Ukrainos publicistas V. Portnikovas: matau keturis karo pabaigos variantus

Ar Putinas tiki tuo, ką kalba?

Paklaustas, ar Putinas tiki tuo, ką pats kalba, V. Portnikovas atsakė, kad, be abejo, taip: „Profesionalūs politiniai veikėjai įprastai įveikia tam tikrus laiptelius. Vakaruose savo politinę veiklą jie pradeda nuo savo partijų jaunimo organizacijų, vėliau tampa parlamentų nariais, ministrais, opozicinių vyriausybių ministrais, prezidentais.

Suvokdami tokį savo kelią vėliau jie visiškai adekvačiai geba susivokti ir vertinti realybę. Beje, pamatę, kad jų vizijos neatitinka realybės, dažnai jie patys pasitraukia iš aktyvios politinės veiklos. Sovietinėje nomenklatūroje taip pat buvo tokių žmonių, skyrėsi tik jų politinės veiklos etapai: komjaunimo sekretoriai, CK sekretoriai, politbiuras – tokie nomenklatūriniai veikėjai buvo Borisas Jelcinas ir Michailas Gorbačiovas. Suvokdami realybę tokie žmonės irgi geba kovoti ir trauktis. O yra visiškai atsitiktinių žmonių. Putinas buvo pirmas toks, o dabar jų daug. Aišku, tai didžiulė jų tautų nelaimė.“

Pasak V. Portnikovo, kai niekam nežinomas Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas per pusmetį tampa pačiu prezidentu, visatos valdovu, lydimu dvidešimt penkių automobilių kortežo, žmogus jau galvoja: „Koks aš menkysta, kaip man pasisekė…“ Arba: „Esu Dievo išrinktasis, man skirta išgelbėti Rusiją…“ Tokie kaip jis kovos dėl savojo išlikimo iki galo, galiausiai sunaikins save arba savo tautą, kaip pasielgė Hitleris.

„Nuolat kartoju, kad karas gali būti ilgas, – sakė V. Portnikovas. – Aišku, gali žlugti Putino režimas, atlėkti juoda gulbė, Putiną gali sunaikinti jo bendrai, Rusija gali sugriūti… Tačiau politika yra tikslus mokslas, o ne mūsų norų ir emocijų mišinys. Karas galėtų baigtis kad ir poryt, jei nutiktų kas nors nenuspėjamo. Putinas, besiklausydamas Bideno, gali užspringti riestainiu, o naujasis prezidentas galvos, kad jau reikia stabdyti karą, nes prasti biudžeto reikalai. Na, o jei riestainio gerklėje nebus, jis galės dar dešimt metų valdyti.

Manau, kad Putinas siekia didelio karo, sekinančio Ukrainą. Jis iracionaliai tuo tiki. Kol turės ekonominių resursų, karą jis tęs, o Kinijos Liaudies Respublika jam stengsis padėti. Nemanau, kad tų resursų jam pakaktų ilgiems metams, bet kurį laiką jų pakaks. Nematau greito Rusijos žlugimo.“

Daugelį metų tyrinėjęs Rusijos Federacijos tautas, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devintojo pradžioje V. Portnikovas sakosi tikėjęs, kad jos taps nepriklausomos ir paliks Rusiją, kaip tai padarė sovietinės respublikos. Deja, tokia viltis nepasiteisino.

Kodėl Rusija užpuolė Ukrainą?

Į klausimą, ar prieš metus tikėjosi, kad Rusija įsiverš į Ukrainą, apžvalgininkas atsakė teigiamai.

„Vasario 23-iąją buvau Lvive ir kitą dieną turėjau grįžti į Kyjivą. Nors žinojau, kad Rusija įsiverš į Ukrainą vasario 24-ąją ir artimiausiais metais nebus galimybės naudotis lėktuvais Ukrainoje, vis tiek nusipirkau lėktuvo bilietą. Kalbėjausi su tėvu apie tai, kad gal vis dėlto bus apsiribota Donbasu, nors pats ne sykį kartojau, jog Kyjivas bus bombarduojamas raketomis ir kils milijonų pabėgėlių banga. O tėvas man atsakė, kad pats sau prieštarauju, nes Putinui reikalingas Kyjivas, o ne Donbasas, ir nereikia savęs apgaudinėti“, – prisiminė V. Portnikovas.

Jau B. Jelcino eros pradžioje V. Portnikovui atrodė, kad Rusija gali imtis kai kurių žingsnių Ukrainos atžvilgiu, nors jis ir nemanė, jog, užsitęsus B. Jelcino valdymui ar prie valdžios vairo stojus Viktorui Černomyrdinui, būtų kilęs karas. Norėdama išlaikyti įtaką Ukrainai, Rusija greičiausiai būtų taikiusi politines ir ekonomines priemones.

„Bet mes turime reikalą su visiškais niekšais ir šovinistais. Tie žmonės negerbia pačios politikos esmės, reikalus jie tvarko paprastai, jų visas gyvenimas yra spec. operacija“, – tvirtino V. Portnikovas ir pridūrė, kad Ukrainai nebuvo palikta jokia nepriklausomos valstybės alternatyva. Putinas nusprendė Ukrainą paversti neįgalia dar 2014-aisiais, supratęs, kad nepavyko išlošti Viktoro Janukovyčiaus korta ir kad Ukraina pasirašys asociacijos sutartį su ES.

„Kad niekas niekur nepabėgtų, reikia nukirsti ranką arba koją, kaip buvo padaryta Gruzijai ir Moldovai, o pas mus taip įvyko su Krymu ir Donbasu, – pažymėjo apžvalgininkas. – Buvo bent keli dirgikliai, sukėlę didelį karą. Putinas, o kartu ir visa Rusija nesuprato 2019-ųjų rinkimų reikšmės, kai 73 procentai Ukrainos piliečių balsavo už Volodymyrą Zelenskį. Žmonės norėjo taikos, norėjo naujų veidų, jiems patiko Zelenskis, bet jie visiškai neketino kapituliuoti prieš Rusiją. O po Zelenskio susitikimo su Putinu Paryžiuje, kai paaiškėjo, kad niekas nežada pasiduoti Rusijos reikalavimams, Putinas tai suprato kaip Zelenskio „nacionalistų baimę“. O jei Zelenskis išdavė savo rinkėjus, išeitų, kad Rusijos kariai bus sutikti su gėlėmis. Absoliutus situacijos nesuvokimas.“

Mes turėjome sėdėti šaldytuve, ir kiekvieną kartą, kai norėdavome atverti jo duris, į mus nutaikydavo automatą.

JAV prezidentas Joe Bidenas, NATO viršūnių susitikime Bukarešte paklaustas, ar Ukraina galėtų būti priimta į NATO, nors dalis jos teritorijų yra okupuotos Rusijos, atsakė, kad tai netaptų kliuviniu; svarbu, kad Ukraina atitiktų kriterijus. O teritorinių klausimų sprendimas irgi yra vienas kriterijų, pažymėjo V. Portnikovas. Tuo tarpu Kremlius suprato, kad dabar šalies invalidės formulė jau nebegalioja ir tie „prakeikti“ Vakarai atims Ukrainą netgi be Krymo ir dalies Donbaso, tad kuo greičiau reikia ją pasiimti.

„Šis NATO plėtros mechanizmo ir Ukrainos rinkėjų nuotaikų nesuvokimas Putiną paskatino imtis spec. operacijos. Ukrainos valdžią jis laikė silpna, karines pajėgas – taip pat. Beje, kažkodėl jis manė, kad Ukraina nenorės kariauti su Rusija, nors jau aštuonerius metus vyko karas Donbase. Mes turėjome sėdėti šaldytuve, ir kiekvieną kartą, kai norėdavome atverti jo duris, į mus nutaikydavo automatą“, – sakė apžvalgininkas.

Paklaustas, ar karo metu pastebėjęs kokių nors siurprizų, V. Portnikovas atsakė, kad ne. Buvę tik emocinių išgyvenimų, nes neteko kolegų, nes jie žuvo savo namuose ar fronte. Rusų armijos veiksmai jo nestebina – taip ji elgėsi Suomijoje, per Antrąjį pasaulinį karą, Afganistane. Tačiau visa tai šokiravo ukrainiečius.

„Žmonėms, gyvenusiems Mariupolyje ar Charkive, net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad šitaip galima su jais elgtis. Bet aš mačiau Alepą, lankiausi buvusios Jugoslavijos respublikose, pabėgėlių stovyklose. Nesistebiu ir Vakarų reakcija, pažįstu tokią jų visuomenių nuomonę. Jie užsidega nuo užuojautos aukai. Gal skambės ciniškai, bet tam įtaką padarė Holokaustas. Daugybei europiečių, jau nekalbant apie vokiečius, tai tapo nacionaline trauma. Jiems bet kada galima prikišti: „Jūsų akyse vyko persekiojimai ir žudynės, o jūs sėdėjote ir gėrėte arbatą…“

Serebrenicos tragedija arba tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, sukelia didžiulę empatiją, sunkiai suprantamą daugeliui Rusijos gyventojų. Nes rosijanai niekuomet nesijaučia kalti, juk jie išlaisvintojai, niekada ir dėl nieko nekalti. O europiečiai, matydami visas baisybes, reikalaus remti Ukrainą. Pačių ukrainiečių reakcija manęs taip pat nestebina. Nuo vaikystės skaičiau Tarasą Grigorjevičių Ševčenką ir žinau, kad ukrainiečių neparklupdysi…“ – tvirtino V. Portnikovas.

Su ukrainiečiu galima tartis, galima jam pataikauti, galima jį papirkti – visi šie būdai veikia, bet negalima jo žeminti, mušti ir tyčiotis. Ukrainiečiai pasižymi labai aukšta nacionaline saviverte, negalima į ją, beje, kaip ir į šeimą, kėsintis. Negalima grasinti vaikams, mylimai moteriai, motinai – ukrainiečiai niekuomet su tuo nesitaikstys.

Kodėl Vakaruose tiek daug nuomonių dėl paramos Ukrainai?

Atsakydamas į klausimą, kodėl Vakarai taip neužtikrintai remia Ukrainą, apžvalgininkas sakėsi suprantantis JAV jungtinių štabų komiteto pirmininko generolo Marko Milley nuomonę: tai yra pirmasis karas su branduoline valstybe ir itin svarbu valdyti jo eskalaciją. Paties V. Portnikovo nuomone, vakariečiai tiesiog nesupranta Putino, galvodami, kad rusai vadovaujasi racionaliais motyvais.

„Mano pažįstamas japonas, studijavęs Maskvoje, stebėjosi: „Mačiau daugybę brolių Karamazovų, tačiau, deja, tarp jų nebuvo jauniausiojo Karamazovo…“ O aš jam į tai: „Taigi jauniausiąjį sukūrė Dostojevskis, o visi kiti – gyvi žmonės…“ Mes, gyvenę tarp tų karamazovų, juos pažįstame daug geriau nei Macronas, niekada su jais nesusidūręs. Jei Putinas nuspręs panaudoti branduolinį ginklą, tai toks jo veiksmas niekaip nebus susijęs su pagalba ginklais Ukrainai. Tokį sprendimą jis priimtų vadovaudamasis tik savais sumetimais“, – pažymėjo V. Portnikovas. Pasak jo, dirigavimu eskalacijai užsiima ne Emmanuelis Macronas, ne M. Milley, bet pats Vladimiras Vladimirovičius.

Esu tikras, kad, vykstant tarptautiniam tribunolui, Rusijoje jis irgi vyktų, tik jame apsimelavę teisėjai teistų Ukrainos kariškius.

Paklaustas, kaip vertina iniciatyvą steigti tarptautinį tribunolą Putinui ir jo klikai, apžvalgininkas teigė, kad vadovaujasi ne jausmais, o matematine logika. Niurnbergo procesui surengti reikėjo visos Vokietijos okupacijos, aukščiausio rango veikėjus buvo galima teisti tik juos sulaikius. Tačiau Rusija kol kas nepanaši į okupuotą ir padalintą į atskiras zonas šalį, kurios vadovybę būtų galima areštuoti. Nėra jokių sąjungininkų, yra tik Ukraina, norinti karo pabaigos ir atgauti savo teritorijas. Tačiau yra ir kitas tarptautinio tribunolo modelis, kai buvo teisiami karą sukėlę Serbijos vadovai. Serbijos teritorija nebuvo okupuota, šalies vyriausybė pati perdavė tribunolui savo nusikaltėlius.

„Bet tam būtina, kad valstybė pripažintų tarptautinio teisingumo prioritetą ir šiam teisingumui perduotų savo piliečius. O Rusijos Federacijos konstitucija šiuo metu tai draudžia, – tvirtino V. Portnikovas. – Rusija apskritai nepripažįsta jokių tarptautinių tribunolų, kurie kištųsi į jos reikalus. O visa kita tėra emocijos. Esu tikras, kad, vykstant tarptautiniam tribunolui, Rusijoje jis irgi vyktų, tik jame apsimelavę teisėjai teistų Ukrainos kariškius. Siekiant įvykdyti tarptautinį teisingumą būtinos permainos pačioje Rusijoje, reikia, kad žlugtų čekistinis režimas, Rusija taptų demokratine šalimi, būtų pakeista konstitucija, kuri įtvirtintų tarptautinio teisingumo prioritetą Rusijos teisingumo atžvilgiu, norint įteisinti galimybę išduoti karinius nusikaltėlius. Tai yra paprasti žingsniai, kurių vargu ar sulauksime savo gyvenime.“

Keturi karo pabaigos variantai

Tarp kariaujančių šalių bus nustatytos tam tikros demarkacinės linijos, kurios ilgiems dešimtmečiams atskirs priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusias šalis, prognozavo V. Portnikovas. Tokia linija taps tarptautinės bendruomenės pripažinta Ukrainos siena, nors Rusija ir nesusitaikys su tuo, laikydama, kad Ukraina okupavo dalį jos konstituciškai patvirtintos teritorijos. Šis melas įsišaknys Rusijos nacionalinėje sąmonėje.

Apžvalgininkas prognozavo keturis karo pabaigos variantus. Pirmasis: Ukrainos sugrįžimas į tarptautinės bendruomenės patvirtintas ribas ir įstojimas į NATO. Antrasis: Ukrainos sugrįžimas į tarptautinės bendruomenės patvirtintas ribas, neįstojant į NATO. Trečiasis: Ukrainos karinių pajėgų įsitvirtinimas tam tikrose ribose, kuriose jos galėtų sustabdyti priešą bei karo veiksmus, ir įstojimas į NATO, gavus tarptautines garantijas dėl teritorijų, kurias kontroliuos teisėta Ukrainos vyriausybė. Ketvirtasis variantas: Ukrainos karinių pajėgų įsitvirtinimas tam tikrose ribose, kuriose jos galėtų sustabdyti agresorių, Ukrainai neįstojus į NATO ir negavus tarptautinių garantijų.

Labiausiai atitinkantį nūdienos realijas V. Portnikovas laiko trečiąjį variantą, nors yra pirmojo šalininkas. Jo nuomone, nerealizavus pirmojo varianto, karai vyks kitose posovietinėse erdvėse, Rusija galės patraukti į Kazachstaną, Kaukazą – kur tik ji panorės. Vėl kils milijonų pabėgėlių bangos, bus griaunami miestai.

„Galų gale reikėtų suprasti, kad šis karas yra ne karas tarp Rusijos ir Ukrainos, o karas už buvusių sovietinių respublikų teisę gyvuoti tarptautinės bendruomenės nustatytose ribose. Žlungant Sovietų Sąjungai ir Jugoslavijai buvo vadovaujamasi tarptautinės teisės principais. Tie bandymai keisti buvusių sovietinių respublikų ribas, pripažintas pačios Sovietų Sąjungos ir Rusijos Federacijos, jau yra tapę rimta bomba visos Eurazijos stabilumui. Bet koks bandymas įteisinti teritorijų keitimą jėga tampa vartais į būsimų karų erą, kurioje galiausiai nuo nepasibaigiančių krizių žlugs ir patys Vakarai“, – tvirtino V. Portnikovas.

Pasak jo, už sukeltą karą yra atsakingi Rusijos žmonės. Situacija keisis, kai jie supras, kad ir kitos tautos turi ateities, savo civilizacijos teisę. Ir ne Putinas kvailina rusų liaudį – jis tik kalba tai, ką ši liaudis galvoja. O Rusijos liaudį sudaro laimėjusiųjų pilietinį karą palikuonys: „Tai tam tikra selekcija, nes nuolat laimėdavo blogis. Bet dešimtajame dešimtmetyje Rusija kartu su Baltijos šalimis ir kitomis respublikomis gavo galimybę modernizuotis ir to paveldo atsisakyti, pažvelgdama tiesai į akis. Deja, to neįvyko. Daugelis tų, kurie nepalaiko šito karo, nesuvokia savo atsakomybės, kad demokratija patyrė krachą, kai vyko karai Čečėnijoje. Tas savo teisių nesuvokimas, jų pakeitimas komforto teise galiausiai pavertė Rusiją visą pasaulį gąsdinančiu monstru.

Mes nieko nesugebėsime pakeisti, kol Rusija nesuvoks savo atsakomybės. Ukrainoje mes nebijome priekaištauti savo tautiečiams, pas mus vyksta polemika, o visuomenė turi teisę sveikti.“