rusijoje ir užsienyje), matėte, ką jis visada sakė – kad Rusija negali susitaikyti, jog pasaulis tapo vienpoliškas, kuriame vienintelė supergalia yra Jungtinės Valstijos. Rusija taip pat negali priimti, kad antroji galybė bus Kinija.

Todėl Rusija pradėjo „prekiauti taika“. Ji provokuoja konfliktus, o paskui siūlo taiką. 2003 m. Rusija išprovokavo nedidelį konfliktą Ukrainoje, kai norėjo okupuoti Krymo miestui Kerchui priklausančią mažą Tuzlos salą –  tačiau jiems tai nepavyko. Paskui rusai bandė nunuodyti kandidatą į Ukrainos prezidentus Viktorą Juščenką ir į aukščiausią politinės galios viršūnę įstatyti savą žmogų, Viktoriją Janukovyčių. Bet jiems ir tai neišdegė.

Ir nuo to laiko Rusija ėmė ruoštis karui. Mes supratome, kad jis įvyks, ypač po to, kai 2007 m. Putinas pasakė garsiąją kalbą Miuncheno konferencijoje. Jis tada pabrėžė, kad Rusija nesutinka su Šaltojo karo rezultatais. Atsižvelgdamos į tai, Ukraina ir Sakartvelas išreiškė norą prisijungti prie NATO, tą jie išsakė 2008 m. per NATO viršūnių susitikimą Bukarešte. Tada Rusija suprato, kad ji netenka savo dalinės kontrolės Ukrainos valdžioje ir visuomenėje. Kai rusai pirmiausia užpuolė Sakartvelą, mes išsyk supratome, kad kitas jų žingsnis bus Ukraina.

Iš pradžių jie bandė veikti taikiai, naudodamiesi jų kontroliuojamu prezidentu Janukovyčiumi. Tačiau Ukrainos pilietinė visuomenė pradėjo Orumo [Euromaidano] revoliuciją. Putinas, supratęs, kad tai – jau visiškas Ukrainos netekimas, okupavo Krymą ir pradėjo karą Donbase. Dabartinis karas yra tiesiog kitas etapas – siekiama okupuoti Ukrainą, kad paskui būtų galima judėti Vakarų link. Kad būtų atkurta Rusijos imperija ir būtų kontroliuojama situacija visame pasaulyje.

Jūsų manymu, ar yra grėsmė, kad Ukrainos pralaimėjimo atveju Rusija gali pulti netgi NATO valstybes – konkrečiai Baltijos šalis ir Lenkiją?

Jeigu Vakarų pasaulis, vadinamieji „kolektyviniai Vakarai“ (NATO ir kitos organizacijos), nesustabdys Rusijos Ukrainoje – kitas taikinys bus Baltijos šalys ir Lenkija. Be jokios abejonės. Neturėkite kitų iliuzijų.

Galime pakalbėti apie Šventąjį Sostą. Kone visas pasaulis nuo pat pirmos karo dienos sako, kad Rusija yra agresorė. Šiandien, praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karo, Šventasis Sostas (ir pats popiežius) vis dar tiesiogiai nemini Rusijos ir Putino kaip agresorių. Tiesa, Pranciškus karą vadina karu: vienoje kalboje jis pasakė, kad tai nėra kažkokia „specialioji operacija“, bet baisus karas; dažnai girdime, jog popiežius smerkia bet kokį karą apskritai, išreiškia paramą kenčiantiems Ukrainos žmonėms.

Tačiau iki šiol negirdime aiškaus pasakymo, kad už šį karą atsakingi yra Rusija ir Putinas. Kaip manote, kodėl yra tokia, jei taip galima sakyti, neutrali Šventojo Sosto ir popiežiaus pozicija?

Pirmiausia pabandykime suprasti Šventąjį Tėvą ir Vatikaną. Vatikanas galėtų būti viena iš vietų, kurioje būtų deramasi dėl taikos.

Reikia pasakyti, kad popiežius Pranciškus daug padarė dėl Ukrainos. Visų pirma jis suorganizavo pasaulinę maldą už taiką Ukrainoje. Antra, jis atliko labai svarbų simbolinį gestą, kai pėsčiomis nuėjo į Rusijos ambasadą Vatikane, kad pasikalbėtų apie taiką. Taip pat jis Ukrainą ir Rusiją paaukojo Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai. Taigi, Pranciškus daro daug dėl taikos.

Deja, Vatikano diplomatija yra apgailėtina. Pavyzdžiui, skaitau Šventojo Sosto valstybės sekretoriaus Pietro Parolino interviu italų laikraščiui „ACI Stampa“ ir matau, kad yra kažkas nelogiško. Kai jis sako, kad Ukraina turi teisę gintis, ir staiga priduria, kad ginklų tiekimas Ukrainai yra kažkas siaubingo, nes tai gali eskaluoti dar didesnį konfliktą.

Tai kažkas nesuprantamo. Viena vertus, P. Parolinas cituoja Katekizmo 2265 paragrafą [„Būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kas yra atsakingas už kito gyvybę. Bendrojo gėrio gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėta valdžia turi teisę net ginklu atremti gyventojų, už kuriuos ji atsakingi, užpuolikus“]. Iš kitos pusės – ginklų tiekimą laiko kažkuo keistu. Ir tada vėl sako – nepaisant to, valstybė turi teisę apsiginti.

Jis vienu metu kalba du vienas kitam prieštaraujančius dalykus, kas yra labai labai apgailėtina. Viliuosi, kad Vatikanas evoliucionuos savo požiūriu į karą. Iš pradžių jie net neminėjo „karo“ termino, tik vėliau popiežius Pranciškus pradėjo kalbėti apie kruviną karą, kuris turi būti sustabdytas.

Deja, jis niekada agresoriaus nevadina vardu. Nežinau, kodėl. Negaliu šito suprasti. Veikiausiai taip yra dėl vadinamųjų realpolitik ir ostpolitik, kurias Vatikanas taikydavo Šaltojo karo metu. Bet, mano nuomone, reikėtų į tai pažvelgti kitaip.

Įsivaizduokime, kad Evangelija parašyta realpolitik stiliumi. Ir kad joje pasakojama: „Pabėgėlių Juozapo, Marijos ir Jėzaus šeima turėjo bėgti iš Palestinos į Egiptą, nes neįvardintas agresorius bandė išžudyti visus kūdikius.“ Kas tokiu atveju beliktų iš Evangelijos? Bet Evangelija įvardija agresorių ir tironą – karalių Erodą.

Įsivaizduokime, kad neminimi Poncijus Pilotas, vyriausiasis kunigas Kajafas. Arba kad neminimas Kainas, vien tik auka Abelis… Būtų kažkas nesuprantamo. Mes turime agresorius vadinti vardais – ir melstis už jų atsivertimą.

Pažvelkime į istoriją, kai buvo nužudytas pirmasis krikščionių kankinys Steponas. Jį užmušė akmenimis. Ir buvo vienas vaikinas, vardu Saulius, kuris prisidėjo prie Stepono egzekucijos. Tačiau staiga Saulius atsivertė ir tapo Pauliumi, pagonių apaštalu. Jis tapo vienu iš tų, kuriuos anksčiau pats persekiojo. Jis tapo artimu šv. Petro bendradarbiu.

Taigi mes tikimės, kad vieną dieną popiežius konkrečiai įvardys agresorių.

Nežinau, kodėl yra tokia Vatikano pozicija. Šito reiktų klausti nuncijaus Ukrainoje ar Vilniuje. Niekada neklausiau žmonių Vatikane, kokios yra tokios diplomatijos priežastys. Tačiau turiu savų šaltinių su Vatikano komunikacijos atstovais, kadangi esu Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios kurijos narys. Kurija gali tiesiogiai bendrauti su kai kuriais žmonėmis iš Vatikano.

Buvau rašęs laišką Šventajam Tėvui prašydamas, kad jis pasinaudotų savo autoritetu ir melstųsi už neskraidymo zonos Ukrainoje paskelbimą. Šį laišką popiežiui audiencijoje viešai perskaitė vienas iš Vatikano tarnautojų.

Manau, kad dabartinė Vatikano diplomatija yra klaidinga. Kodėl taip yra, gal težino tik kardinolas P. Parolinas.

Kita tema, kuri susilaukė daugybės reakcijų – Didįjį penktadienį, Kryžiaus kelio pamaldų Romos koliziejuje metu XIII stotyje kryžių neš dvi moterys – ukrainietė ir rusė su savo šeimomis. Ukrainos graikų apeigų katalikų vadovas, arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas bei Ukrainos ambasadorius Vatikane dėl to išreiškė susirūpinimą.

[Interviu darytas prieš minimą Didįjį penktadienį; Ukrainos katalikiškos televizijos atsisakė transliuoti Kryžiaus kelio pamaldas. Šventasis Sostas iš dalies atsižvelgė į gausią kritiką: rusė ir ukrainietė kryžių kartu nešė, tačiau skaitovai neskaitė šiai stočiai parengto teksto. Tad tuo metu Koliziejuje stojo ilga tyla – S. B.]

Skaičiau vieną ukrainiečių katalikės komentarą: „Popiežiau, nustokit mus dar labiau skaudinti! Judas negali nešti kryžiaus kartu su Kristumi.“ Kaip Jūs matote šią situaciją? Nepamenu kito tokio atvejo, kad kas nors būtų taip susirūpinęs dėl Kryžiaus kelio pamaldų.

Man atrodo, kad šis simbolizmas, šiemet pasiūlytas Kryžiaus kelio autorių, yra Ukrainos pažeminimas.

Rimta.

Kalbu atvirai. Tą patį – tik kur kas labiau diplomatiškai – rašiau ir savo draugams Vatikane. Kad apie tai kalba ir daugybė Romos bei graikų apeigų katalikų Ukrainoje.

Matot, tai galėtų būti pranašiškas simbolis – kad vieną dieną Ukraina ir Rusija gyvens taikoje ir kartu šlovins Jėzų. Bet, kol Rusija nepradės atgailauti, kol nepatrauks savo kariuomenės iš Ukrainos – šis simbolizmas yra nederamas, tai yra Ukrainos pažeminimas. Nes negalima pastatyti į tą patį lygmenį prievartautojo ir prievartaujamos moters. Tai neįmanoma, kol agresorius neatgailauja ir neprašo atleidimo.

Kryžiaus kelio XIII stoties tekstas ir simbolizmas yra labai prorusiški. Ir niekas nesupranta, kodėl taip daroma. Niekas. Tą Jums galiu sakyti, nes bendrauju tiek su katalikais, tiek ir su ortodoksais, protestantais Ukrainoje. Absoliuti dauguma jų negali priimti to, ką Vatikanas bando daryti.

Neįsivaizduoju, kokios yra to priežastys. Galbūt prie to prisidėjo kai kurios prorusiškos grupės Vatikane. Galbūt specialus padalinys, kuris atsakingas už Kryžiaus kelio tekstus, buvo labai nekritiškas. Nežinau. Mano nuomone, tai žemina Ukrainą ir yra diplomatiškai, teologiškai labai neteisinga.

Ar galima sakyti, kad Ukrainoje pastebimas didžiulis nusivylimas popiežiumi Pranciškumi?

Taip. Nes niekas nesupranta, kas gi čia vyksta.