Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ukrainos Kryžiaus kelias

Rusijos karas Ukrainoje: sunaikintas pastatas Charkive. EPA-EFE / Romano Pilipejaus nuotrauka

Taikos Dieve, gelbėk savo vaikus. Suvienyk mūsų šeimą. Nutrauk šį karą.

Krikščionys šimtmečius ėjo Kryžiaus kelius. Tai yra 14 meno ar maldos erdvių, kuriose prisimenami Jėzaus kelionės žingsniai nuo pasmerkimo iki kapo. Ypač gavėnios metu tikintieji šias stoteles mato kaip pagalbą, kad pasaulį vis aiškiau matytų Jėzaus ir tų, kurie su juo ėjo kartu, akimis.

Šią gavėnią susidūrėme su siaubinga invazija Ukrainoje. Nuo užpuolimo pradžios Amerikos ukrainietė dailininkė ir fotografė Tatyana Borodina, buvusi [jėzuitų žurnalo] America meno vadovė, rinko tekstus, laiškus ir nuotraukas, gautas iš žmonių, kenčiančių nuo smurto, ir viešino juos ukrainiečiams skirtame Niujorko žurnale Elegant. Jų pasakojimai liudija sukrėtimą ir siaubą, kuriuos žmonės patiria šiuo metu.

Iš solidarumo su visais gyvenančiaisiais Ukrainoje ir kaip maldą juos išgelbėti pateikiame iš jų pasakojimų sudarytą Kryžiaus kelią.

Įvadinė malda

Taikos Dieve, per gavėnią Tu mus vieniji drauge liudyti Tavo begalinę meilę mums. Dabar leiski šiai meilei užtarti puolamą Ukrainą. Išgelbėk savo vaikus. Suvienyk mūsų šeimą. Nutrauk šį karą.

Pirmojoje Kryžiaus kelio stotyje prašome Dievo padėti mums dalytis sukrėtimu ir siaubu, kuriuos šiandien jaučia Ukrainos žmonės.

Pirmoji stotis: Jėzus pasmerktas mirti

Kateryna, Luhanskas: Šis rusų užpuolimas mums prasidėjo kaip sovietinis filmas: anksti rytą, 5:15, mane staiga pažadino skrendančio naikintuvo garsas. Mano vyras pažvelgė į telefoną ir pasakė, kad jau prasidėjo. Po dar 15 minučių išgirdome baisų sprogimą, ir visi namai sudrebėjo.

Nubėgau į vaikų kambarį. Jo vaizdas man liks kaip pagrindinis šio karo vaizdinys. Mano dešimtmetis sūnus – laibas, apatinėmis kelnėmis, dar mieguistas – gulėjo prie lovos ant kilimo, susisukęs, uždengęs rankomis galvą ir tuo pat metu – visai ramus.

Jis darė taip, kaip aš jį mokiau. O dar prieš dvi dienas piktinausi, kad jis vis dar nemoka užsirišti batų raištelių.

Viešpatie, suteik mums sukrėtimo jausmą.

Sugriauti namai: Valentynas Vasylenko yra vienintelis Teterivo kaimo netoli Kyjivo gyventojas, kuris nusprendė čia pasilikti. EPA-EFE / STR nuotrauka

Antroji stotis: Jėzus neša savo Kryžių

Natalija, Kyjivas: Šį vasario 25-osios rytą neketinau niekur eiti. Norėjau būti namie, iškepti duonos savo mėgstamoje krosnelėje, pasirūpinti gėlėmis kiemelyje. Niekas nekalbėjo apie pasitraukimą. Kaip tik mano tėvai ir vyriausia duktė su draugais atėjo į mūsų namus Kyjivo priemiestyje.

Iki pietų viskas pasikeitė. Automobilin įmečiau šiek tiek daiktų, įsodinau vaikus, šunį. Mūsų vyriausia duktė nesutiko išvykti, mano tėvai irgi liko namie. Niekad neatleisiu okupantams tų mano mamos žodžių: „Mes jau nugyvenome savo gyvenimą. Gelbėk vaikus.“

Taip, mes per aštuonerius metus supratome, kad kažkada mus puls, taip, mes išmokyti žydiškos Holokausto išminties: „Patikėk tais, kurie sako, kad nori tave nužudyti.“ Vis dėlto neįmanoma tam pasiruošti. Kai tai įvyksta, smegenys to nepriima.

Viešpatie, suteik mums dislokacijos jausmą.

Trečioji stotis, Jėzus parpuola pirmąjį kartą

Anna, Kyjivas: Tą dieną prie mūsų namų, tiesiog prieš pat vartus ir kelio pakraštyje, buvo daug rusų karo pabūklų. Jie ilgą laiką tik ten ir stovėjo. Tada jie pradėjo judėti. Važiuodami jie šaudė į gyvenamuosius pastatus. Jie nejudėjo greitai, jie šaudė atidžiai.

Vaikai ir aš pati slėpėmės kampe, po laiptais, toli nuo langų, tupėdami ant grindų, stengdamiesi sutramdyti savo paniką.

Viešpatie, suteik mums siaubo jausmą.

Antroje Kryžiaus stočių dalyje meldžiame, kad augtume dosnumu, kurį ukrainiečiai patyrė per savo pačių kančias.

Trostijaneco kaimas, Sumų regionas. Moterys eina tarp rusų armijos sugriautų pastatų. EPA-EFE / Romano Pilipejaus nuotrauka

Ketvirtoji stotis, Jėzus sutinka savo Motiną

Kateryna, Luhanskas: Kai mūsų apylinkėje pradėjo trūkti maisto, pasirodė žmonės, kurie nemokamai dalijo pieno ir rūgpienio gaminių, duonos ir kepinių. Vieni iš jų buvo savanoriai, kiti – mūsų apylinkės mažų parduotuvėlių savininkai.

Kartą prie mūsų įėjimo, kai pradėjo šaudyti, trapi jauna moteris su mažyčiu kūdikiu krepšelyje bėgo takeliu nuo ano gyvenamųjų namų eilės galo į vietą, kurioje dalijo pieną. Jai tuoj pat davė du paketėlius ir siūlė daugiau. Ji suabejojo ir sakė, kad ji turi dar vyresnį vaiką namuose ir būtų gerai, bet gal kitiems neužtektų. Ji priėmė trečiąjį pieno indą tik tada, kai įsitikino, kad užteks visiems kitiems.

Kai rusų kareiviai sąmoningai apšaudė vaikų ligonines, vaikų darželius, automobilius su keleiviais, traiškė civilius tankais, nedidukė dviejų vaikų mama, šūviams dundant, rūpinosi, kad ir kitiems užtektų maisto. Tai buvo pirmas kartas tomis dienomis, kai apsiverkiau.

Viešpatie, išmokyk mus būti dosnius.

Penktoji stotis, Simonas Kirenietis padeda Jėzui nešti Kryžių

Natalija, Kyjivas: Negalėjau užmigti, drebėdavau, kai tik užsimerkdavau – mačiau savo tėvus, atsisveikinančius su manimi ir mano anūkais. Kiekvienas garsas atrodė įtartinas.

Tą rytą turėjau trumpai pasivaikščioti su šunimi, bet pradėjo kaukti sirenos. Mes tiesiog sėdėjome vonios kambaryje ant grindų. Vyriausias sūnus įlipo į ketaus vonią, atsigulė ir dainavo. Jauniausiasis sėdėjo ant šuns kilimėlio ir smalsiai klausė, kodėl mes patamsyje sėdime ant grindų.

Anna, Kyjivas: Išsigimėliai apšaudo namus. Baisus siaubas. Į kiemą su švilpimu ir sprogimais įskriejo du daiktai. Ramesnę akimirką mano sūnus Kirilas pakelia galvą ir sako: „Tai tik fejerverkai mano garbei!“ Stebiuosi jo optimizmu. Su gimimo diena, sūnau!

Viešpatie, išmokyk mus būti dosnius.

Subombarduotas Boromlios kaimas Sumų regione. EPA-EFE / Romano Pilipejaus nuotrauka

Šeštoji stotis: Veronika nušluosto Jėzaus veidą

Natalija, Kyjivas: Pasienyje – kelių kilometrų eilė. Jie sako, kad mes laimingi, teturėję vieną dieną laukti. Kiti stovinėjo dvi tris dienas. Negalima miegoti, gali prireikti kas kelias minutes pavažiuoti automobiliu. Jei iškrenti iš eilės, kiti pralenks. Padėtis įtempta, bet savanoriai vaikšto pirmyn ir atgal, tiesiog įkalbinėdami paimti šilto maisto, saldainių ir vaisių vaikams.

Lenkai nuostabūs žmonės. Jie neša maisto, drabužių, vaikiškų daiktų, namų reikmenų, vaistų. Jie dalija nemokamas SIM korteles, pastoges ir bilietus. Ir miesto transporto, ir geležinkelio bilietai ukrainiečiams nemokami.

Dieną po atvykimo nuėjome į stotį padėti lenkams savanoriams pasitikti mūsų pabėgėlius. Kai traukinių stotyje kitus maitindama, juos raminu žodžiais: „Taip, mes tik vakar atvykome“, būna kiek lengviau. Tai terapija, kaip ukrainietė poetė Lina Kostenko kartą taikliai pasakė: „Kam nors pasaulyje blogiau negu tau.“

Viešpatie, išmokyk mus būti dosnius.

Septintoji stotis: Jėzus parpuola antrąjį kartą

Liudmila, Mariupolis: Čia pragaras. Nuolatinis šaudymas. Sėdime rūsyje, kartais suspėdami maisto ant laužo paruošti. Prie įėjimo iškasė duobę tualetui. Labai šalta. Mes dar gyvi, bet maisto likę labai mažai. Kaip su likusiais mūsų giminėmis, nežinau. Nėra jokio ryšio.

Viešpatie, išmokyk mus būti dosnius.

Trečiojoje Kryžiaus stočių dalyje meldžiame stiprybės nenusigręžti nuo to, kas vyksta Ukrainoje.

Aštuntoji stotis: Jėzus sutinka Jeruzalės moteris

Kateryna, Luhanskas: Šiomis dienomis pradedu suvokti, ką reiškia „liguistas siaubas“. Tai beveik apčiuopiamas dalykas, kuris gyvena saulės rezginio srityje. Protarpiais išskleidžia savo čiuptuvus per visą kūną iš vidaus, suspaudžia kiekvieną kūno dalį, venas, gysleles. Taip pat neįmanoma valgyti ar gerti. Buvo neįmanoma miegoti; visą laiką buvo labai šalta, ir jokios antklodės ar kojinės negalėjo mūsų išgelbėti. Ir aš negalėjau verkti.

Antrąją dieną baimė pavirto velniška neapykanta. Ji stiprėjo kiekvieną dieną ir tapo beveik apčiuopiama.

Viešpatie, suteik mums ištikimybės nenusigręžti.

Ukrainos kario laidotuvės. EPA-EFE / Mykola Tyso nuotrauka

Devintoji stotis: Jėzus parpuola trečią kartą

Daria, Mariupolis: Mes be vandens, elektros, dujų, šildymo jau aštuonias dienas. Kaimynai po namu užkūrė ugnį maistui ruošti. Eilėje stovėjome šešias valandas. Nebuvo duonos. Parduotuvės išvogtos. Visi keliai apylinkėje užminuoti rusų karių. Nėra jokių koridorių. Nesaugu važiuoti automobiliu, nes gali būti susprogdintas.

Mama sakė, kad maisto visiems užteks gal savaitei. Po to – nebebus nieko. Jie surenka sniegą ir tirpdo.

Viešpatie, suteik mums ištikimybės nenusigręžti.

Dešimtoji stotis: Jėzui nuplėšia drabužius

Natasha, Mariupolis: Pusė milijono Mariupolio gyventojų atkirsti nuo gyvenimo. Nebėra gatvių be sugriautų namų. Žuvusiųjų kūnai laidojami gyvenamųjų namų kiemuose. Mieste nėra elektros, šilumos, vandens, maisto, ryšių. Vaikai miršta dėl vandens stokos. Priešas ciniškai laužo pažadus dėl „žaliųjų koridorių“, neleisdamas įvežti maisto ir vaistų.

Viešpatie, suteik mums ištikimybės nenusigręžti.

Vienuoliktoji stotis: Jėzus prikalamas prie Kryžiaus

Jaroslava, Borodianka: Sviedinys pataikė į mano butą keturių aukštų pastate – jo nebeliko. Slepiuosi su savo motina privačių namų rūsiuose. Borodiankoje, kadyrovininkai [Čečėnijos sukarintų pajėgų kariai, bendradarbiaujantys su Rusijos kariuomene] šaudo į vietinius. Mes visiškai išsekę tiek kūnu, tiek protu. Mes nuolat verkiame…

Viešpatie, suteik mums ištikimybės nenusigręžti.

Makarivas, Vakarų Kyjivas. EPA-EFE / Atefo Sadafio nuotrauka

Dvyliktoji stotis: Jėzus miršta ant Kryžiaus

Elena, Charkivas: Vasario 28-ąją mano draugė ir jos šeima nusprendė išvykti. Raketa pataikė į vieną iš automobilių. Visa šeima sudegė.

Viešpatie, suteik mums ištikimybės nenusigręžti.

Paskutinėse Kryžiaus kelio stotyse dar kartą meldžiame Viešpatį nužengti į įvykius Ukrainoje.

Tryliktoji stotis: Jėzų nuima nuo Kryžiaus

Anna. Kyjivas: Virtinė rusų okupantų įrenginių tiesiai už mūsų vartų važiuodavo pirmyn ir atgal. Bet niekas į juos nebežiūrėjo; mes tik visą laiką gulėjome ant grindų. Buvo baisu pakelti galvas. Su vaikais savaitę gyvenome kampelyje, už laiptų.

Blogiausia, kad tam tikru momentu supranti, jog, jei sprogimai vyksta kiek tolėliau, tada reaguoji ramiau ir net pavyksta ramiai užmigti. Baisu, kad žmogus gali prie visko priprasti.

Ateik, Viešpatie Jėzau, ateik.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Keturioliktoji stotis: Jėzų palaidoja kape

Kateryna, Luhanskas: Mano tėvai ir aš palikome savo namus antrąkart per septynerius metus. Negaliu tų jausmų išreikšti. Žmonės manęs klausia: „Ar keturios sienos tau brangesnės už mylimųjų gyvybes?“ Žinoma, ne. Bet man mano namai yra kaip artimas draugas, gyva būtybė. Ir dabar vėl jaučiu tą patį kaip 2014 metais, kad išdaviau jį, apleidau jį ir jo neapsaugojau.

Dabar mūsų šeima saugi. Bet vis galvoju, kad būtų buvę geriau likti namie. Net ir apšaudymo metu man būtų lengviau, negu klajoti po kitų žmonių butus be savo daiktų ir be jokio tikrumo, kiek visa tai tęsis ir ar mano namai išliks.

Ateik, Viešpatie Jėzau, ateik.

Baigiamoji malda

Mylintysis Dieve, Kryžiaus kelio stotyse Tu parodai savo ištikimybę mums, ištikimybę net iki mirties ant kryžiaus. Būki dabar ištikimas visiems, gyvenantiems Ukrainoje. Suteik jiems per Velykas apreikštą išganymą. Priartink mus visus prie savo karalystės.

Versta iš Americamagazine.org. Iš anglų kalbos vertė kun. Antanas Saulaitis SJ