Ukrainos prezidentas V. Zelenskis: „Planeta neprarado taikos – Rusija ją sunaikino“

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio naujametis sveikinimas. Vertė Jurgita Jačėnaitė.

Tai buvo mūsų metai. Ukrainos metai. Ukrainiečių metai.

Vasario 24-ąją mes atsibudome. Kitokie. Kitokia tauta. Kitokie ukrainiečiai. Pirmosios raketos galutinai sugriovė iliuzijų labirintą. Mes pamatėme, kas yra kas. Kam pasirengę draugai, priešai, o svarbiausia – kam esame pasirengę mes patys.

Vasario 24-ąją milijonai mūsų pasirinko. Ne baltą vėliavą, o mėlyną ir geltoną. Ne pabėgimą, o susitikimą. Susitikimą su priešu. Pasipriešinimą ir kovą.

Vasario 24-osios sprogimai mus apkurtino. Nuo tada ne viską girdime. Ir ne visų klausome. Mums sakė: jūs neturite kitų variantų, kaip tik pasiduoti. Mes kalbėjome: mes neturime kitų variantų, kaip tik nugalėti.

Vasario 24-ąją mes pradėjome kurti savo pergalę. Iš daugybės plytelių – šimtų kitų pergalių. Mes nugalėjome paniką. Ne išsilakstėme, o susibūrėme. Mes nugalėjome abejones, neviltį, baimę. Mes patikėjome savimi ir savo jėgomis. Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Žvalgyba. Nacionaline gvardija, Ukrainos saugumo tarnyba. Specialiųjų operacijų pajėgomis. Pasieniečiais. Teritorine gynyba. Priešlėktuvine gynyba. Policija. Valstybine ypatingųjų situacijų tarnyba. Visomis gynybos ir saugumo pajėgomis. Aš didžiuojuosi jumis visais, mūsų kariai!

Šiuos metus galima pavadinti praradimų metais Ukrainai, visai Europai, visam pasauliui. Tačiau tai neteisinga. Mes neturėtume taip kalbėti. Mes nieko nepraradome. Iš mūsų atėmė. Ukraina neprarado sūnų ir dukrų – juos pasiėmė galvažudžiai. Ukrainiečiai neprarado namų – juos sunaikino teroristai. Mes nepraradome savo žemės – ją užgrobė užpuolikai. Planeta neprarado taikos – Rusija ją sunaikino.

Šie metai sužeidė mums širdį. Mes išverkėme visas ašaras. Išraudojome visas maldas. 311 dienų. Apie kiekvieną minutę mums yra ką papasakoti. Tačiau dauguma žodžių – veltui. Jie nereikalingi. Nereikalingi paaiškinimai, pagražinimai. Reikalinga tyla. Kad išgirstume. Reikalingos pauzės. Kad suvoktume.

Vasario 24-osios rytas.

Hostomelis. Buča. Irpinė. Borodianka. Charkivas.

„Mrija“.

Kramatorskas. Stotis. Žaislas.

Černihivas.

Mariupolis. Dramos teatras. Užrašas „Vaikai“.

Olenivka.

Odesa. Daugiabutis. Mergaitė. Trys mėnesiai.

Vilnianskas. Gimdymo namai. Kūdikis. Dvi paros.

„Azovstalis“.

To neįmanoma pamiršti. Ir neįmanoma atleisti. Tačiau galima nugalėti. Mes likome stovėti ant kojų, nes buvo tai, kas mus laikė. Mūsų dvasia.

Kyjivo gynyba.

Charkivas.

Mykolajivas.

Čornobajivka.

Gyvačių sala.

HIMARS.

Antonivkos tiltas.

„Bavovna“ (liet. „Medvilnė“; sprogimai Rusijoje – red. past.).

Krymo tiltas.

„Neptūnas“ (Ukrainos priešlaivinės raketos – red. past.).

Kreiseris „Maskva“.

Rusų karinis laivas.

Iziumas, Balaklija ir Kupianskas.

Chersonas.

Ir meldžiamės, kad bus Kremina ir Svatovas, Melitopolis, visas Donbasas, Krymas.

Mes grumiamės ir grumsimės. Dėl esminio žodžio: „pergalė“. Ją tikrai pasieksime. Einame jos link 311 dienų. Paaukojome daug jėgų. Ir tą akimirką, kai atrodo, kad toliau eiti nebeįmanoma, prisiminkite, per ką kartu nuėjome.

Noriu pasakyti jums visiems: ukrainiečiai, jūs nuostabūs! Pažiūrėkite, ką mes padarėme ir darome! Kaip mūsų kariai nuo pirmųjų dienų triuškina tą „antrąją pasaulio armiją“. Kaip mūsų žmonės stabdė jos technikos vilkstines. Kaip senolis rankomis stabdė tanką. Kaip moteris numušė droną stiklainiu pomidorų. Kaip okupacijoje vogė priešų tankus, šarvuočius, malūnsparnį, amuniciją. Kaip per valandas surinko pinigų „Šachedų gaudytojams“ (sistema, padaranti priešo dronus neveiksnius, – red. past.), jūrų dronams, šarvuočiams, greitosioms ir bairaktarams. Kaip atlaikyti visi grasinimai, apšaudymai, kasetinės bombos, sparnuotosios raketos, tamsa ir šaltis. Koks buvo palaikymas vienas kito ir valstybės.

Kare svarbus kiekvienas. Tas, kuris laiko rankose ginklą, automobilio, laivo ar lėktuvo vairą, skalpelį ar instrukciją. Kiekvienas, kuris sėdi prie nešiojamojo kompiuterio, kuris valdo kombainą, traukinį. Kuris stovi kontrolės poste ar elektrinėje. Žurnalistai ir diplomatai, komunalininkai ir gelbėtojai. Visi. Kurie dirba. Mokosi universitete ar mokykloje. Ir netgi tie, kurie tik mokosi vaikščioti. Visa tai – dėl jų. Mūsų vaikų. Mūsų žmonių. Mūsų šalies.

Dideliame kare nėra mažų darbų. Nėra nereikalingų. Kiekvienas iš mūsų – kovotojas. Kiekvienas iš mūsų – frontas. Kiekvienas iš mūsų – gynybos pamatas.

Mes grumiamės kaip viena komanda – visa šalis, visi mūsų regionai. Aš taip žaviuosi jumis visais. Noriu padėkoti kiekvienam nepalaužiamam Ukrainos regionui.

Charkivas. Sudarkytas, bet nenugalėtas. Jūs įrodėte priešui, kad būti greta teritoriškai nereiškia būti greta mentaliai. Charkivas – tai Ukrainos miestas. Miestas didvyris.

Nenugalimas Mykolajivas. Jis herojiškai atremia visus smūgius. Tai miestas ant bangos, nugalintis visas audras.

Sumų sritis ir Sumai. Jūs vieni pirmųjų savo kailiu pajutote plačiamastį okupantų įsiveržimą. Jiems Sumų sritis tapo kaulu, įstrigusiu gerklėje. Paprasti žmonės ruošė Molotovo kokteilius, degino priešų kolonas, paėmė į nelaisvę pirmuosius belaisvius. Sumų sritis – tai jėga.

Dnipras. Tai atrama ir patikimas mūsų fronto užnugaris. Jūs glaudėte žmones, jūs grąžindavote sužeistiems kovotojams gyvenimą. Nors ir nuolat patiria smūgius, Dnipras gyvuoja.

Odesa. Saulėtoji ir svetingoji, dabar – tvirtovė. Pasaulio tvirtovė. Kuri gina mus ir pasaulį. Maitina jį, kasdien jūra išgabendama milijonus tonų pagalbos. Nes ji – Odesa mama.

Chersonas! Jūs – herojiški žmonės! Jūs išbuvote okupacijoje daugiau kaip aštuonis mėnesius. Be naujienų. Be ryšio. Atplėšti nuo Ukrainos. Tūkstančiai iš jūsų išėjo į protestus prieš rašistus. Jūs nežinojote, ar tai mato Ukrainoje, ar žino apie tai. Okupantai jums melavo, kad Ukraina jus metė ir nebekovos už jus. Tačiau jūs tikėjote ir, nepaisydami nieko, sulaukėte. Chersono veidas sužalotas artilerijos skeveldrų, tačiau svarbiausia, kad Naujuosius metus sutinkame laisvi ir kartu po mėlyna ir geltona vėliava. Vadinasi, viską pakelsime, viską atstatysime. Taip pat, kaip ir Černihive, ir Zaporižėje, ir Kramatorske, ir Bachmute.

Tie, kuri tapo prieglobsčiu milijonams ukrainiečių – tai Rivnė, Frankivskas, Ternopilis, Vinica. Esu dėkingas jums! Tie, kurie gauna ir perduoda milijonus tonų pagalbos iš Europos ir pasaulio: Lvivas, Užhorodas, Černivcai, Luckas. Esu dėkingas jums! Tie, kurie priglaudžia evakuacijoje verslą, įmones, universitetus: Chmelnickis, Žitomiras, Kropivnickis, Poltava, Čerkasai. Esu dėkingas jums!

Ir tie, kurie laukia Ukrainos. Ir sulauks. Donbasas. Luhansko sritis. Krymas. Esu dėkingas jums, mūsų kariai!

Ir, žinoma, Kyjivo sritis ir Kyjivas – mūsų širdis, kuri visada plaka jūsų, visi mūsų ukrainiečiai, dėka! Jūs visi – viena šeima. Viena Ukraina.

Tai metai, kai Ukraina pakeitė pasaulį. O pasaulis atrado Ukrainą. Mums sakė: kapituliacija. O mes pasirinkome kontrpuolimą! Mums siūlė nusileisti ir eiti į kompromisus. O mes einame į Europos Sąjungą ir NATO.

Pasaulis išgirdo Ukrainą. Europos Parlamentas, Bundestagas, Didžiosios Britanijos parlamentas, Knesetas, JAV Kongresas. Pasaulis pajautė Ukrainą. Ukraina žiniasklaidoje. Žmonių širdyse. Tarp gūglo ieškomiausių. Pasaulis pamatė Ukrainą. Pagrindinėse aikštėse Toronte, Niujorke, Londone, Varšuvoje, Florencijoje, Sidnėjuje, kituose miestuose. Ukrainiečiai stebina. Ukrainiečiams ploja. Ukrainiečiai įkvepia.

Ar yra kas nors, kas gali mus išgąsdinti? Ne. Ar yra kas nors, kas gali mus sustabdyti? Ne. Nes mes visi išvien. Štai už ką mes kovojame. Vienas už kitą. Geriausi mums fejerverkai – okupantų sandėliuose. Geriausia dovana – skaičiai generalinio štabo ataskaitoje.

Nežinome iš tiesų, ką mums atneš naujieji 2023-ieji. Tačiau esame viskam pasiruošę. Nauji pasiekimai? Mes būsime laimingi. Nauji smūgiai? Mes būsime nepajudinami. Kova tebesitęs? Mes grumsimės. O kai nugalėsime – apsikabinsime.

Brangūs ukrainiečiai. Lieka keletas minučių iki Naujųjų metų. Aš noriu visiems mums dabar palinkėti vieno – pergalės. Ir tai svarbiausia. Vienas palinkėjimas visiems ukrainiečiams.

Tegul šie metai bus grįžimo metai. Mūsų žmonių grįžimo. Kariūnų – į savo šeimas. Belaisvių – į savo namus. Pabėgėlių – į savo Ukrainą. Mūsų žemių grąžinimo. Ir laikinai okupuotos jos taps su visam laisvos. Mūsų grįžimo į įprastą gyvenimą. Patiriant laimės akimirkas be komendanto valandos. Patiriant žemiškus džiaugsmus be oro pavojaus sirenų. Grąžinimo to, kas iš mūsų pavogta. Mūsų vaikų vaikystės, mūsų tėvų ramios senatvės. Kad per atostogas vaikaičiai aplankytų močiutes ir senelius. Atvyktų arbūzų į Chersoną. Ir trešnių į Melitopolį.

Kad mūsų miestai būtų laisvi. Mūsų draugai – ištikimi. Ir kad ataskaitose šalia skaičiaus 100 tūkstančių sunaikintų priešų, tūkstančių vienetų sunaikintos Rusijos technikos būtų esminis skaičius ir esminė pergalė – 603 tūkstančiai 628 kvadratiniai kilometrai. Nepriklausomos Ukrainos plotas, kaip buvo nuo 1991 metų. Ir kaip bus visada.

Tegul visai tai atneša naujieji metai. Esame pasiruošę už tai kovoti. Štai kodėl kiekvienas iš mūsų čia. Aš čia. Mes čia. Jūs čia. Visi čia. Mes visi – tai Ukraina.

Слава Україні!

Su Naujaisiais metais!

Vertė Jurgita Jačėnaitė.