Ukrainos prezidentas V. Zelenskis: „Blogis neturi tokio ginklo, kuris pramuštų šarvus, padovanotus mums Dievo“

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio sveikinimas šv. Kalėdų proga. Vertė Jurgita Jačėnaitė.

Deja, šiais metais visos mūsų šventės apkarto. Ir tradicinę Kalėdų dvasią mums tenka pajausti kitaip. Ne tokia skani ir šilta gali būti vakarienė ant šeimos stalo. Prie jo gali likti stovėti tuščių kėdžių. Ir ne tokie šviečiantys gali būti mūsų namai ir gatvės. Ir ne taip garsiai, įkvepiančiai gali skambėti kalėdiniai varpeliai – dėl oro pavojaus sirenos arba – dar blogiau – šūvių ir sprogimų. Ir visa tai kartu sudėjus gali kelti didelę grėsmę. Prarasti tikėjimą. Tikėjimą aukščiausiomis jėgomis ir jų galybe, gėriu ir teisingumu pasaulyje. Prarasti viltį. Prarasti meilę. Prarasti save…

Tačiau argi ne to iš esmės siekia blogis ir tamsa, sukilę prieš mus? Mes priešinamės jiems jau daugiau kaip tris šimtus dienų ir aštuonerius metus. Ir negi jiems leisime pasiekti tai, ko trokšta?

Šioje kovoje mes turime dar vieną galingą ir veiksmingą ginklą. Savo dvasios ir proto kūjį ir kalaviją. Dieviškąją išmintį. Ryžtą ir narsą. Dorybes, kurios skatina mus daryti gerus darbus ir nepasiduoti blogiui.

Svarbiausias didvyriškumo veiksmas – kantrybė ir darbų nuveikimas iki galo, kad ir kas tam trukdytų. Mūsų kelią nušviečia tiesa. Mes žinome ją. Mes giname ją. Mūsų tiesa – tai kova už laisvę. Laisvės kaina didelė. Tačiau vergystės – dar didesnė.

Mums kelią nušviečia tikėjimas ir kantrybė. Kantrybė ir tikėjimas. Tai jėgos dvynės. Kaip buvo pasakyta, „suvaldyti save geriau, negu užkariauti miestą“ (Pat 16, 32). Iškentėti nereiškia susitaikyti su aplinkybėmis. Kantrybė seka, kad neįsileistume nė menkiausios abejonės ar baimės į savo protą. Tai tikėjimas savo jėgomis.

Blogis neturi tokio ginklo, kuris pramuštų šarvus, padovanotus mums Dievo. Blogis sutrupa į šipulius atsitrenkęs į mūsų šarvus, kaip į akmeninę sieną. Esame įsitikinę tuo ne kartą. Mes atsilaikėme karo pradžioje, atlaikėme atakas, grasinimus, branduolinį šantažą, terorą, raketų smūgius. Atsilaikysime ir šią žiemą. Nes žinome, už ką grumiamės.

Mes einame pirmyn per kančias į žvaigždes, žinodami, kas mūsų laukia kelio pabaigoje. Dievas – teisingasis teisėjas, gėrį apdovanojantis, o blogį nubaudžiantis. Kurioje mes esame pusėje – akivaizdu. Kas yra kas šioje kovoje – akivaizdu. Tam mažų mažiausiai yra septyni įrodymai – jie žinomi: „…išpuikusios akys, melagingas liežuvis, nekaltą kraują liejančios rankos, nedoras pinkles rezganti širdis, pikta daryti skubančios kojos, neteisingai liudijantis melagingas liudytojas ir šeimoje vaidus sėjantis žmogus“ (Pat 6, 17–19).

Visam tam mes pasipriešinsime. Ir esame pavyzdys kitiems. Ištikimieji – tie, kurie iš tiesų tiki, turi būti šviesa likusiam pasauliui. Daugiau kaip 300 dienų ukrainiečiai trokšta to, įrodo tai, yra pavyzdys kitiems. Mes nesame nei teisuoliai, nei šventieji, tačiau iš tiesų kovojame už gėrį ir grumiamės už šviesą. Tikėdami bibline pranašyste: „Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais.“ (Iz 40, 4) „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.“ (Iz 9, 1) „Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!“ (Iz 9, 5)

Mes tikime, kad ašaras pakeis džiaugsmas, pasimirš neviltis ir įsiviešpataus viltis, o mirtis bus nugalėta gyvenimo.

Brangi ukrainiečių tauta!

Šiandieną ir artėjančias žiemos šventes mes pasitinkame nelengvomis aplinkybėmis. Kažkas šiandien išvys pirmąją žvaigždę danguje virš Bachmuto, Rubižnės, Kreminos. Palei tūkstančius kilometrų besidriekiančią fronto liniją. Kažkas – kelyje, pakeliui nuo Ukrainos ir Lenkijos pasienio į Chersono sritį ar Zaporižę. Kažkas žvaigždę pamatys pro kulkomis suvarpytą nuosavų namų stogą. Kažkas sutiks šventes svetimuose namuose, tačiau ne pas svetimus žmones – pas ukrainiečius, priglobusiuosius ukrainiečius. Užkarpatėje, Bukovinoje, Lvivo, Ivano Frankivsko srityse ir daugelyje kitų regionų. Kažkas išgirs dainą „Ščedrik“ (Щедрик, iš Щедрий вечiр – „Dosnus vakaras“; ukrainietiška kalėdinė liaudies daina – red. past.) giedamą kita kalba – Varšuvoje, Berlyne, Londone, Niujorke, Toronte ir daugelyje kitų miestų bei valstybių. O kažkas sutiks Kalėdas nelaisvėje, tačiau tegul šie žmonės žino, kad mes einame susigrąžinti ir jų, mes sugrąžinsime laisvę visiems ukrainiečiams ir ukrainietėms.

Kad ir kur būtume, šiandien mes būsime išvien. Ir kartu žvelgsime į vakaro dangų. Ir kartu prisiminsime vasario 24-osios rytmetį. Prisiminsime, kiek kelio nuėjome. Prisiminsime „Azovstalį“, Irpinę, Bučą, Kramatorską, Gyvačių salą, Čornobaivką, Iziumą, Chersoną. Mes sugalvosime norą. Vieną visiems. Ir pajusime džiaugsmą. Vieną visiems. Ir suvoksime tiesą. Vieną visiems. Apie tai, kad jokie dronai kamikadzės negali užgesinti Kalėdų žvaigždės. Mes pamatysime jos tviskėjimą netgi būdami po žeme, slėptuvėse nuo bombų. Mes pripildysime šilumos ir šviesos mūsų širdis. Jų nesugebės sužeisti jokie „Kinžalai“. Jie subyrės atsitrenkę į mūsų plieninę dvasią. Ir mūsų kova tęsis be paliovos. Jai negresia planiniai ar avariniai atjungimai. Ir mums niekada nepristigs narsos bei tvirtybės.

Išgyvenome daugybę skaudžių naujienų ir pelnytai pasitiksime gerąją naujieną. Dainuosime kalėdines dainas – žvaliai, kaip niekad, – garsiau už generatoriaus ūžesį. Mes išgirsime mūsų artimųjų balsus ir sveikinimus – sieloje, net jeigu sutriks ryšys ir internetas. Ir netgi juodžiausioje tamsoje mes atsirasime, kad stipriai apkabintume vienas kitą. Ir jeigu nebus šildymo, laikysime vienas kitą glėbyje ilgai, kad vienas kitą sušildytume.

Mes švęsime savo šventes! Kaip įprasta. Mes šypsosimės ir džiaugsimės. Kaip įprasta. Tik vienas skirtumas: mes nelauksime stebuklo, juk kuriame jį patys.

Kristus užgimė! Šlovinkime jį!

Vertė Jurgita Jačėnaitė.